JAV istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Jungtinių Amerikos valstijų kaip valstybės istorija prasideda XVIII a. pabaigoje, kai 1776 m. buvo įkurtos Jungtinės Valstijos, kurios sugebėjo išsikovoti nepriklausomybę nuo Anglijos. Ankstesnė istorija susijusi tik su dabartinių JAV teritorijoje gyvenusiomis tautomis ir valstybiniais dariniais bei kolonijomis.

Turinys 1 Prieškolumbinė epocha 2 Kolonijų laikotarpis (nuo XVI a. iki 1776 m.) 2.1 Anksčiausios kolonijos 2.2 Kolonizacija dėl religinių paskatų 2.3 Ne britų vykdyta kolonizacija 2.4 Karai su prancūzais ir indėnais 3 Raida iki revoliucijos 4 Nepriklausomybės karas 5 Pilietinis karas 6 XX amžius 6.1 JAV 1945–1964 m. 6.2 JAV 1964–1988 m.

[taisyti] Prieškolumbinė epocha

Pirmieji dabartinių JAV gyventojai į šią teritoriją atvyko mažiausiai prieš 12 000 metų, greičiausiai per žemės tiltą, buvusį dabartinio Beringo sąsiaurio vietoje, perėję į Aliaską. Apie pirmuosius gyventojus žinoma santykinai mažai, jei lyginti su europiečių, apsigyvenusių JAV teritorijoje istorija po Didžiųjų geografinių atradimų.

Europiečių kolonizacijos pradžia galima laikyti 1002-uosius metus, kai Leifas Eiriksonas kartu su kitais vikingais atrado Amerikos žemyną ir dabartinio Niufaundlendo teritorijoje įkūrė gyvenvietę. Atrastąją žemę jie pavadino Vinlandija. Dėl stipraus vietinių, kurie buvo vadinami skrelingais, pasipriešinimo ir nepalankių klimato sąlygų vikingai rastose žemėse neįsitvirtino, todėl Kristupas Kolumbas laikomas „tikruoju“ Amerikos atradėju (1492).

Kristupo Kolumbo žmonės buvo pirmieji žinomi europiečiai, išsilaipinę dabartinių JAV teritorijoje, kai atvyko į Puerto Riką antrosios kelionės metu. Pirmasis europietis išsilaipinęs žemyninėje JAV dalyje buvo Juan Ponce de León, atvykęs į Floridą 1513 m., nors dar anksčiau tai galėjo padaryti John Cabot 1497 m.

Tuo metu Amerika buvo apgyvendinta eskimų, aleutų ir indėnų, kurie buvo sukūrę gana aukšto lygio civilizacijas. Aukščiausią civilizacinį lygmenį dabartinių JAV teritorijoje buvo pasiekusios irokėzų ir huronų gentys. Šios gentys gyveno Didžiųjų ežerų regione, buvo sukūrusios genčių sąjungas. Kitos stambios genčių grupės (sijai, apačiai, navahai) tokių stiprių politinių struktūrų nebuvo sukūrusios.

[taisyti] Kolonijų laikotarpis (nuo XVI a. iki 1776 m.)

[taisyti] Anksčiausios kolonijos

Šiaurės Amerikos teritorijas, kur iki tol gyveno indėnų tautos, europiečiai pradėjo kolonizuoti XVI a. viduryje. Persikėlėliai iš Ispanijos 1565 m. įkūrė St. Augustiną, po to 1609 m. Santa Fė dabartinėje Naujoje Meksikoje ir San Diegą pietų Kalifornijoje 1769 m.

Tuo pačiu metu britai, sero Walterio Raleigho iniciatyva, bandė kurti kolonijas rytinėje pakrantėje, tačiau pirmosios jų neišliko. Tik 1607 m. anglai tvirtai įsikūrė Chesapeake Bay ir Džeimstauno (Jamestown) mieste (dabartinėje Virdžinijoje), tačiau iš 105 anglų kolonistų pirmuosius 7 mėnesius išgyveno tik 33 žmonės. Dauguma kolonistų mirė nuo bado ir ligų.

