Italija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Italija arba Italijos Respublika yra valstybė pietų Europoje. Italija apima bato (aulinuko) formos pusiasalį ir dvi dideles salas Viduržemio jūroje: Sardiniją ir Siciliją, bei daug mažesnių (tarp jų žymesnės – Elbos, Kaprio salos). Šiaurėje šalis remiasi į Alpes, kur ribojasi su Prancūzija, Šveicarija, Austrija ir Slovėnija. Nepriklausomos San Marino ir Vatikano valstybės yra anklavai Italijos teritorijoje.

Italija garsi savo virtuve, madomis ir dizainu, rūbų pramone, architektūra, menu, muzika ir kaip puiki vieta turizmui. Italija priklauso labiausiai išsivysčiusių pasaulio pramoninių valstybių grupei G8.

Turinys 1 Istorija 1.1 Ankstyvoji istorija ir Viduramžiai 1.2 Naujieji laikai 2 Politinė sistema 3 Administracinis suskirstymas 4 Geografija 5 Ekonomika 6 Demografija 7 Kultūra 7.1 Vizualinis menas 7.2 Literatūra 7.3 Mokslas 7.4 Muzika 7.5 Sportas 8 Kita Informacija 9 Nuorodos 10 Šaltiniai

[taisyti] Istorija

Pagrindinis straipsnis: Italijos istorija

Italijos istorija iki V a: Senovės Roma

[taisyti] Ankstyvoji istorija ir Viduramžiai

Italijos istorija yra turbūt svarbiausia visų palei Viduržemio jūrą išsidėsčiusių šalių kultūriniam ir socialiniam vystymuisi. Po Didžiosios Graikijos, etruskų civilizacijos ir ypač Romos imperijos, kuri dominavo šioje pasaulio dalyje daugelį šimtmečių, atėjo viduramžių humanizmas ir Renesansas, toliau formavęs Europos filosofiją ir meną. Romos mieste yra bene patys įspūdingiausi baroko paminklai.

[taisyti] Naujieji laikai

XVI a. didžiojoje Italijos dalyje įsitvirtino Ispanija, o po 1701-14 Ispanijos palikimo karų – Austrijos Habsburgai. Romoje yra svarbiausi baroko epochos paminklai.

Nuo XVIII a. pab. Italijoje prasidėjo judėjimas už nacionalinį išsivadavimą ir teritorinio susiskaidymo likvidavimą (Risordžimento). XVIII a. pab. – 1814 m. Italija buvo Napoleono Prancūzijos valdžioje. 1814-15 m. Vienos kongresas Italijoje atkūrė feodalines-absoliutines monarchijas. Kovai už Italijos suvienijimą vadovavo karbonarai, „Jaunoji Italija“ ir kitos organizacijos.

1859 m. Austrija neteko Lombardijos, kuri buvo prijungta prie Sardinijos. Iki 1860 m. pabaigos Italijos teritorija praktiškai buvo apjungta aplink Sardinijos karalystę (nuo 1861 m. – Italijos karalystė). Pagrindinis Italijos susivienijimo architektas buvo Camillo Benso di Cavour, Viktoro Emanuelio ministras. Pati Roma dar dešimtmečiui liko popiežių valdžioje ir Italijos karalystės dalimi tapo tik 1870 m. rugsėjo 20 d., galutinio Italijos susivienijimo dieną. Popiežiams liko Vatikanas, svarbus anklavas, iš visų pusių apsuptas Italijos (Romos miesto).

Benito Musolinio fašistinė diktatūra (1922-43) užgrobė Etiopiją (1935-36) ir Albaniją (1939). Sudariusi karinę sąjungą su Vokietija ir Japonija, 1940 m. Italija įstojo į Antrąjį pasaulinį karą ir jį pralaimėjo. 1945 m. pasipriešinimo judėjimo ir anglų bei amerikiečių pajėgų Italija buvo išlaisvinta. 1946 m. referendumas dėl monarchijos pasibaigė Italijos respublikos paskelbimu ir naujos konstitucijos priėmimu 1948 m. sausio 1 d. Karališkosios šeimos nariai buvo išsiųsti į tremtį dėl jų ryšių su fašistiniu režimu, ir grįžti į šalį jiems leista tik 2002 m.

