Svalbardas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Svalbardas yra Norvegijos karalystės dalis, esanti Arkties vandenyne į šiaurę nuo Europos žemyno. Jis susideda iš salų grupės nuo 74° iki 81° šiaurės platumos ir nuo 10° iki 34° rytų ilgumos; tai yra šiauriausia Norvegijos karalystės valda. Trys iš šių salų yra gyvenamos: Špicbergenas, Bjørnøya ir Hopen.

Turinys 1 Istorija 2 Politinis statusas ir valdymas 3 Geografija 4 Nuorodos

[taisyti] Istorija

Vikingai ir/arba rusai greičiausiai atrado Svalbardą dar XII amžiuje. Svalbardas senovės norvegų kalba reiškė „šaltasis kraštas“. Pirmasis, dėl kurio lankymosi Svalbarde neabejojama yra olandas Vilemas Barencas, salas atradęs 1596 m. Nuo 1612 iki 1720 m. nuo vakarinės Špicbergeno pakrantės į banginių medžioklę leisdavosi danų, olandų, anglų, prancūzų ir norvegų laivai. Apskačiuota, kad vien tik olandai sumedžiojo 60 000 banginių. Čia pagrindinius štabus įkurdavo ir daugelis Arkties tyrinėtojų ekspedicijų. Nuoseklius geologinius salyno tyrimus XX amžiaus 5-ą – 9-ą dešimtmetį vykdė Kembridžo ir kiti universitetai, daugiausia vadovaujami W. Brian Harland.

Didžiausia salyno sala yra Špicbergenas; dažnai šios salos vardu neteisingai vadinamas visas salynas.

[taisyti] Politinis statusas ir valdymas

Pagal 1920 m. vasario 9 d. Svalbardo sutartį, tarptautinė bendruomenė pripažino Svalbardą Norvegijai, tačiau nustatė, kad jis turi būti demilitarizuotas. Norvegija pradėjo administruoti Svalbardą 1925 m. Pagal unikalią Svalbardo sutartį, kitų šalių piliečiai turi teisę visiškai vienodais pagrindais eksploatuoti naudingąsias salyno iškasenas. Remiantis tuo, Barencburge susiformavo nuolatinė sovietų, o vėliau rusų gyvenvietė. Kitą gyvenvietę Pyramiden rusai apleido 2000 m. Vienu metu sovietų gyventojų Svalbarde buvo gerokai daugiau nei norvegų, nors dabar taip nebėra.

Teritoriją administruoja paskirtas Norvegijos gubernatorius sysselmann, kuris reziduoja Longyearbyen gyvenvietėje.

[taisyti] Geografija

Svalbardas yra šiauriausiai esanti Europos teritorija. Salos iš viso užima 62 050 km², tarp jų išsiskiria trys didelės salos: Špicbergenas (39 000 km²), Pietryčių žemė (Nordaustlandet), (14 600 km²) ir Pakraščio sala (Edgeøya) (5 000 km²). Taip pat yra mažesnė Barenco sala (Barentsøya).

60% Svalbardo dengia ledynas ir sniegynai. Nepaisant to, Šiaurės Atlanto srovė švelnina arktinį klimatą, dėl to aplinkiniai vandenys neužšąla ir beveik visus metus jais galima plaukioti. Svalbardas yra toli į šiaurę už poliaračio, todėl Longyearbyen baltosios naktys trunka nuo balandžio 20 iki rugpjūčio 23, o nuolatinė tamsa trunka nuo spalio 26 iki vasario 15 d.

Svalbarde peri daugybė jūros paukščių, įskaitant taisetes, mormonus, mažąsias alkas, tripirščius kirus. Tarp kitų paukščių yra poliarinė žuvėdra, snieginis kiras (Pagophila eburnea), keturios plėšikinių paukščių rūšys. Svalbardo žvyrė, randama didesnėse salose yra vienintelis sausumos paukštis salose gyvenantis ištisus metus. Tik dvi žvirblinių paukščių rūšys migruoja į Svalbardą ir čia peri: sniegstartė ir kultupys.

Salose gyvena keturios žinduolių rūšys: Svalbardo pelėnas Microtus epiroticus, poliarinė lapė, Svalbardo šiaurės elnias (atskiras porūšis) ir baltosios meškos. Kadangi baltosios meškos Svalbarde sutinkamos dažnai, visi žmonės vaikščiodami už gyvenviečių ribų turi imtis atsargumo priemonių, įskaitant šautuvus. Pagal įstatymą baltosios meškos saugomos, draudžiama joms kenkti ar jas trukdyti.

Svalbarde yra stulbinanti žydinčių augalų įvairovė. Nors tai mažyčiai augalai, jie sugeba išnaudoti 24 valandų dienos laikotarpį tam, kad sukurtų spalvingus žiedynus.

[taisyti] Nuorodos