Osmanų imperija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Šis straipsnis apie imperiją. Apie ją valdžiusią dinastiją skaitykite Osmanų dinastija

Devlet-i Âliye-i Osmaniye
دولتِ عَليه عُثمانيه

Osmanų imperijos herbas
Osmanų imperijos žemėlapis (1683)
Valstybinė kalba	Osmanų turkų kalba
Sostinės	Sogutas (1299-1326), Bursa (1326-1365), Edirne (1365-1453), Stambulas (1453-1922)
Imperijos himnas	Osmanų imperijos himnas
Valdovai	Osmanlı dinastijos padišachas
Populiacija	apie 40 milijonų
Plotas
Įkūrimas	1299
Žlugimas	Spalio 29, 1923[reikalinga citata]
Valiuta	Akçe, Kuruş, Lyra

Osmanų imperija (senąja osmanų turkų kalba: دولت عالیه عثمانیه Devlet-i Âliye-yi Osmâniyye, vėlyvąja osmanų ir šiuolaikine turkų kalba: Osmanlı Devleti or Osmanlı İmparatorluğu) - daugiatautė ir daug religijų išpažįstanti turkų valdoma valstybė, egzistavusi 1299 - 1923 m. Europoje žinoma taip pat kaip tiesiog Turkija arba Turkijos imperija. Po jos subyrėjimo atsirado Turkijos respublika, kuri oficialiai paskelbta 1923 m.

Galios viršūnėje (XVI-XVII a.) imperija tęsėsi per tris žemynus ir valdė Mažąją Aziją, Artimuosius Rytus, Balkanus, Šiaurės Afriką ir Krymą. Osmanų imperija tęsėsi nuo Gibraltaro sąsiaurio (ir Atlanto pakrantės Maroke už jo 1553 m.) vakaruose iki Kaspijos jūros ir Persijos įlankos rytuose, nuo Austrijos ir Slovakijos sienų šiaurėje iki Sudano, Eritrėjos, Somalio ir Jemeno pietuose. Osmanų imperiją sudarė 29 provincijos ir jai priklausė Moldavijos, Valakijos ir Transilvanijos vasalinės kunigaikštystės.

Osmanų imperija šešis amžius buvo Rytų ir Vakarų civilizacijų ryšių centras. Ji kai kurių nuomone buvo islamiška Viduržemio jūros imperijų (Romos ir Bizantijos) įpėdinė.

Turinys 1 Osmanų valstybės iškilimas (1299–1453 m.) 2 Imperijos augimas (1453–1683 m.) 2.1 Ekspancija ir epogėjus (1453–1566 m.) 2.2 Maištai ir atgimimas (1566–1683 m.) 3 Stagnacija ir reformos (1699–1827 m.) 4 Nuosmūkis ir modernizacija (1828–1908 m.) 5 Imperijos žlugimas (1908–1922 m.) 5.1 Pirmasis pasaulinis karas 5.2 Osmanų imperijos pabaiga 6 Išnašos

[taisyti] Osmanų valstybės iškilimas (1299–1453 m.)

Turkijos istorija
Mažosios Azijos istorija
Seldžiukų imperija
Kilikijos Armėnija, Nikėjos imperija, Trapezunto imperija, Rumo sultonatas
Osmanų imperija
Turkijos Respublika

Apie Osmanų dinastijos pradžią žinių yra nedaug. Po seldžiukų valstybės žlugimo turkų Anatolijoje susikūrė daug smulkių valstybių, vadinamų Gazio emiratais.

