Norvegija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Norvegijos karalystė – Šiaurės šalis vakarinėje Skandinavijos pusiasalio dalyje. Ribojasi su Švedija, Suomija bei Rusija, taip pat turi jūrinę sieną su Danija ir Jungtine Karalyste. Ilgoje Atlanto vandenyno pakrantėje išsidėstę žymieji fjordai.

Turinys 1 Pavadinimas 2 Istorija 3 Administracinis suskirstymas 4 Geografija 5 Ekonomika 6 Kita informacija 7 Išnašos 8 Nuorodos

[taisyti] Pavadinimas

Dauguma etimologų mano, kad šalies pavadinimas atsirado iš Šiaurės germanų kalbų ir reiškia "šiaurės kelias", o tai senąja nordų kalba būtų nord veg ar norð vegri. Norvegija senąja nordų kalba yra Nóreegr, anglosaksų - Norþ weg, o viduramžių lotynų - Nhorvegia. Dabar Norvegija vadinama Norge norvegų bokmål kalboje ir Noreg norvegų nynorsk kalboje. Senųjų nordų ir nynorsk formos yra panašios į senovės samių žodį reiškiantį "palei pakrantę" ar "palei jūrą", o tai yra nuorrek šiuolaikinėj Lule samių kalboje. Archainės žodžio formos paremia mintį, kad šis žodis neatėjo iš germanų kalbų.

Kitose vietinėse Norvegijos kalbose Norvegijos pavadinimas yra: Šiaurės samių Norga, Lule samių Vuodna, Pietų samių Nøørje, suomių Norja. Oficialus šalies pavadinimas norvegiškai: Kongeriket Norge (bokmål), Kongeriket Noreg (nynorsk). Kiti pavadinimai: Šiaurės samių Norgga gonagasriika, Lule samių Vuona gånågisrijkka, Pietų samių Nøørjen gånkarijhke, suomių Norjan kuningaskunta.

[taisyti] Istorija

Pagrindinis straipsnis: Norvegijos istorija

Pagal archeologinius radinius galima teigti, kad Norvegijoje žmonės gyveno 10 tūkst. m pr. m. e. (prieš 12 000 metų). Dauguma Skandinaviją kolonizavusių žmonių atvyko iš dabartinės Vokietijos teritorijos prieš 11 000 – 12 000 metų^[1].

IX a. Norvegiją sudarė daugybė mažų karalysčių. Tradicija teigia, kad po Hafrsfjordo mūšio 872 m. Haroldas I suvienijo Norvegiją ir tapo jos pirmuoju karaliumi.

Vikingai|Vikingų laikais (IX-XI a.) vyko susivienyjimas ir ekspancija. Daugybė norvegų paliko gimtinę ir apsigyveno Islandijoje, Farerų salose, Grendlandijoje, įvairiose Airijos ir Britanijos srityse. Norvegai įkūrė keletą svarbių Airijos miestų: Dubliną, Limeriką ir Voterfordą^[2]. Jie taip pat įkūrė prekybos punktus prie daugybės keltų gyvenviečių. Krikščionybė paplito Norvegijoje misionieriškai veikusių karalių Olaf Tryggvasson (995–1000 m.) ir Olaf II Haraldsson (1015–1028 m.), nors Haakonas I (920–961 m.) buvo pirmasis krikščioniškas Norvegijos karalius. Nordų tradicijos išnyko IX-X a.

1349 m. Juodoji mirtis nužudė 40%-50% Norvegijos gyventojų^[3] ir sukėlė socialinį bei ekonominį nuosmūkį. Šia dingstimi karalių politika po kelių personalinių unijų Danijos, Norvegijos ir Švedijos sostus atidavė Margaretai I, kai buvo sudaryta Kalmaro unija. Nors 1523 m. Švedija pasitraukė iš unijos, Norvegija išliko unijoje su Danija 434 metus iki 1814 m. XIX a. nacionalinio romantizmo laikais šis laikotarpis kartais buvo vadinamas "400 metų naktis", nes karalystės karališkoji, intelektualinė ir administracinė galia buvo sutelkta Kopenhagoje, Danijoje. Kiti veiksniai irgi prisidėjo prie Norvegijos nuosmūkio. 1537 m. įvedus protestantizmą Trondheimo archivyskupija buvo panaikinta, o jos pajamos atiteko rūmams Kopenhagoje. Norvegija prarado nuolatinį piligrimų srautą prie Švento Olafo (Olaf II Haraldsson) relikvijų Nidaroso katedroje, o kartu su juo prarado ir ryšius su ekonominiu ir kultūriniu gyvenimu likusioje Europoje. Be to XVII a. Norvegijos teritorija sumažėjo dėl Danijos-Norvegijos ir Švedijos karų.