Po Antrojo pasaulinio karo politinėje arenoje dominavo krikščionių demokratų partija, kuri 1945-1981 ir 1987-92 m. formavo vyriausybes. Didelis korupcijos augimas visose valdžios grandyse privedė prie rinkimų sistemos pakeitimo. 1993 rugpjūčio 4 d. priimtas naujas parlamento rinkimų įstatymas.

Italija buvo tarp NATO ir Europos Sąjungą įsteigusių valstybių, 1999 m. įvedė eurą.

[taisyti] Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis: Italijos politinė sistema

Valstybės forma – demokratinė respublika su dviejų rūmų parlamentu (Parlamento), renkamu 5 metams.

Prezidentas renkamas 7 metams ir yra valstybės vadovas. Jį renka parlamentas bendrame posėdyje su nedideliu skaičiumi regionų atstovų. Prezidentas skiria premjerą, kuri siūlo kitus ministrus (formaliai įvardinami prezidento). Ministrų taryba (daugiausiai, bet nebūtinai susidedanti iš parlamento narių) turi turėti pasitikėjimą (Fiducia) abejuose parlamento rūmuose.

Parlamento rūmai renkami visuotinuose ir tiesioginiuose rinkimuose mišria mažoritarine ir proporcine sistema. Pagal 1993 priimtus įstatymus, Italija turi vienmandates apygardas 75% vietų parlamente; likusius 25% užima propocine sistema išrinkti deputatai. Atstovų rūmai turi 630 narių. Šalia 315 renkamų narių, Senatui priklauso buvę prezidentai ir kai kurie kiti asmenys, paskirti iki gyvos galvos pagal specialias konstitucines nuostatas. Abeji rūmai renkami 5 metams, bet gali būti paleisti anksčiau termino. Įstatymų projektai gali kilti iš abejų rūmų ir turi būti priimti daugumos abejuose rūmuose.

Italijos teisinė sistema remiasi Romos teise, modifikuota Napoleono kodekso ir vėlesnių statutų. Konstitucinis teismas (Corte Costituzionale) yra sukurtas po Antrojo pasaulinio karo.

Pagrindinės Italijos politinės partijos:

• Forza Italia (FI)
• Kairieji demokratai

2008 m. balandžio 14 d. vyko naujieji visuotiniai rinkimai. Juos didele persvara laimėjo Konservatorių lyderis, milijardierius Silvio Berlusconi. Tai yra trečias kartas jo politinėje karjeroje premjero poste. S.Berlusconi koalicija, užsitikrinusi 15,5 mln. arba 47,3 proc. rinkėjų paramą, laimėjo 168 vietas Senate ir turės 10 mandatų daugiau nei 158 vietos - būtinos minimaliai absoliučiai daugumai.^[1]

[taisyti] Administracinis suskirstymas

Italija dalinama į 20 sričių (arba regionų, 5 iš jų ypatingieji), 95 provincijas ir 8092 komunas (bendruomenes). Regionai (ypatingieji pažymėti žvaigždute; skliausteliuose nurodytos sostinės):

• Abrucai (Abruzzo; L'Akvila)
• Aostos slėnis* (Valle d'Aosta)
• Apulija (Puglia; Baris)
• Bazilikata (Basilicata; Potenca)
• Emilija-Romanija (Emilia-Romagna; Bolonija)
• Friulis-Venecija Džulija* (Friuli-Venezia-Giulia; Triestas)
• Kalabrija (Calabria; Katanzaras)
• Kampanija (Campagna; Neapolis)
• Lacijus (Lazio; Roma)
• Ligūrija (Liguria; Genuja)
• Lombardija (Lombardia; Milanas)
• Markė (Marche; Ankona)
• Molizė (Molise; Kampobasas)
• Pjemontas (Piemonte; Turinas)
• Sardinija* (Sardegna; Kaljaris)
• Sicilija* (Sicilia; Palermas)
• Toskana (Toscana; Florencija)
• Trentinas-Alto Adidžė* (Trentino-Alto Adige; Trentas)
• Umbrija (Umbria; Perudža)
• Venetas (Veneto; Venecija)

[taisyti] Geografija

Pagrindinis straipsnis: Italijos geografija

Italijos pagrindas yra ilgas, aulinį batą primenantis Apeninų pusiasalis, kuris išsikiša į Viduržemio jūrą, kur kartu su didžiosiomis Sardinijos ir Sicilijos salomis atskiria Viduržemio jūros dalis: Ligūrijos jūrą, Tirėnų jūrą, Jonijos jūrą ir Adrijos jūrą. Jūros pakrantės ilgis sudaro iki 7600 km. Italija priskiriama Pietų Europai.