1300 m. silpstanti Bizantijos imperija prarado daugumą Anatolijos provincijų, kurias pasidalino apie dešimt Gazio kunigaikštysčių tarp kurių buvo ir Osmanų valstybė. Dinastijos pradininku buvo Osmanas I-asis, Ertuğrulo sūnus iš Eskişehiro srities vakarų Anatolijoje. Pagal tradiciją, Ertuğrulas keliavo per Mažąją Aziją su 400 raitelių ir atsidūrė prie dviejų armijų mūšio. Nusprendęs įsikišti, pasirinko pralaiminčią pusę ir padėjo jai pasiekti pergalę. Kariai, kuriems jis padėjo, kovėsi už seldžiųkų sultonatą ir už pagalbą jis atidavė Ertuğrului Eskişehirą. Po Ertuğrulo mirties 1281 m., Osmanas tapo vadu (bėjumi) ir 1299 m. Osmanas I paskelbė nepriklausomybę nuo Rumo seldžiukų valstybės. Šie metai tradiciškai laikomi Osmanų imperijos įkūrimo metais. Osmano priklausomybėn pateko vis daugiau kaimyninių turkų genčių ir jis plėtė savo teritoriją Bizantijos imperijos sąskaita. Galiausiai jis apgulė Brusą (Bursa) ir Nikėją (Iznikas), du didžiausius Bizantijos miestus Anatolijoje. Bursa krito netrukus po jo mirties 1326 m., Izniką 1331 m. užėmė jo sūnus Orhanas.Orhanas paveldėjo kunigaikštystę, kurios dydis buvo kaip maždaug trečdalis šiandieninės Lietuvos. Jis sostine paskelbė Bursą, kuri iki 1453 m. Konstantinopolio užėmimo buvo Osmanų sultonų laidojimo vieta.

Bizantijos imperija tuo metu buvo nuosmukyje ir Osmanai pamažu užkariavo jos žemes, pradedant europine Marmuro jūros pakrante, Galipoliu 1354 m. Tais pačiais metai Mažojoje Azijoje osmanai užėmė Ankarą (graikiškai Angora). Orhanui mirus jo valstybė buvo daugiau nei triskart didesnė už jo tėvo valstybę. kitais metai buvo užimtas Adrianopolis (Edirnė), antrasis pagal dydį Bizantijos miestas, o po Maricos mūšio sekė invazija į Makedoniją (1371 m.). 1389 m. Muradui I-ajam Kosovo mūšyje pavyko nugalėti Serbijos ir Bosnijos kunigaikščius. Turkams užėmus Balkanus svarbiausiu jų strateginiu tikslu buvo Konstantinopolio užėmimas. Graikams buvo leista atsikvėpti, kai Timūras įsiveržė į Anatoliją 1402 m. ir paėmė sultoną Bajezidą I į nelaisvę.

Bajezido nelaisvė sukėlė suirutę turkų tarpe. Valstybėje vyko pilietinis karas (1402-1413 m.), nes sultono sūnūs kovėsi dėl sosto. Tarpuvaldis baigėsi, kai Mehmedas I tapo sultonu ir atstatė osmanų galią. Jo anūkas Mehmedas Užkariautojas perorganizavo valstybę ir armiją bei pademonstravo karinius sugebėjimus užimtas Konstantinopolį 1453 m. gegužės 29 d. būdamas 21 metų amžiaus. Miestas tapo nauja Osmanų imperijos sostine, o Mehmedas II pasivadino Kayser-i Rûm (Romos imperatoriumi). Tačiau šio titulo nepripažino Vakarų Europa ir graikai, Rusijos carai irgi teigė esą Rytų imperijos įpėdiniais. Kad sutvirtintų savo pretenzijas Mehmedas II troško užimti ir Vakarų imperijos sostinę, Romą, ir užėmė dalį Italijos pusiasalio pradedant Otrantu ir Apulija 1480 m. liepos 28 d. Tačiau po Mehmedo II mirties 1481 m. gegužės 3 d. Italijos kampanija buvo nutraukta, o osmanų pajėgos atsitraukė ar buvo išvytos.

[taisyti] Imperijos augimas (1453–1683 m.)

[taisyti] Ekspancija ir epogėjus (1453–1566 m.)

Imperija klestėjo valdant pasiaukojantiems sultonams. Sultonas Selimas I (valdė 1512–1520 m.) išplėtė imperiją į pietus ir rytus nugalėjęs Persijos šachą Ismailą I Chaldirano mūšyje^[1]. Selimo laikais osmanai pradėjo valdyti Egiptą ir įkūrė laivyną Raudonojoje jūroje. Po šio užkariavimo Osmanų imperija pradėjo grumtynes su Portugalijos imperija dėl dominavimo regione^[2].