Po to kai Didžioji Britanija užpuolė Daniją-Norvegiją, ji sudarė sąjungą su Napoleonu ir 1814 m. atsidūrė pralaimėjusiųjų gretose bei turėjo iškęsti sunkias sąlygas ir 1812 m. masinį badą. Oldenburgai turėjo Norvegiją atiduoti Švedijos karaliui, bet Danijai liko Grenlandija, Islandija ir Farerų salos, anksčiau priklausę Norvegijai. Norvegija pasinaudojo šia galimybe ir paskelbė nepriklausomybę, įvedė konstituciją pagal amerikiečių ir prancūzų modelį ir išrinko Danijos princą Kristijoną VIII karaliumi 1814 m. gegužės 17 d. Tai sukėlė karą tarp Norvegijos ir Švedijos, nes švedams už pagalbą karuose su Napoleonu buvo pažadėta Norvegijos teritorija. Tačiau Švedijos armija nebuvo pajėgi iš karto nugalėti Norvegijos pajėgas. Norvegija buvo prijungta prie Švedijos ne kaip nauja teritorija, bet pagal personalinę uniją. Pagal sutartį Norvegija išlaikė liberalią konstituciją, nepriklausomas institucijas (įskaitant armiją).

Tuo metu kilo Norvegijos romantistinis nacionalinis kultūrinis judėjimas, kai norvegai norėjo išreikšti ir apibrėžti savitą tautinį charakterį. Šis judėjimas apėmė visas kultūros sritis: literatūrą (Henrik Wergeland, Bjørnstjerne Bjørnson, Peter Christen Asbjørnsen, Jørgen Moe, Henrik Ibsen), tapybą (Hans Gude, Adolph Tidemand), muziką (Edvardas Grygas) ir net kalbos politiką, kur bandymai apibrėžti tautinę rašytinę norvegų kalbą baigėsi dviem oficialiom rašytinėm norvegų kalbom: Bokmål ir Nynorsk.

Christian Michelsen, laivybos magnatas ir politikas, buvo Norvegijos ministras pirmininkas 1905-1907 m. Jis labiausiai žinomas dėl taikaus Norvegijos atsiskyrimo nuo Švedijos 1905 m. birželio 7 d. Norvegų didėjantis nepasitenkinimas unija XIX a. pabaigoje įtakojo unijos panaikinimą, o tautos referendume norvegai nusprendė išlaikyti monarchiją, o ne įvesti respubliką. Norvegijos vyriausybė pasiūlė sostą Danijos princui Karlui ir parlamentas vieningai jį išrinko karaliumi. Jis pasivadino Haakonu VII pagal viduramžių nepriklausomos Norvegijos karalius. 1898 m. visiems vyrams suteikta balsavimo teisė, o moterims - 1913 m.

Per Pirmąjį Pasaulinį karą Norvegija buvo neutrali šalis. Norvegija pasiskelbė neutralia ir per Antrąjį Pasaulinį karą, bet 1940 m. balandžio 9 d. naciai į ją įsiveržė.

Norvegija buvo nepasirengusi staigiam vokiečių puolimui, bet karinis pasipriešinimas vyko 2 mėnesius, ilgiau nei bet kurioj kitoj nacių užimtoj šalį išskyrus Tarybų Sąjungą. Per Norvegijos kampaniją Kriegsmarine neteko daug laivų, įskaitant kreiserį Blücher. Vinjesvingeno ir Hegros mūšiai buvo paskutinis norvegų pasipriešinimas pietų Norvegijoje ggegužės mėn., o norvegų armija šiaurėje puolė vokiečius Narviko mūšyje, kol buvo priversta pasiduoti birželio 10 d. sąjungininkams nustojus teikti paramą po Prancūzijos kapituliacijos. Karalius Haakonas ir Norvegijos vuriausybė tęsė kovą tremtyje Londone. Invazijos dieną kolobaruoti linkęs mažos Nacionalsocialistų partijos (Nasjonal Samling) lyderis Vidkun Quisling bandė užimti valdžią, bet vokiečių okupantai jį nuvertė. Tikroji valdžia priklausė okupacinės valdžios vadui Reichkomisarui Josef Terboven. Quisling, kaip ministras-prezidentas, suformavo koloboracinę vyriausybę, kontroliuojamą vokiečių^[4]. Norvegijos fabrikai, skirti gaminti sunkiajam vandeniui, kuris reikalingas atominio ginklo gamybai, buvo apleisti po daugybės amerikiečių, britų ir norvegų bandymų juos sugriauti. Per penkis nacių okupacijos metus norvegai sukūrė pasipriešinimo judėjimą, kuris kovojo su vokiečiais karinėm operacijom ir pilietiniu nepaklusnumu. Tačiau žymiai svarbesnė sąjungininkams buvo Norvegijos prekybos laivyno rolė. Invazijos metu Norvegija turėjo ketvirtą pagal dydį prekybos laivyną pasaulyje. Jam vadovavo Norvegų laivybos bendrovė Nortraship ir jis dalyvavo daugybėje karinių operacijų.