[taisyti] Kolonizacija dėl religinių paskatų

1620 m. Mayflower laivu į dabartinį Masačusetsą atvyko didelė piligrimų tėvų (pilgrim fathers) grupė, daugiausia nonkonformistai, separatistai ir braunistai. Jie įkūrė Plimuto koloniją (Plymouth). 1630 m. buvo įkurta didesnė kolonija dabartiniame Bostone, kuri vadinosi Massachusetts Bay Colony. Šie emigrantai buvo puritonai, kurie paliko tėvynę dėl nesutarimų su Anglikonų bažnyčia, kuri jų manymu išlaikė per daug Katalikų bažnyčios bruožų. Tačiau dėl religinių nesutarimų tarp puritonų bendruomenė susiskaldė. 1635 m. dalis tenykščių kolonistų persikėlė į dabartinio Konektikuto teritoriją, nes su Masačūsetso kolonijos puritonų vadovybe nesugebėjo susitarti religiniais klausimais. Roger Williams, puritonas iš Masačūsetso, pasisakė už valstybės ir religijos atskyrimą. Jis paliko Masačūsetso puritonus ir įkūrė koloniją Rod Ailende. Merilando kolonijoje įsikūrė tuo metu Anglijoje persekioti katalikai. Kvakerių lyderis William Penn 1681 m. įkūrė Pensilvaniją, kuri pasižymėjo religine tolerancija. Šiame regione įsikūrė ir daug vokiečių valstiečių.

[taisyti] Ne britų vykdyta kolonizacija

Švedų išeiviai įkūrė Delavero koloniją. 1626 m. olandų pirkliai nupirko iš indėnų salą Manahatta (dabartinis Manhetenas) ir ties Hadsono upe įkūrė miestą Naujasis Amsterdamas. Anglija 1664 m. šį miestą aneksavo ir nuo tada jis vadinosi Niujorku, o visa kolonija, kuri iki tol buvo vadinama „Nieuw Nederland“, gavo Niujorko pavadinimą. Iš pradžių dėl dominavimo Šiaurės Amerikoje kovojo šešios Europos galybės: prancūzai, olandai, švedai, rusai, britai ir ispanai. Laikui bėgant dėl kolonijų kovoti liko ambicingiausios galios: ispanai, prancūzai ir britai. Ispanai kolonizavo Šiaurės Amerikos pietinę dalį – įkūrė Floridą, Teksasą ir Kaliforniją. prancūzai, priešingai, labiau orientavosi į šiaurinę dalį (dabartinė Kanada), iš ten kūrė kolonijas prie Didžiųjų ežerų, bei leidosi žemyn Misisipės upe iki Naujojo Orleano. Britai pretendavo į rytinę dalį. 1733 m. Šiaurės Amerikoje, be ispanų ir prancūzų valdų, buvo ir 13 anglų kolonijų. Šios kolonijos tęsėsi nuo Naujojo Hampšyro šiaurėje iki Džordžijos pietuose.

Kolonijinių valstybių tikslai stipriai skyrėsi. Prancūzijai labiausiai rūpėjo prekyba kailiais ir misionieriška veikla tarp vietinių gyventojų. Dėl to su įvairiomis indėnų gentimis jie sudarinėjo sąjungas. Anglų kolonistai buvo daugiausia fermeriai. Jie ieškojo žemės, kur galėtų nuolat įsikurti. Žemes įgyti jie siekė sudarydami sutartis su indėnais arba tiesiog iš jų užkariaudami. Dėl to jų santykiai su indėnais buvo žymiai griežtesni.

Šiaurės Amerikos kolonijų žemėlapis tuo metu etniškai buvo margas. Didžioji dalis imigrantų buvo kilę iš Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos, Airijos ir Ispanijos.