Selimo įpėdinis Suleimanas Puikusis (valdė 1520–1566 m.) tęsė tėvo užkariavimus. Užėmęs Belgradą 1521 m. jis užkariavo Vengrijos karalystę ir kitas centrinės Europos sritis po pergalės Mohačo mūšyje 1526 m. Jis apsupo Vieną 1529 m., bet miesto neužėmė, nes turėjo pasitraukti dėl žiemos pradžios^[3]. 1532 m. kitas Vienos puolimas su, manoma, daugiau nei 250 tūkst. karių armija buvo sustabdytas 60 mylių į pietus nuo Vienos Gunso tvirtovėje. Po kelių osmanų atakų 1543 m. Habsburgų valdovas Ferdinandas 1547 m. oficialiai pripažino Osmanų imperijos valdžią Vengrijoje. Suleimanui valdant Transilvanija, Valakija ir, su pertraukomis, Moldavija buvo Osmanų imperijos vasalinės kunigaikštystės. Rytuose turkai iš persų atėmė Bagdadą 1535 m., užėmė Mesopotamiją ir gavo priėjimą prie Persijos įlankos.

Selimui ir Suleimanui valdant imperija pradėjo dominuoti jūrose ir valdė didžiąją dalį Viduržemio jūros^[4]. Osmanų admirolo Barbarosos Hairedino Pašos, vadovavusio laivynui Suleimano valdymo metais, žygiai nulėmė daugybę pergalių prieš krikščionių laivynus. Tarp šių žygių yra Tuniso ir Alžyro užkariavimas iš Ispanijos, musulmonų ir žydų perkėlimas iš Ispanijos į osmanų žemes (ypač į Salonikus, Kiprą ir Konstantinopolį) per Ispanijos inkviziciją ir Nicos atėmimas iš Šventosios Romos imperijos 1543 m. Paskutinė avantiūra buvo Prancūzijos naudai, nes Barbarosos ir Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I kariai kovojo drauge^[5]. Tuo metu Prancūzija ir Osmanų iperija buvo artimi sąjungininkai ir bendromis jėgomis priešinosi Habsburgų dominavimui pietų ir centrinėje Europoje. Sąjunga buvo karinė ir ekonominė, nes sultonai leido Prancūzijai prekiauti imperijoje nemokant mokesčių. Tuo metu Osmanų imperija buvo svarbi ir priimtina Europos politikos dalis bei Prancūzijos, Anglijos ir Nyderlandų sąjungos prieš Habsburgų Ispaniją, Italiją ir Austriją narė.

XVI a. pabaigoje Osmanų laivyno dominavimui metė iššūkį Vakarų Europos valstybės, ypač Portugalija Persijos įlankoje, Indijos vandenyne ir Prieskonių salose. Osmanams blokuojant šilko ir prieskonių prekybos kelius į Rytus ir Pietus, Europos valstybės buvo priverstos ieškoti kitų kelių. Sausumoje imperija kovėsi Austrijos ir Persijos kampanijose. Šie konfliktai mažino osmanų išteklius ir imperija mažiau dėmesio skyrė laivynui. Svarbi karinė būtinybė ginti rytines ir vakarines sienas neleido imperijai veltis į ilgalaikius globalius konfliktus jūrose.

[taisyti] Maištai ir atgimimas (1566–1683 m.)

Po Suleimano mirties 1566 m. Osmanų imperija pradėjo prarasti teritorijas. Vakarų Europos šalių laivynų sustiprėjimas ir kitų kelių į Aziją atradimas pakenkė imperijos ekonomikai. Praėjusio amžiaus efektyvi karinė ir biurokratinė imperijos struktūra pakriko užsitęsus silpnų sultonų laikotarpiui. Tačiau nepaisant to, Osmanų imperija išliko pagrindiniu užkariautoju iki Vienos mūšio 1683 m., kuris žymi turkų ekspancijos Europoje pabaigą.

