Usu dî vucali finali accintati
Di Wikipedia, la nciclupidìa lìbbira.
Ntô sicilianu puru, li vucali finali accintati vèninu rifiutati quasi sempri. Linguisticamenti, pi mutivi etimològgici o pi mutivi pràttici, la lingua siciliana è carattarizzata di palori ca ci hannu la sìllabba ùrtuma nun accintata.
[cancia] Diffusioni
- Stu finòminu esisti nta assai àrii di la Sicilia, ma purtroppu cu la nfruenza dû tuscanu attruvamu sempri cchiù vucali finali accintati ntâ lingua siciliana parrata e scritta. Li littirati siciliani ùsanu li dui tipi (chiddi longhi e chiddi curti).
[cancia] Asempi etimològgici
hàiu (dû latinu "habeo") -> hà, hé ("ho" 'n tuscanu, "he" 'n castigghianu)
hàvi (dû latinu "habet") -> hà / ha'
virtùti (dû latinu "virtutem") -> virtù
caritàti (dû latinu "caritatem") -> carità
baccalà (dû spagnolu "bacalao") -> baccalà
antichitàti (dû latinu "antichitatem") -> antichità
viritàti (dû latinu "veritatem") -> virità
fàci (dû latinu "facit") -> fà / fa'
capacitàti (dû latinu "capacitatem") -> capacità
pòti (dû latinu "potest") -> pò / po'
puvirtàti (dû latinu "pauperatem") -> puvirtà
vòli (dû latinu mediuevali "vulere"/"volere" dirivatu dû latinu "quoerere") -> vò / vo'
mèu (dû latinu "meus") -> mè / me'
dùi (dû latinu "duo") -> dù / du'
sùsu (dû latinu "susum") -> sù / su'
tòu (dû latinu "tuus") -> tò / to'
sàpi (dû latinu "sapit") -> sà / sa'
giùsu, jùsu (dû latinu "de orsum" o "de vorsum") -> giù, jù / giu', ju'
sòu (dû latinu "suus") -> sò / so'
siddu, s'iddu (dû latinu "si ìlle", comu ntô corsu "s'ellu / s'eddu / sellu / seddu") -> sì / si' / si
sàcciu (dû latinu "sapio") mentri nta lu tuscanu s'accurzau 'n "so".
ecc.
[cancia] Asempi pràttici
ccàni (ccà), dû latinu "eccu hac"
amistati (amistà, amicizzia), dû spagnolu "amistad"
stàni (stà), dû latinu "stat"
sùgnu (sò, sù), dû latinu "sum" (forsi agghiuncennu lu latinu "ego", zoè "èu" o "ìu")
cùscusu, di l'àrabbu "cùscus" o dû francisi "couscous" (ma cu la prununza: "cuscùs")
sùnnu, dû latinu "sunt"
ddàni (ddà), dû latinu "illac"/"illa-ce"
stàiu, dû latinu "sto" (forsi agghiuncennu lu latinu "ego", zoè "èu" o "ìu")
abbaciùrru (abbaciu'/abbaciù), dû francisi "abat-jour"
pirchìni, picchìni (pirchì, picchì)
accussìni (accussì)
sìni (sì)
èsti (è / e'), dû latinu "est"
èvi (è / e'), dû tuscanu "è"
nòni (no)
chiùi (chiù / chiu'), dû latinu "plus/plui"
jòni (jò)
vùi (vù / vu'), dû latinu "vos/voi"
tùni (tu)
vàni (và)
èni (è)
ecc.
[cancia] Rifirimenti ca ùsanu palori cu li vucali finali accintati
- Vucabbulariu di Camilleri, 1998
[cancia] Rifirimenti ca nun ùsanu palori cu li vucali finali accintati
- Dizziunariu di Luigi La Rocca, 2000
[cancia] Rifirimenti ca ùsanu tutti dui tipi di palori
- Vucabbulariu di Piccittu, 1950-1980
- Grammàtica di Bonner, 2001
- Vucabbulariu Sicilianu-talianu di Lucio Zinna, 2002
[cancia] Ntâ littiratura siciliana
- Vigilia ammucciata di Ninu Martoglio:
-
- Jhii!...Muremu du friddu, signurinu!
- Voscenza nni fa 'nsordu 'i caritati!
- Cu troppu si fidò ristò 'ngannatu di Ninu Martoglio:
-
- Però ccu mia sbagghiastru, 'nviritati,
[cancia] Sicilianu standard usatu ntâ wikipedia siciliana
Li linguisti scriveru ca na carattirìstica di lu linguaggiu sicilianu è lu disdegnu di li truncamenti di palori (quinni veni a diri lu disdegnu di li sillabbi finali accintati).
Pi scrìviri artìculi 'n sicilianu ntâ wikipedia siciliana, si ponnu usari li furmi sicilianizzanti (chiddi longhi) o li furmi tuscanizzanti (chiddi accurzati).
[cancia] Rifirimenti
- Lu Cìrculu: Discussioni supra lu truncamentu dî palori siciliani
- Discussioni di l'artìculu "Regnu di Trinacria"