[taisyti] Karai su prancūzais ir indėnais

Nuo 1756 iki 1763 m. Europoje vykęs Septynerių metų karas tarp Anglijos ir Prancūzijos vyko ir jų kolonijose Amerikoje, kur jis vadinamas Karu su prancūzais ir indėnais. Šiame kare pirmąją karinę patirtį įgijo būsimasis JAV prezidentas George Washington. Pretekstas karui kolonijose buvo britų prekybininkų ir naujakurių ekspansija per Apalačų kalnus į prancūzų pretenduojamą Ohajo upės slėnį. Tiek prancūzų, tiek britų pusėje kovojo jų sąjungininkai indėnai. Nors prancūzams kurį laiką sekėsi gintis, tačiau britai dominavo jūroje ir neleido atvykti prancūzų pastiprinimams. Tarp 1758 ir 1760 m. britai užėmė svarbiausias prancūzų pozicijas dabartinėse JAV ir Kanadoje, o 1759 m. rugsėjo 13 d. laimėjo lemiamą Abrahamo lygumos mūšį prie Kvebeko. Pagal 1763 m. Paryžiuje sudarytą taikos sutartį Prancūzija pripažino savo kolonijų Šiaurės Amerikoje praradimą. Luizianos teritorija į vakarus nuo Misisipės, įskaitant Naująjį Orleaną atiteko Ispanijai, Kanada ir likusi Luizianos teritorijos dalis - Anglijai.

Po gan mėgstamų prancūzų išstūmimo, indėnai buvo priversti prekiauti su britais. Britus indėnai laikė gobšiais ir nedraugiškais. Britai nedovanodavo indėnams dosnių dovanų kaip buvo įpratę daryti prancūzai. Nepasitenkinimas britais augo. Dar tais pačiais metais į sąjungą prieš britus susijungė apie 12-15 indėnų genčių, vadovaujamų otavų vado Pontiako. Netgi senekų gentis, kuri anksčiau kovojo su otavais, potavatomiais ir anišinabiais prisijungė prie šios sąjungos. Senekai priklausė irokėzų sąjungai, kurią anksčiau britai nuolat remdavo. Pontiako vadovaujamiems indėnams pavyko užimti keletą fortų ir stipriai prispausti britus. Tačiau prie Fort Detroito indėnams nepavyko. Jų sąjunga subyrėjo ir britai galutinai įsitvirtino Šiaurės Amerikoje. Siekdama išvengti tolimesnių kovų su indėnais britų vyriausybė išleido 1763 m. Karališkąją proklamaciją, tačiau kolonistai jos nesilaikė ir ji tik padidino kolonistų neapykantą britų karūnai.

[taisyti] Raida iki revoliucijos

Po karo Anglijos finansinė padėtis pašlijo. Anglų nuomone, dalį karo išlaidų turėjo padengti ir kolonijų gyventojai. Tuo tarpu kolonistai manė, kad jie savo įnašą jau padarė, o karas Europoje jų neliečia.

Kolonistų laisvė buvo apribota, pavyzdžiui, buvo uždrausta apgyvendinti Apalačų vakarinę dalį, buvo įvesta griežtesnė kontrabandos kontrolė, papildomi mokesčiai cukrui, kavai, tekstilei. Quartering Act nurodymais kolonistai buvo priversti britų kareiviams suteikti prieglobstį ir juos aprūpinti. Po Stamp Act potvarkio įsigaliojimo visi laikraščiai, teisiniai dokumentai ir įvairios licencijos turėjo būti apmokestinti.

Situacija paaštrėjo, nes kolonistai neturėjo jokios politinės atstovybės užimtose šalyse. Kolonistai buvo nuomonės, kad mokesčių įvedimas be bendro nutarimo nebuvo teisingas („No taxation without representation“). 1765 m. įvyko pirmasis 9 valstijų susirinkimas, kur Stamp Act buvo panaikintas. Britų valdžia privalėjo spaudimui pasiduoti, tačiau sugebėjo pasiekti, kad Quartering Act galiotų. Kolonistų pasipriešinimą sustiprino muito arbatai įvedimas. Tik kai pirmasis britų kancleris Lordas Nortas visus mokesčius įskaitant ir arbatos muitą užšaldė, įtampa sumažėjo.

