Elžbieta I

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Elžbieta I (1533 m. rugsėjo 7 d. – 1603 m. kovo 24 d.) buvo Anglijos, Prancūzijos (tik nominaliai) ir Airijos karalienė nuo 1558 m. lapkričio 17 d. iki mirties. Kartais ji vadinama Karaliene Mergele, nes niekada nebuvo ištekėjusi, Gloriana arba Gerąja karaliene Bese. Elžbieta I buvo penktoji ir paskutinė valdovė, priklausiusi Tiudorų dinastijai (Henrikas VII, Henrikas VIII, jos netikras brolis Edvardas VI ir netikra sesuo Marija I). 45 jos valdymo metai pasižymėjo Anglijos galios ir pasaulinės įtakos kilimu bei smarkiais religiniais nesutarimais šalies viduje.

Elžbietos valdymo metu suklestėjo literatūra (Viljamas Šekspyras, Kristoferis Marlou ir Benas Džonsonas), Frensis Dreikas tapo pirmuoju anglu, apiplaukusiu pasaulį, Frensis Beikonas išdėstė savo filosofines ir politines idėjas, o Šiaurės Amerikoje vyko kolonizacija, vadovaujama Valterio Reilio ir Hamfrio Džilberto.

Elžbieta buvo karštakošė valdovė, kartais susidurdavusi su sunkumais priimant sprendimus. Jos moto buvo video et taceo („matau ir tyliu“). Šis bruožas, turint galvoje jos patarėjų nekantrumą, dažnai gelbėdavo Elžbietą nuo nesėkmingų politinių ir santuokinių sąjungų. Kaip ir tėvas Henrikas VIII, ji buvo rašytoja ir poetė. Ji įsteigė keletą garsių organizacijų, įskaitant Dublino Trejybės koledžą (jo oficialus pavadinimas yra Elžbietos Šventosios ir Nedalijamos Trejybės koledžas prie Dublino) 1592 m. ir Britų Rytų Indijos kompaniją 1600 m.