Habsburgų monarchija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Habsburgų vėliava

Didysis Habsburgų herbas. Aplink pagrindinį herbą išsidėstę mažesni žemių, kurios priklausė dinastijai, herbai.

Habsburgų monarchija(dažnai vadinama tiesiog Austrijos monarchija arba Austrija) vadinamos teritorijos, valdytos Habsburgų dinastijos Austrijos šakos ir vėlesnės Habsburgų-Lotaringijos (Habsburg-Lorraine) šakos tarp 1526 ir 1867/1918 m. Sostine buvo Viena. Habsburgų monarchijas tarp 1897 ir 1918 m. paprastai vadinama Austrija-Vengrija.

Monarchija susidarė iš Habsburgų valdomų teritorijų (didžiaja dalimi buvusių dabartinėje Austrijoje ir Slovėnijoje), kurias Habsburgai pamažu užvaldė pradedant 1278 m. Habsburgų monarchijos reikšmė išaugo iki europinio lygio, kai Austrijos didysis kunigaikštis Ferdinandas, jaunesnysis Karolio V-ojo brolis, po Čekijos ir Vengrijos karaliaus Liudviko II-ojo žūties Mohačo mūšyje su turkais, buvo išrinktas šių dviejų šalių karaliumi.

[taisyti] Terminologija

Teritorijos, kuri vėliau tapo Austrija-Vengrija (su nedidelėmis išimtimis) pavadinimai:

• Habsburgų monarchija arba Austrijos monarchija (1526–1867): neoficialus, tačiau dažnai vartotas pavadinimas. Faktiškai šis politinis darinys neturėjo oficialaus pavadinimo. Habsburgų monarchijos terminas gali būti vartojamas ir visam 1276-1918 periodui, kai Habsburgai valdė monarchiją su centru dabartinėje Austrijoje, o Austrijos monarchija gali būti vadinama monarchija su centru dabartinėje Austrijoje 1156–1867, tačiau toks šių sąvokų vartojimas yra retas.
• Austrijos imperija (Kaisertum Österreich) (1804–1867) – oficialus pavadinimas.
• Austrija-Vengrija arba Austro-Vengrijos imperija (1867–1918) – oficialus pavadinimas. Populiarus neoficialus pavadinimas – Dunojaus monarchija (vok. Donaumonarchie).
• Karūnos žemės (vok. Kronländer) (1849–1918) – šiuo vardu buvo vadinamos atskiros Austrijos imperijos dalys (nuo 1849 m.), o vėliau ir Austrijos-Vengrijos dalys. Vengrijos karalystė (tiksliau Vengrijos karūnos žemės) nebuvo laikoma „Karūnos žeme“ po Austrijos-Vengrijos valstybės sukūrimo 1867 m. Nuo tada „Karūnos žemės“ sutapatintos su Karalystėmis ir žemėmis atstovaujamomis Imperijos Taryboje („die im Reichsrate vertretenen Königreiche und Länder“).

[taisyti] Teritorijos

Nors Habsburgų Austrijos šakos valdytos teritorijos laikui bėgant keitėsi, pagrindą visada sudarė trys grupės:

• Paveldimosios žemės. Jos apėmė beveik visą šiuolaikinių Austrijos ir Slovėnijos teritoriją, taip pat teritorijas šiaurinėje rytų Italijoje ir (iki 1797 m.) pietvakarių Vokietijoje. Prie šių žemių 1779 m. prisidėjo Inn teritorija Bavarijoje, o 1803 m. Trento ir Brikseno vyskupystės. Per Napoleono karus daug paveldimųjų žemių buvo prarasta, bet jos visos buvo atgautos sudarius taiką 1815 m. Į paveldimąsias žemes įėjo:

1. 1. Aukštutinė Austrija
   2. Žemutinė Austrija
   3. Štirija
   4. Karintija
   5. Karniola
   6. Adrijos jūros uostas Triestas
   7. Istrija (nors didžioji Istrijos dalis iki 1797 priklausė Venecijai)
   8. Goricija – Gradiska
      • Šios žemės (3-8) dažnai buvo apjungiamos kaip Vidinė Austrija
   9. Tirolis
   10. Forarlbergas (faktiškai keletas provincijų apjungtų tik XIX a.)
   11. Vorlande, teritorijų grupė pietvakarių Vokietijoje, prarasta 1797 m., nors tos pačios grupės Elzaso teritorija buvo prarastos jau 1648 m.)
       • Forarlbergas ir Vorlande dažnai buvo apjungiamos kaip Išorinė Austrija ir valdomos dažniausiai kartu su Tiroliu.
   12. Zalcburgas (tik po 1805 m.)