Tuo metu Europos valstybės pradėjo dėti pastangos pažaboti osmanų valdžią sausumos prekybos keliuose. Ekonomikoje milžiniškos sidabro įplaukos į Ispaniją iš Naujojo pasaulio sukėlė Osmanų imperijos valiutos devalvaciją ir nesuvaldomą infliaciją. Tai turėjo stiprių neigiamų pasekmių visiems turkų visuomenės sluoksniams. Sokulu Mehmedas Paša, Selimo II didysis viziris sukūrė Sueco ir Dono-Volgos kanalų projektus, norėdamas išgelbėti ekonomiką, bet jie buvo atšaukti.

Pietų Europoje krikščionių koalicija, vadovaujama Ispanijos karaliaus Pilypo II, sukūrė sąjungą palaužti Osmanų laivyno galią Viduržemio jūroje. Jų pergalė prieš turkus Lepanto mūšyje (1571 m.) pagreitino turkų dominavimo Viduržemio jūroje pabaigą. Kai kurių istorikų nuomone, šis mūšis žymi imperijos nuosmūkio pradžią. XVI a. pabaigoje turkų aukso amžius ir milžiniškų užkariavimų laikai buvo pasibaigę. Tačiau per šešis mėnesius po pralaimėjimo buvo pastatytas naujas turkų laivynas su 250 laivų įskaitant 8 modernius mahonus^[6], o esant statybų pikui kiekvieną dieną Konstantinopolio uostuose pasirodydavo po vieną laivą. Bet kokiu atveju Lepanto mūšis buvo tik "keršto ataka", nes Kipras buvo atimtas iš Venecijos per laivynų susidūrimą 1571 m. Pokalbyje su Venecijos ministru turkų didysis viziris teigė, kad "iš jūsų atėmę Kiprą mes nukirtome vieną iš jūsų rankų, nugalėdami mūsų laivyną jūs nuskutote mums barzdas^[7]." Pats sultonas pasakė: "Bedieviai nusvilino mano barzdą. Ji ataugs^[8]." Tikrovėje didelis patyrusių jūreivių praradimas buvo katastrofa po kurios imperija taip ir neatsigavo ir smuko laivyno galia^[9].

Habsburgų frontas tapo daugiau ar mažiau nuolatiniu iki XIX a., o jame vyko tik maži mūšiai, nulemiantys pavienių tvirtovių likimą. Sąstingį sukėlė Europoje išsivystę trace italienne, žemos tvirtovės, Austrijos pastatytos palei frontą, kurių nebuvo įmanoma paimti be ilgos apgulties. Turkai neturėjo priemonių prieš šias naujo tipo tvirtoves ir anksčiau jų efektyviai naudota artilerija (Konstantinopolio apgultis) tapo bevertė. Sąstingį sukėlė ir geografinės ribos: iki mechanizacijos epochos Viena buvo tolimiausias taškas, iki kurio Osmanų armija galėjo nužygiuoti iš Stambulo per nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens trunkantį kampanijos laiką. Be to, imperijai buvo sunku išlaikyti du frontus: vieną su Austrija, o kitą su islamiška priešininke - Safavidų Persija.

Osmanų imperija palaipsniui atsiliko nuo Vakarų karinių technologijų srityje, nes turkų ekspanciją pradėjo stabdyti didėjantis religinis ir kultūrinis konservatizmas. Dėl Karinės revoliucijos taktikos ir ginkluotės pasikeitimo kažkada baimę kėlę sipahiai prarado svarbą. Disciplina ir būrio susitelkimas tapo problema dėl žemesnių standartų verbavimo politikoje ir Janyčarų junginių augimo kitų karinių dalinių sąskaita. Europiečių vis dažniau naudojami šauliai nušluodavo glaustas turkų pėstininkų eiles.

Muradas IV (1612–1640 m.), kuris atgavo Jerevaną (1635 m.) ir Bagdadą (1639 m.) iš Safavidų, buvo vienintelis to meto sultonas tvirtai valdęs imperiją. Be to, jis paskutinis osmanų sultonas vadovavęs karo veiksmams pats būdamas fronte.

