Šaltasis karas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
.png/180px-NATO_vs_Warsaw_(1949-1990).png){kind=small}
Šaltasis karas buvo konfliktų, įtampos ir varžymosi tarp JAV ir TSRS bei jų sąjungininkų laikotarpis nuo XX a. 5-ojo dešimtmečio vidurio iki XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios. Šiuo laikotarpiu varžymasis pasireiškė įvairiose srityse: karinių koalicijų formavimas ir veikla; ideologinės ir psichologinė kova; šnipinėjimas; lenktyniavimas technologinio vystymosi srityse, įskaitant kosmines technologijas; ginklavimosi varžybos, įskaitant branduolinę ginkluotę.
Šiuo laikotarpiu tiesioginio karo tarp JAV ir Tarybų Sąjungos nebuvo – vyko tik propagandinė, politinė ir ekonominė kova, varžytasi dėl įtakos tam tikrose šalyse bei pasaulio regionuose, dėl pirmavimo „ginklavimosi varžybose“ ir įgyvendinant įvairias mokslinių tyrimų bei naujų technologijų kūrimo programas, taip pat dėl kuo didesnių pasiekimų kultūros ir sporto srityje. Nors JAV ir Tarybų Sąjunga buvo sąjungininkais prieš nacių Vokietiją, jų pozicijos dėl pokarinio pasaulio sutvarkymo išsiskyrė iškart po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Per vėlesnius dešimtmečius Šaltasis karas išplito iš Europos į visus pasaulio regionus, TSRS skatinant komunistinius judėjimus, o JAV bandant apriboti TSRS įtaką pasaulyje per karinius aljansus Vakarų Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Pietryčių Azijoje. Šiam laikotarpiui, be jau minėtų bruožų, dar buvo būdingi įvairiuose žemynuose protarpiais kildavę netiesioginiai JAV ir TSRS (arba JAV ir kai kurių TSRS sąjungininkių) kariniai susidūrimai.
[taisyti] Sąvokos kilmė
Šaltojo karo pradžios data sąlyginai laikoma 1946 m. kovo 5 d., kai Winstonas Churchillis (Vinstonas Čerčilis) Vasingtone, (JAV) pasakė savo garsiąją kalbą, atkreipusią pasaulio visuomenės dėmesį į Tarybų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų 1944-1945 m. užimtoje Europos dalyje grėsmingai didėjančią komunistinių jėgų įtaką. Po šios kalbos JAV ir TSRS santykiuose greitai įsivyravo abipusis nepasitikėjimas ir įtampa, o maždaug nuo 1949 m. šios dvi supervalstybės jau buvo didžiausios ano meto pasaulyje geopolitinės priešininkės.
[taisyti] Šaltojo karo pabaiga
XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir paskutiniojo dešimtmečio pradžioje vos per keletą metų pasaulyje įvyko daug lemtingų istorinių permainų. 1989 m. lapkričio 11 d. griuvo Berlyno siena, netrukus dauguma Vidurio bei Rytų Europos komunistų partijų prarado valdžios monopolį, susivienijo 1949 m. į dvi valstybes padalyta Vokietija, JAV ir Tarybų Sąjunga pasirašė svarbias nusiginklavimo sutartis, suiro Tarybų Sąjunga. 9-ajame dešimtmetyje tiek TSRS, tiek JAV turėjo didelių ekonominių problemų. TSRS tuomet jau nebeįstengė pasigaminti jai reikalingo „sviesto ir patrankų“ kiekio. Tarybų Sąjungos komunistų partijai tapo tiesiog gyvybiškai reikalingas esminis santykių su JAV pagerėjimas, nes tik jis galėjo padėti šiai nomenklatūrinei jėgai įveikti dėl M.Gorbačiovo pradėtų reformų TSRS užgriuvusius sunkumus. Tuo tarpu ano meto JAV, turėdamos didžiulį prekybos balanso deficitą, milžinišką užsienio skolą ir daug neišspręstų socialinių problemų, vis labiau linko ženklią tuometinio karinio biudžeto dalį panaudoti civiliniams reikalams.
Nutraukiant šaltąjį karą svarbų vaidmenį suvaidino tuometiniai JAV ir TSRS vadovai. JAV prezidentas R.Reiganas jau 1981 m. pasiūlė abipusio nusiginklavimo programą, tačiau tada jo pasiūlymą atmetė Tarybų Sąjunga. 1985 m. TSRS komunistų partijos generaliniu sekretoriumi išrinktas Michailas Gorbačiovas, kuris svajojo apie globalinį atominės ginkluotės uždraudimą, pradėjo Tarybų Sąjungos ekonomikos ir politikos liberalizavimą, netrukus Rytų Europoje sukėlusį didelių Maskvos nelauktų permainų. Praskleisdamas „geležinę uždangą“, M.Gorbačiovas susilaukė didelių Vakarų simpatijų, geranoriškumo TSRS atžvilgiu ir net šiokios tokios ekonominės ir techninės Vakarų pagalbos.
