Napoleono karai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Napoleono karais vadinami karai, vykę Napoleonui Bonapartui valdant Prancūziją. Iš dalies jie pratęsė konfliktus, sukeltus Prancūzijos revoliucijos.

Karų metu iš esmės pasikeitė Europos kariuomenės ir artilerijos sistemos. Prancūzijos galia išaugo labai greitai ir leido užkariauti didžiąją Europos dalį; nuosmukis taip pat buvo greitas, pradedant katastrofiškai pasibaigusia invazija į Rusiją. Napoleono imperija karine prasme buvo visiškai nugalėta ir Prancūzijoje atkurta Burbonų dinastija.

Nėra pilno sutarimo, kada baigėsi Prancūzijos revoliucijos karai ir prasidėjo Napoleono karai; pastaraisiais paprastai vadinami karai, vykę po to, kai Napoleonas briumero 18 d. užėmė valdžią Prancūzijoje.

Pagal kitą versiją Prancūzijos revoliucijos karai vyko laikotarpyje tarp 1799 ir 1802 m., o Napoleono karų pradžia buvo karas tarp Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos, prasidėjęs 1803 m. Po trumpos Amjeno taikos sudarytos 1802 m. Napoleono karai baigėsi 1815 m. lapkričio 20 d., po Napoleono galutinio pralaimėjimo Vaterlo mūšyje ir Antrosios Paryžiaus sutarties sudarymo.

Bendrai, beveik be pertraukos vykęs karas tarp 1792 m. balandžio 20 d. ir 1815 m. lapkričio 20 d. retkarčiais vadinamas Didžiuoju Prancūzijos karu.

Napoleono karų padariniai ir susiklosčiusi politinė padėtis buvo sprendžiama Vienos kongrese.