Jelali maištai (1519–1610 m.) ir Janyčarų maištai (1622 m.) sukėlė maištų ir nusikalstamumo bangą XVI a. pabaigos - XVII a. pradžios Anatolijoje ir nuvertė keletą vyriausybių. Tačiau XVII a. buvo ne tik stagnacijos ir nuosmukio laikotarpis, bet ir metas, kai osmanų valstybė pradėjo prisitaikyti prie išorinių ir vidinių permainų.

Moterų sultonatas (apie 1530–1660 m.) buvo laikotarpis, kai Imperijos haremas turėjo didžiausią politinę įtaką imperijoje, o jaunų sultonų motinos valdė savo sūnų vardu. Rokselana, Nurbanu įpėdinė apie 1530 m., buvo pirmoji validė, o Baylo Andrea Giritti iš Venecijos ją apibūdino kaip "didžiausio gerumo, drąsos ir išminties moterį", nepaisant to, kad ji "baudė vienus, o apdovanodavo kitus"^[10]. Paskutinės iškilios to laikotarpio moterys buvo Kösem Sultan ir jos marti Turhan Hatice, kurių politinė nesantaika baigėsi Kösem žmogžudyste 1651 m. Po to prasidėjo Köprülü laikotarpis (1656–1703 m.), kurio metu iš pradžių imperiją valdė galingi Imperijos haremo nariai, o po to didieji viziriai. Köprülü laikotarpiui būdingas sultonų nesugebėjimas valdyti ir galios telkimasis žemesniuose vyriausybės lygiuose.

[taisyti] Stagnacija ir reformos (1699–1827 m.)

Staganacijos laikotarpiu daug žemių Balkanuose buvo užleista Austrijai. Kai kurios imperijos sritys, pvz.: Egiptas ir Alžyras tapo nepriklausomom valstybėm ir tik formaliai priklausė turkams, bet jos greitai tapo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos įtakos zonomis. XVIII a. centrinė valdžia davė vis daugiau galios vietiniams lyderiams ir savivaldai. Otomanų imperija kovojo daugybę karų su Rusija XVII-XIX a.

Ilgas osmanų stagnacijos laikotarpis istorikų aiškinamas kaip nepavykusių reformų metas. Laikotarpio pabaigoje buvo švietimo ir technologinių reformų, įskaitant aukšto jo mokslo įstaigų, tokių kaip Stambūlo Technologinis Universitetas, įkūrimą. Osmanų mokslas ir technologija buvo labai vertinami viduramžiais. Tai lėmė turkų mokslinikų atlikta klasikinio mokslo ir Islamo doktrinos sintezė bei iš kinų perimti tokie technologiniai pasiekimai kaip parakas ir kompasas. Tačiau tuo metu nuotaikos buvo labai konservatyvios. Rašytojų gildijos paskelbė spauzdintas knygas "Velnio išradimu" ir jos buvo atsakingos už tai, kad tik po 43 metų imperijoje buvo pradėtos spauzdinti knygos (1493 m. Stambūle spaustuvę įkūrė Sefardo žydai pabėgę nuo 1492 m. prasidėjusios Ispanijos inkvizicijos).

Tulpių laikotarpis (turkų kalba: Lâle Devri), taip pavadinta dėl sultono Ahmedo III meilės tulpėms ir jos panaudojimo kaip taikaus valdymo simbolį. Regione 1718-1730 m. vyravo taika po turkų pergalės prieš Rusiją 1712 m. ir Passarowitzo taikos sutarties. Osmanų imperija pradėjo statyti įtvirtinimus aplink Balkanų miestus, kad apsigintų nuo europiečių ekspancijos. Be to įvestos kitos eksperimentinės reformos: sumažinti mokesčiai, buvo bandoma pagerinti osmanų valstybės įvaizdį, šalį atsirado pirmos privačių investicijų ir pelno įstaigos.

Bandymai reformuoti osmanų armiją prasidėjo su Selimu III (1789–1807 m.), kuris bandė modernizuoti turkų armiją pagal europiečių modelį. Šioms reformoms pasipriešino reakcionistai, religiniai lyderiai, bet įpač janyčarai, kurie buvo nedisciplinuoti ir nesuvaldomi. Norėdami išlaikyti savo privilegijas jie sukilo. Selimo pastangos jam kainavo sostą ir gyvybę, bet 1826 m. janyčarus vaizdingai ir kruvinai sutriuškino jo įpėdinis Mahmudas II.