Po karo į valdžią atėjo socialdemokratai ir valdė beveik visą šaltojo karo laikotarpį. 1949 m. Norvegija įstojo į NATO ir tapo artima JAV sąjungininkė. Du referendumai dėl įstojimo į Europos Sąjungą 1972 ir 1994 m. baigėsi nesėkme. Apie 1960 m. Norvegijos teritorijoje buvo rasti dideli naftos ir gamtinių dujų telkiniai, sukėlę ekonominį bumą.

[taisyti] Administracinis suskirstymas

Norvegija padalinta į 19 administracinių regionų, kurios vadinamos apygardomis (norvegiškai – Fylker), o šios dar padalintos į 433 savivaldybes (norvegiškai – Kommuner). Tik sostinės Oslo apygarda yra ir apygarda, ir savivaldybė.

Apskritys (skliausteliuose administraciniai centrai):

• Akešhiusas (Oslas)
• Biuskeriudas (Dramenas)
• Estfoldas (Sarpsborgas)
• Finmarkas (Vadsė)
• Hedmarkas (Hamaras)
• Hordalandas (Bergenas)
• Miorė ir Rumsdalis (Moldė)
• Nordlandas (Budė)
• Oplanas (Lilehameris)
• Oslas
• Pietų Triondelagas (Trondheimas)
• Rytų Agderis (Arendalis)
• Rugalandas (Stavangeris)
• Sognė ir Fjurdanė (Leikangeris)
• Šiaurės Triondelagas (Steincheris)
• Telemarkas (Šienas)
• Trumsas (Trumsė)
• Vakarų Agderis (Kristiansandas)
• Vestfoldas (Tionsbergas)

Be šių valstybės padalinimų egzistuoja skirstymas į penkis svarbiausius regionus (norvegiškai – Landsdel):

• Pietų žemes (Sørlandet),
• Rytų žemes (Østlandet),
• Vakarų žemes (Vestlandet),
• Trendelagą (Trøndelag) ir
• Šiaurės Norvegiją (Nord-Norge).

Šis padalijimas yra daugiau paprotinis (tradicinis, panašiai kaip Lietuvoje – Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija ir kt.), atspindintis geografinius ir tarmių (dialektinius) skirtumus, todėl nėra labai svarbus.

[taisyti] Geografija

Pagrindinis straipsnis: Norvegijos geografija

Norvegijos kraštovaizdžiui būdingos kalnų grandinės ir giliai į krašto gilumą įsirėžiantys fjordai.

[taisyti] Ekonomika

Pagrindinis straipsnis: Norvegijos ekonomika

Norvegija – tai sėkmingos, klestinčios kapitalistinės valstybės pavyzdys, kurioje gerai suderinta rinkos ekonomika ir vyriausybės kišimosi į ją politika. Vyriausybė kontroliuoja gyvybiškai svarbiausius sektorius, tokius kaip naftos gavyba. Šalis turtinga gamtos turtų : nafta, hidroenergija, žuvimi, miškais, mineralais. Visa tai labai priklauso nuo naftos gavybos ir jos kainų, kadangi nafta ir gamtinės dujos sudaro trečdalį viso eksporto. Pagal naftos eksportą Norvegija yra trečia pasaulyje po Saudo Arabijos ir Rusijos. Norvegijos žmonės referendume dėl stojimo į Europos Sąjungą 1994 m. nusprendė neprisijungti, nepaisant to, šalis nemažai aukoja ES biudžetui. Net ir turėdama aukščiausią pragyvenimo lygį pasaulyje, šalis nerimauja dėl ateinančių dviejų dešimtmečių, kada naftos ir dujų ištekliai Norvegijos teritorijoje gali pradėti sekti. Dėl to, šiuo metu Vyriausybė stengiasi pasiekti kuo didesnį biudžeto perviršį iš Vyriausybinio naftos fondo, kurio pinigai investuojami užsienyje ir šiuo metu jų vertė siekia apie €120 mlrd. Po vangaus ekonomikos augimo 2002 ir 2003 m, atitinkamai 1% ir 0,5%, 2004 m. vėl pasiektas 3,3% ekonomikos augimas.

[taisyti] Kita informacija

• Norvegijos ryšiai
• Norvegijos transportas
• Norvegijos karinės pajėgos
• Norvegijos tarptautiniai santykiai
• Norvegijos šventės

[taisyti] Išnašos

[taisyti] Nuorodos

Europos laisvos prekybos asociacija (EFTA) |
Islandija | Lichtenšteinas | Norvegija | Šveicarija