Šalies ilgis iš šiaurės į pietus sudaro apie 1140 km. Italija daugiausia yra kalnų šalis. Apeninų kalnai (aukščiausias taškas – Korno viršukalnė 2914 m) sudaro pusiasalio pagrindą, einantį į šiaurės vakarus iki susijungimo su Alpėmis (Ligūrijos, Pajūrio, Kotijos, Grajo, Peninų, Leponto, Sergamo, Karnijos ir Julijos Alpės), kalnagūbriu, kuris „uždaro“ Italiją iš šiaurės. Čia yra Aostos, Fiemės ir Gardenos tarpukalnių slėniai ir didelė aliuvinė lyguma, vadinama Po-Venecijos lyguma, per kurią teka Po upė ir jos pagrindiniai intakai iš Alpių, Apeninų ir Dolomitų.

Aukščiausia šalies viršukalnė yra Monblanas (Monte Bianco) ant sienos su Prancūzija (4810 m virš jūros lygio), nors Italija dažniau siejama su savo garsiaisiais ugnikalniais: šiuo metu miegančiu Vezuvijumi netoli Neapolio ir labai aktyvia Etna Sicilijoje, taip pat žymus yra Stombolio ugnikalnis.

Ilgiausios upės (km):

• Po – 668;
• Adidžė (Adige') 410;
• Tibras (Tevere) 405;
• Arnas

Didžiausi ežerai (km²):

• Garda (Lago di Garda) 370,
• Madžorė (Lago Maggiore) 212,
• Komas (Lago di Como) 146,
• Trazimenas (Lago Trasimeno) 129.

Bendra Italijos sausumos siena sudaro 1932,2 km. Italija ribojasi su šiomis valstybėmis: Prancūzija (488 km), Šveicarija (740 km), Austrija (430 km) ir Slovėnija (232 km). Italijos teritorijos viduje taip pat ribojasi su San Marinu (39 km) ir Vatikanu (3,2 km).

Klimatas – Viduržemio jūros (mediteraninis), Sicilijoje – subtropinis. Vidutinė sausio temperatūra nuo 0 iki 12 °C, liepos 20-28 °C, krituliai daugiausia žiemą (600-1000 mm per metus, kalnuose vietomis virš 3000 mm).

Naudingosios iškasenos: lauko špatai, marmuras, pemza, pocolanas, akmens druska. Pagal energetikos ir rūdų išteklius tarp OECD šalių skurdesnė tik Japonija.

Užterštumas: Milane įregistruotas vienas aukščiausių sieros dioksido kiekių pasaulije; Po upė kasmet „išmeta“ į jūrą apie 250 tonų arseno.

Augalija – tipiški plačialapiai ir spygliuočių miškai prieškalnese. Labiausiai paplitę medžiai: ąžuolas, bukas, kaštonas, europinis maumedis, itališkasis kiparisas, itališkoji pušis (pinija).

Gyvūnija: žvyrė, gemžė, strina.

Aukščiausia užtvanka: Vajontos 265 m.

Ilgiausias geležinkelio tunelis: Simplonas 19,8 km (jungia Šveicariją su Italija).

[taisyti] Ekonomika

Pagrindinis straipsnis: Italijos ekonomika

Italija turi diversifikuotą pramoninę ekonomiką su panašia bendra apimtimi ir skaičiuojant vienam gyventojui kaip ir Prancūzijoje ir D. Britanijoje. Italijos kapitalistinė ekonomika išlieka pasidalinusi į pramoninę Šiaurę, dominuojamą privataus sektoriaus, ir mažiau išvystytus žemės ūkiu besiremiančius Pietus su 20% bedarbystės.