[taisyti] Nuosmūkis ir modernizacija (1828–1908 m.)

Šiuolaikiniais laikais Osmanų imperija prarado daugybę teritorijų. Tai iš dalies nulėmė centrinės vyriausybės nestabilumas, nepaisant tokių administracinių reformų kaip Tanzimatas.

XIX a. daugelyje šalių kilo nacionalinis atgimimas, neaplenkęs ir turkų valdų. Imperija vis dažniau susidurdavo su tautinėm problemomis. Valstybėje pradėjo kurtis revoliucinės partijos. Sukilimai osmanų teritorijose turėjo milžiniškų pasekmių XIX a. ir įtakojo osmanų politiką XX a. pradžioje. Dauguma turkų manė, kad tautinio nesutarimo priežastys yra išorinės. Nors valstybė sulaukė keletos sėkmių, imperija nesugebėjo valdyti tautinės savimonės stiprėjimo. 1829 m. Graikija pasiskelbė nepriklausoma valstybe po Graikijos nepriklausomybės karo. Reformos nesustabdė tautinio pakilimo Dunojaus kunigaikštystėse ir Serbijoje, kuri buvo pusiau nepriklausoma apie 60 metų. 1875 m. Serbija, Juodkalnija, Valakija, Bosnija ir Moldavija atsiskyrė nuo imperijos. Po Rusijos-Turkijos karo 1877-78 m. Osmanų imperija formaliai pripažino Serbijos, Rumunijos ir Juodkalnijos nepriklausomybę ir suteikė autonomiją Bulgarijai. Dekolonizacijos laikotarpiu Serbijos žydas Yehuda Solomon Alkalai siųlė įkurtį nepriklausomą Izraelio valstybę.

Tanzimato laikotarpiu (arabų kalba Tanzîmât reiškia "reorganizavimas") (1839–1876 m.) padarytos reformos sukūrė gan šiuolaikišką šauktinių armiją, reformavo bankų sistemą, pakeitė gildijas šiuolaikiniais fabrikais. 1856 m. Hatt-ı Hümayun žadėjo lygybę visiems Osmanų imperijos piliečiams nepriklausomai nuo tautybės ir išpažįstamos religijos ir praplėtė Hatt-ı Şerif of Gülhane pažadą 1839 m. Reformų laikotarpis pasiekė piką su Konstitucija, vadinama Kanûn-ı Esâsî (osmanų turkų kalba: "Pagrindinis įstatymas") ir parašytą jaunųjų osmanų. Ji buvo paskelbta 1876 m. lapkričio 23 d. Konstitucija suteikė religijos laisvę ir lygybę prieš įstatymą.

Imperijos Pirmasis konstitucinis laikotarpis (turk. Birinci Meşrûtiyet Devri) buvo trumpalaikis, bet idėja, kad konstitucinė monarchija yra atsakas į valstybę draskančius socialinius neramumus, išliko įtakinga. Šią idėją (osmanizmą) puoselėjo reformatoriai, vadinami Jaunaisiai osmanais, kurie gavo išsilavinimą Vakarų universitetuose. Po karinio perversmo 1876 m. jie privertė sultoną Abdülazizą (1861–1876 m.) atsisakyti sosto Murado V naudai. Tačiau Muradas V buvo protiškai nesveikas ir nuverstas po kelių mėnesių. Jo įpėdinis Abdülhamidas II (1876-1909 m.) tapo sultonu, kai 1876 m. lapkričio 23 d. pripažino konstitucinę monarchiją, bet parlamentas išliko tik du metus. Sultonas sustabdė, ne uždarė, jį, kol buvo priverstas atnaujinti jo veiklą. Kanûn-ı Esâsî praktinis panaudojimas buvo minimalizuotas.