• Čekijos Karūnos žemės. Iš pradžių jas sudarė keturios provincijos: Bohemija, Moravija, Silezija ir Laužica. Laužica 1620 m. buvo prijungta prie Saksonijos, o didžiąją dalį Silezijos 1740-1742 užėmė Prūsija.

• Vengrijos karalystė – prieš 1699 metus. Tuo metu ji vadinta „Karališkąja Vengrija“, prarado dvi trečiasias savo teritorijos, kurią užėmė Osmanų imperija, bei savo vasalus Transilvanijos kunigaikštystę, o habsburgams atiteko tik vakariniai ir šiauriniai buvusios karalystės pakraščiai. Vėliau beveik visa buvusi Vengrijos karalystės teritorija atiteko Austrijai, o likusios teritorijos prijungtos 1718. Vengrijos karalystė, didžiausio savo išsiplėtimo metu apėmė dabartinę Vengriją ir Slovakiją, didžiąją dalį Kroatijos, Vojvodiną dabartinėje Serbijoje, Transilvaniją dabartinėje Rumunijoje ir Užkarpatę dabartinėje Ukrainoje. Tarp 1718 ir 1739 m. prie Vengrijos buvo prijungtos ir kai kurios kitos teritorijos Balkanuose, įskaitant teritoriją aplink Belgradą bei dalį vakarų Valakijos, bet šios žemės buvo prarastos per nesėkmingą karą su Turkija 1739 m.

Skirtingais laikotarpiais Austrijos Habsburgų valdžioje buvo ir kitos teritorijos:

1. Austrijos Nyderlandai, susidedantys iš didžiosios dalies šiuolaikinių Belgijos ir Liuksemburgo (1713-1792)
2. Milano kunigaikštystė Lombardijoje (1713-1797)
3. Neapolio karalystė (1713-1735)
4. Sardinijos karalystė (1713-1720)
5. Banatas (1718-1778)
6. Sicilijos karalystė (1720-1735)
7. Parmos kunigaikštystė (1735-1748)
8. Galicijos ir Lodomerijos karalystė, dabartinėje Lenkijoje (1772-1918)
9. Bukovina (1774-1918)
10. Vakarų Galicija. Lenkijos žemės, įskaitant Krokuvą, prijungtos po Trečiojo Abiejų tautų Respublikos padalijimo (1795-1809)
11. Venecija (1797-1805, 1814-1866)
12. Dalmatija (1797-1805, 1814-1918)
13. Lombardija (1814-1859)
14. Krokuva, kuri buvo įjungta į Galiciją (1846-1918)
15. Vojvodina (1849-1860)
16. Bosnija ir Hercegovina (1908-1918)

Austrijos Habsburgai tarp 1553 ir 1740 bei tarp 1745 ir 1806 m. taip pat buvo ir Šventosios Romos imperijos imperatoriai.

[taisyti] Bruožai

Austrijos Habsburgų valdos faktiškai nesudarė vieningos valstybės. Tai greičiau buvo įvairių valdų rinkinys, kurio atskiros dalys turėjo savo privilegijas, dažnai net atskiras teisines bei atstovavimo sistemas. Iki XVII a. nebūtinai visas Habsburgų teritorijas turėjo valdyti tas pats asmuo – jaunesni valdančiosios šeimos nariai dažnai valdydavo atskiras „Paveldimųjų žemių“ dalis kaip privačias valdas. Pirmos rimtos pastangos centralizuoti šalį prasidėjo valdant Marijai Terezai ir ypač jos sūnui Jozefui II-ajam XVIII a. viduryje, tačiau daugelio radikalių centralizacijos reformų buvo atsisakyta dėl plataus pasipriešinimo, nors palaipsnė centralizacija vyko toliau.