Nepaisant to, 1773 m. buvo suorganizuota Bostono arbatėlė. Radikalūs amerikiečių patriotai persirengė indėnais ir užpuolė britų laivus Bostono uoste bei išmetė už borto iš viso 342 dėžes arbatos. Britai reagavo permesdami į Bostoną kariuomenę, uždarydami uostą ir uždrausdami prekybą. Tuo tarpu amerikiečiai 1774 m. rugsėjį Filadelfijoje surengė pirmąjį kontinentinį kongresą.

[taisyti] Nepriklausomybės karas

Nepriklausomybės karas vyko 1775-1783 m. Karas dar vadinamas JAV revoliucija. Karo priežastys:

1. Kolonijos buvo nepatenkintos tuo, kad karaliaus valdžia apmokestino visus kolonijų prekybinius sandorius (Žyminės rinkliavos įstatymas).
2. Bendžaminas Franklinas ir kiti kolonistai kritikavo valdžią dėl to, kad kolonistai neturėjo savo valdžios parlamente.
3. Anglijos parlamentas įvedė griežtus apribojimus kolonijų pramonei ir prekybai.
4. Po septynerių metų karo (1756-1763 m.) kolonistams buvo uždrausta keltis į vakarus už Apalačų kalnų.

Karo pretekstas: 1774 m. Anglija panaikino Masačusetso kolonijos savivaldą bei uždraudė prekybą per Bostono uostą (Bostono arbatėlė).

Karo eiga: Karo pradžia buvo nesėkminga kolonistams, nes karalius dalį indėnų patraukė į savo pusę. Be to, kolonistų kariuomenė buvo neprofesionali.

1776 m. liepos 4 dieną 13 kolonijų atstovų Filadelfijoje paskelbė nepriklausomybės deklaraciją, kurioje buvo panaudotos Europos švietėjų idėjos. Deklaracijos autorius buvo Tomas Džefersonas, kuris vėliau tapo trečiuoju JAV prezidentu.

Karo pasekmės:

1. Karą laimėjo kolonistai, nes juos rėmė Prancūzija, Nyderlandai ir Ispanija.
2. Karas sukėlė didelį nepasitenkinimą Anglijoje, nes karas reikalavo daug išlaidų.

1787 m. buvo paskelbta pirmoji pasaulyje konstitucija. Ją 1791 m. papildė Teisių bilis, kuris skelbė žmonių laisves.

[taisyti] Pilietinis karas

Žiūrėkite: JAV pilietinis karas

[taisyti] XX amžius

[taisyti] JAV 1945–1964 m.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje JAV istorija 1945-1964.

Po karo JAV, siekdamos viešpatavimo pasaulyje, turėjo puikias starto sąlygas (flying start). Gamyba nenukentėjo nuo karo, žmonės turėjo pinigų ir didžiulį pirkimo troškulį. Visa tai ir sumažinti mokesčiai spartino ekonomikos kilimą.

[taisyti] JAV 1964–1988 m.

Po karo JAV, siekdamos viešpatavimo pasaulyje, turėjo puikias starto sąlygas (flying start). Gamyba nenukentėjo nuo karo, žmonės turėjo pinigų ir didžiulį pirkimo troškulį. Visa tai ir sumažinti mokesčiai spartino ekonomikos kilimą.

Prezidentas Haris Trumenas pasiūlė, kad teisę į darbą visiems garantuotų įstatymas. Kongresas nesutiko. Tada Trumenas pateikė programą „Teisingas kursas“ (Fair Deal), kurioje buvo siūlomos socialinės reformos, siekiančios dar toliau negu Ruzvelto „Naujasis kursas“ (New Deal) 4-ame dešimtmetyje. Valstybė turėjo remti gyvenamųjų namų statybą ir įvesti naujas pašalpas . Tačiau kongresas ir vėl atsisakė dar ir dėl to, kad šaltasis karas reikalavo pinigų ginklavimuisi.

1968 m. buvo neramūs metai JAV. Pirmiausia buvo nužudytas Martinas Liuteris Kingas, rinkimų kompanijos metu buvo nušautas demokratų kandidatas į prezidentus Robertas Kenedis.