Pagrindinės pramonės šakos: mašinų gamyba, metalurgija, chemijos ir naftos chemijos pramonė, lengvoji ir maisto pramonė. Italija yra viena stambiausių automobilių, dviračių ir mopedų, traktorių, skalbimo mašinų ir šaldytuvų, radioelektronikos, pramonės įrangos, plieninių vamzdžių, plastmasių ir dirbtinio pluošto, automobilių padangų, o taip pat gatavų rūbų ir odinės avalynės, makaronų, sūrio, alyvų aliejaus, vyno (pirma vieta pasaulyje pagal eksportą), vaisių ir pomidorų konservų gamintojų ir eksportuotojų pasaulyje.

[taisyti] Demografija

Pagrindinis straipsnis: Italijos demografija

Italija yra viena iš daugiausiai gyventojų turinčių Europos valstybių (4-ta vieta Europoje), joje gana didelis gyventojų tankis, nors gyventojai pasiskirstę netolygiai.

Viename kvadratiniame kilometre vidutiniškai gyvena 190 žmonių, tačiau kai kuriuose regionuose po kelis kartus daugiau, pvz., Lombardijoje – apie 377 žm./kv.km, Ligūrijoje – 344, Lacijuje – 296, o Kampanijoje – 398. Žymiai mažesnis gyventojų tankumas pietinėje dalyje: Bazilikatoje tik 66 gyv./km². Rečiausiai apgyvendintas yra Aostos slėnis – 36. Didžiosiose salose – Sicilijoje ir Sardinijoje atitinkamai 198 gyv./km² ir 63 gyv./km².

Nuo aštuoniasdešimtųjų praėjusio amžiaus metų didėjo imigracija iš Albanijos, šiaurės Afrikos šalių, daugiausia ieškant darbo. Šalyje yra apie 1,2 mln. užsieniečių.

72% gyventojų gyvena miestuose. Pastebima kėlimosi iš miestų centrų į priemiesčius tendencija. Didžiausi miestai (tūkst. gyv. 2007 m., skliaustuose palyginimui – 1977 m.).

• Roma (sostinė) 2706 (2864),
• Milanas 1304 (1736),
• Neapolis 972(1225),
• Turinas 900 (1087),
• Palermas 665 (686),
• Genuja 614 (693),
• Bolonija 372 (463),
• Florencija 365 (438),
• Baris 325 (362),
• Katanija 301 (348),

Taip pat žr. Italijos miestai.

Gyventojai kalba įvairiais italų kalbos dialektais ir mažumų kalbomis. Šalia italų kalbos atskiruose regionuose oficialiomis kalbomis laikomos vokiečių, prancūzų, ladinų ir slovėnų kalbos. Be to dar keletas mažumų kalbų turi specialų statusą (pagal Konstituciją ir jos nuostatas tikslinantį 1999 m. įstatymą): albanų, katalonų, graikų, kroatų, provansalų, oksitanų ir sardų.

91% gyventojų yra katalikai, iš kitų – protestantai ir judėjai. Tarp imigrantų yra daug musulmonų (apie 250 000).

[taisyti] Kultūra

Pagrindinis straipsnis: Italijos kultūra

Italija kaip valstybė neegzistavo iki šalies susivienijimo 1861 m. Dėl šio palyginti vėlyvo susivienijimo ir istorinės autonomijos sričių, kurios apima Apeninų pusiasalį, daug tradicijų, kurias mes dabar atpažįstame kaip itališkas, gali būti kildinamos iš jų kilmės. Nepaisant šių sričių politinės ir socialinės izoliacijos, Italijos indėlis į kultūrinį ir istorinį Europos paveldą išlieka didžiulis. Šiuo metu Italijoje yra daugiausiai UNESCO saugomų paveldų pasaulyje (41).

[taisyti] Vizualinis menas

Italijoje yra kilę daugybė svarbių meno ir intelektualinių judėjimų, kurie pasklido visoje Europoje, tokie kaip renesansas ir barokas. Italijoje kilo ir dirbo tokie žymūs meno veikėjai kaip Mikelandželas, Leonardas da Vinčis, Donatelas, Botičelis, Fra Andželiko, Tintoreto, Karavadžio, Berninis, Titianas ir Rafaelis.