Tuo metu imperija turėjo gintis nuo kitų valstybių invazijos ir okupacijos. 1798 m. prancūzai užėmė Egiptą. Po pralaimėjimo Rusijai 1877-78 metų kare Kipras buvo paskolintas Didžiąjai Britanijai už paramą Berlyno kongrese. Imperija nustojo pati kelti konfliktus ir sudarė sąjungas su tokiomis Europos valstybėmis kaip Prancūzija, Nyderlandai, Jungtinė karalystė ar Rusija. Pvz.: Krymo kare turkai susivienijo su Didžiąja Britanija, Prancūzija ir kitomis šalimis prieš Rusiją.

Ekonomikoje Osmanų imperija turėjo didelių sunkumų grąžinti skolas Europos bankams.

XIX a. pabaigoje vienintelė priežastis kodėl imperija nebuvo nušluota nuo žemės paviršiaus buvo Galios balasnso doktrina. Austrija ir Rusija norėjo praplėsti savo įtaką regione turkų sąskaita, bet tam priešinosi Didžioji Britanija, bijojusi Rusijos dominavimo Rytinėje Viduržemio jūros dalyje.

[taisyti] Imperijos žlugimas (1908–1922 m.)

Antrasis konstitucinis laikotarpis (turk. İkinci Meşrûtiyet Devri) yra galutinio Osmanų imperijos žlugimo metas. Šiuo laikotarpiu politikoje dominavo Vienybės ir Progreso komitetas (turk. İttihâd ve Terakkî Cemiyeti) ir judėjimas, vėliau pavadintas Jaunaisiais turkais (turk. Jön Türkler). Jaunųjų turkų revoliucija prasidėjo 1908 m. liepos 3 d. ir greitai išplito po imperiją priversdama sultoną atstatyti 1876 m. konstituciją ir sušaukti parlamentą. Konstitucinį laikotarpį trumpam tutraukė 1909 m. antirevoliucinis perversmas ir antirevoliucinis kovo 31 d. incidentas, kuris baigėsi sultono Abdulhamido II nušalinimu ir tremtimi į Salonikus, o jį pakeitė brolis Mehmedas V Reşad.

Pasinaudodama Jaunųjų turkų revoliucijos sukeltais neramumais Austrija-Vengrija oficialiai aneksavo Bosniją ir Herzegoviną 1908 m. Nors šią teritoriją ji buvo užėmusi po Turkijos-Rusijos karo ir Berlyno kongreso 1878 m., bet ji oficialiai liko Osmanų imperijos provincija iki pat 1908 m. Per Italijos-Turkijos karą Balkanų lyga (Bulgarija, Juodkalnija, Graikija ir Serbija) paskelbė karą Osmanų imperijai ir ji prarado beveik visas teritorijas Balkanuose per Balkanų karus 1912-1913 m. Karai Libijoje ir Balkanuose buvo pirmas rimtas išbandymas Vienybės ir Progreso komitetui. Tačiau Italijos-Turkijos karas, kuriame pirmąkart panaudoti lėktuvai, buvo pralaimėtas ir Libija prarasta.

Balkanų valstybės, atsiradusios XIX a. pabaigoje siekė iš Osmanų imperijos Albanijos, Trakijos ir Makedonijos provincijų gauti daugiau teritorijų, remdamosis nacionaline gyventojų sudėtimi. Nuo pat pradžios Rusija veikė kaip tarpininkas ir 1912 m. kovą buvo sudaryta Serbijos ir Bulgarijos sutartis, 1912 m. gegužę Graikijos ir Bulgarijos sutartis. Po to Juodkalnija 1912 m spalį susitarė su Serbija ir Bulgarija.

Serbijos-Bulgarijos sutartis, vadinama Makedonijos padalinimu, buvo pagrindinė Pirmojo Balkanų karo priežastis. Antrasis Balkanų karas kilo kai buvę sąjungininkai susipešė dėl naujai gautų teritorijų. Tai leido Osmanų imperijai galimybę atgauti dalį teritorijų Trakijoje. Balkanų karai Osmanų imperijoje sukėlė 1913 m. perversmą ir po to sekusį Trijų pašų valdymą.