Dar kartą šalies centralizacija užsiimta 1849 m., numalšinus įvairias 1848 m. revoliucijas. Pirmą kartą ministrai pabandė transformuoti monarchiją į centralizuotą biurokratinę valstybę, valdomą iš Vienos. Vengrijos karalystė nustojo egzistuoti kaip atskiras vienetas, nes buvo padalinta į keletą sričių. Po Habsburgų pralaimėjimų 1859 ir 1866 m. karuose šios politikos atsisakyta, o kelerių metų eksperimentų XIX a. 7-tojo dešimtmečio pradžioje buvo prieita prie garsiojo Ausgleich arba kompromiso (1897 m.), pagal kurį sukurta vadinamoji dualistinė Austrijos-Vengrijos monarchija. Šioje sistemoje Vengrijos karalystei buvo suteiktas suverenitetas ir parlamentas, paliekant personalinę uniją ir bendrą užsienio ir karinę politiką su Austrija. Nors nevengriškos Habsburgų žemės, dažnai klaidingai vadinamos „Austrija“, ir turėjo savo centrinį parlamentą (Reichsrat arba Imperijos taryba) bei ministerijas, tačiau jų oficialus pavadinimas – „Karalystės ir Žemės atstovaujamos Imperijos taryboje“ rodo, kad šios teritorijos nebuvo unitarine valstybe. Aneksavus Bosniją ir Hercegoviną (po ilgų okpuacijos ir administravimo metų) ji nebuvo priungta nei prie vienos iš Habsburgų monarchijos dalių, o valdoma bendro finansų ministro.

Austrija-Vengrija žlugo dėl neišspręstų etninių klausimų ir pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare. Pagal taikos sutartį didelės teritorijos buvo perduotos Rumunijai ir Italijai, sukurtos Austrijos (vokiečių-austrų teritorijos iš „Paveldimųjų žemių“) ir Vengrijos (iš vengriškosios senosios karalystės dalies) respublikos, o likusią monarchijos teritoriją pasidalino naujai susikūrusios valstybės – Lenkija, Serbų, kroatų ir slovėnų karalystė (vėlesnė Jugoslavija) ir Čekoslovakija).

[taisyti] Habsburgų valdomos teritorijos už Habsburgų monarchijos ribų

Habsburgų monarchija neturėtų būti painiojama su įvairiomis kitomis teritorijomis skirtingais laikotarpiais valdytais Habsburgų dinastijos atstovų. Habsburgų ispaniškoji šaka valdė Ispaniją ir daugelį kitų teritorijų nuo 1516 m. iki dinastijos išnykimo 1700 metais. Jaunesnioji Habsburgų dinastijos šaka valdė Toskaną tarp 1765 ir 1801 bei tarp 1814 ir 1859. Ištremta iš Toskanos ši šaka valdė Zalcburge nuo 1803 iki 1805 ir Viurcburge nuo 1805 iki 1814. Kita šaka nuo 1814 iki 1859 m. valdė Modenos kunigaikštystę, o antroji Napoleono Bonaparto žmona ir Austrijos imperatoriaus Franco duktė Marija Luiza tarp 1814 ir 1847 m. valdė Parmos kunigaikštystę.

[taisyti] Habsburgų monarchijos valdovai, 1526-1918

• 1526-1564 Ferdinandas I-asis
• 1564-1576 Maksimilijonas II-asis
• 1576-1612 Rudolfas II-asis
• 1612-1619 Motiejus
• 1619-1637 Ferdinandas II-asis
• 1637-1657 Ferdinandas III-asis
• 1657-1705 Leopoldas I-asis
• 1705-1711 Juozapas I-asis
• 1711-1740 Karolis VI-asis
• 1740-1780 Marija Terezė
• 1780-1790 Juozapas II-asis
• 1790-1792 Leopoldas II-asis
• 1792-1835 Pranciškus II-asis (tapo Austrijos imperatoriumi Pranciškumi I-uoju, nuo to laiko titule numeracija pradedama iš naujo)
• 1835-1848 Ferdinandas I-asis
• 1848-1916 Pranciškus Juozapas I-asis
• 1916-1918 Karolis I-asis