[taisyti] Literatūra

Šalia pagrindinio šiuolaikinės italų kalbos Dante Aligierio kūrinio "Dieviškoji komedija" (itališkai Divina Commedia), Italija gali pasigirti ir kitais garsiais rašytojais, poetais ir literatais: Giovanni Boccaccio, Giacomo Leopardi, Alessandro Manzoni, Torquato Tasso, Ludovico Ariosto ir Petrarch, kurio žinomiausia ekspresijos išreiškimo priemonė sonetas, buvo išrasta Italijoje. Žinomi filosofai, tarp kurių yra Giordano Bruno, Marsilio Ficino, Niccolò Machiavelli ir Giambattista Vico. Šiuolaikiniai literatai ir Nobelio premijos laureatai yra poetas Giosu è Carducci (1906), realistinis rašytojas Grazia Deledda (1926), šiuolaikinis teatro autorius Luigi Pirandello (1936), poetai Salvatore Quasimodo (1959) ir Eugenio Montale (1975), satyras ir teatro autorius Dario Fo (1997).

[taisyti] Mokslas

Mokslinės revoliucijos kryptimi pažangą padarė Galilėjo Galilėjus, o Leonardas da Vinčis buvo svarbiausias renesanso žmogus. Italija buvo mokslininkų ir išradėjų namai: fizikas Enrico Fermi komandos, kuri pastatė pirmą branduolinį reaktorių, vadovas; astronomas Giovanni Domenico Cassini; fizikas Alessandro Volta, elektrinės baterijos išradėjas; matematikai Lagrange ir Fibonacci; radijo išradėjas Nobelio fizikos premijos laureatas Guglielmo Marconi; ir Antonio Meucci, vienas iš telefono išradėjų.

[taisyti] Muzika

Italų kultūroje svarbų vaidmenį vaidino muzika - nuo liaudies muzikos iki klasikos. Pagimdžiusi operą, Italija aprūpina daugelį klasikinės muzikos fondų. Instrumentai, naudojami klasikinėje muzikoje, kaip pianinas ir smuikas, buvo išrasti Italijoje, ir daugelis egzistuojančių klasikinės muzikos formų, kaip simfonija, koncertas ir sonata, randa savo šaknis Italijoje. Į garsiausių Italijos kompozitorių sąrašą įtraukti renesanso kompozitoriai Palestrina ir Monteverdi, įmantrūs kompozitoriai Alessandro Scarlatti, Corelli ir Vivaldi, klasikos kompozitoriai Paganini ir Rossini, bei romantikos kompozitoriai Verdi ir Puccini. Šiuolaikiniai Italijos kompozitoriai, tokie kaip Berio ir Nono, pasirodė reikšmingi bandomosios ir elektroninės muzikos išsivystyme.

[taisyti] Sportas

Pagrindinis straipsnis: Italijos sportas

Populiariausias sportas šalyje yra futbolas (Serie A lyga yra viena žinomiausių pasaulyje). Krepšinis tarp populiariausių antras. Taip pat populiarūs tinklinis, vandensvydis, fechtavimasis, regbis, dviračių lenktynės, ledo ritulys (daugiausia Milane, Trentino-Alto Adidžė ir Veneto regionuose) ir Formulės-1 lenktynės.

Žiemos sportas yra populiariausias šiaurėje, kuriose italai konkuruoja tarptautiniuose čempionatuose ir Olimpinėse žaidynėse. Sportas yra įtraukiamas ir į festivalius - Palio ir Gondola (regata) rungtynės vyksta Venecijoje kiekvieną rugsėjo pirmąjį sekmadienį.

Sporto rungtys šalyje išsivystė nuo gladiatorių kovų Antikinėje Romoje koliziejuje iki klubinių futbolo komandų kovų Olimpiniame Romos stadione.

[taisyti] Kita Informacija

• Italijos ryšiai
• Italijos transportas
• Italijos karinės pajėgos
• Italijos tarptautiniai santykiai
• Italijos šventės

[taisyti] Nuorodos

Informacija apie šalį, gyventojus, švietimą

---

[taisyti] Šaltiniai