[taisyti] Pirmasis pasaulinis karas

Osmanų imperija dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo Vidurio Rytų kampanijose pasirašius Vokiertijos-Osmanų sutartį. Iš pradžių imperija laimėjo keletą svarbių pergalių (Galipolio mūšis ir Kuto apgultis), bet patyrė siaubingai nesėkmingą Kaukazo kampaniją prieš Rusiją. Rusijos revoliucija 1917 m. leido osmanams atsigauti ir karo pabaigoje jie užėmė Azerbaidžaną, bet pralaimėjus karą imperija buvo priversta atiduoti užimtas teritorijas. Svarbus įvykis šitame kare buvo armėnų pasipriešinimo Vano provincijoje atsiradimas, sukėlęs didelio masto deportaciją ir armėnų žudynes. Per armėnų genocidą osmanų kariai ir kurdų karo vadai žudė armėnus jų kaimuose ir deportacijos stovyklose Sirijos dykumoje^[11]. Osmanų vyriausybė kaltino armėnus bendradarbiaujant su Rusija, kuri okupavo rytinę Anatoliją, dėl armėnų savanorių dalinių Raudonojoje Armijoje. Osmanų imperiją pralaimėjo karą po Edmund Allenby vadovaujamų britų pajėgų stateginių taikinių atakų ir arabų sukilimo 1916–18 m.

[taisyti] Osmanų imperijos pabaiga

Osmanų imperija pasitraukė iš karo pasirašydama Mudroso paliaubas 1918 m. spalio 30 d. praėjus 17 dienų po Stambulo okupacijos. Pagal Sevro taikos sutartį Osmanų imperija prarado visas Artimųjų Rytų teritorijas, kurios tapo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos mandatais. Didelės sritys pietų ir vakarų Anatolijoje tapo Italijos įtakos zonomis. Beveik visa Trakija atiteko Graikijai, kuri taip pat gavo Smyrnos protektoratą. Marmuro jūros sąsiauriai tapo sąjungininkų valdoma tarptautine zona. Armėnija tapo nepriklausoma valstybe. Didžioji Britanija gavo beveik viską ko troško pagal slaptą Sykes-Picot susitarimą, kurį ji sudarė su Prancūzija 1916 m. dėl Artimųjų Rytų padalinimo.

Stambūlo ir Izmiro okupacija sukėlė turkų nacionalinį judėjimą, Turkijos nepriklausomybės karą ir Turkijo respublikos įkūrimą.

Mustafa Kemalio Atatiurko vadovaujamas turkų nacionalinis judėjimas įkūrė Didžiąją Nacionalinę Asamblėją (Büyük Millet Meclisi) Ankaroje 1920 m. balandžio 20 d., kuri atsisakė pripažinti Osmanų valdžios Stambūle ir okupacinių pajėgų Turkijoje. Turkų revoliucionieriai sutelkė "žmonių armiją" ir iš Turkijo išvijo Graikijos, Italijos ir Prancūzijos pajėgas. Jie atgavo tas provincijas, kurios pagal Sevro sutartį buvo atiduotos Armėnijai ir kėlė grėsmę britų pajėgoms, kontroliujančioms sąsiaurius. Ilgainiui turkų revoliucionieriai atgavo Stambūlą ir sąsiaurių kontrolę bei panaikino sultonatą 1922 m. lapkričio 1 d. Paskutinis sultonas Mehmedas VI Vahdettin (1861–1926 m.) paliko Turkiją 1922 m. lapkričio 17 d. Turkijos respublika oficialiai buvo paskelbta pasirašius LOausanės taikos sutartį 1923 m. liepos 24 d. Kalifatas konstitutiškai buvo panaikintas 1924 m. kovo 3 d. Sultonas ir jo šeima buvo paskelbti nepageidautinais asmenimis Turkijoje ir ištremti. Po penkiasdešimt metų, 1974 m., Turkijos Didžioji Nacionalinė Asamblėja suteikė buvusios dinastijos palikuonims teisę gauti Turkijos pilietybę. Iš iširusios imperijos susidarė 40 valstybių (įskaitant Šiaurės Kipro turkų respubliką).

[taisyti] Išnašos