Germanai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Germanai (lot. germani) yra istorinė indoeuropiečių genčių grupė, kilusi iš šiaurės Europos ir atpažįstama pagal Germanų kalbų, kilusių iš bendros germanų kalbos ikiromėniniame Geležies amžiuje, vartojimą. Iš šios genčių grupės kilo šiaurės vakarų Europos tautų grupė, kuriai priklauso tokios tautos kaip danai, norvegai, olandai, flamandai, švedai, vokiečiai ir anglai.
Migruodami germanai paplito po Europą vėlyvosios antikos laikais ir ankstyvaisiais viduramžiais. Palei Romos sienas pradėjo dominuoti germanų kalbos (Austrija, Vokietija, Nyderlandai, Anglija), bet likusiose Romos provincijose germanai perėmė lotynų kalbos dialektus. Be to jie priėmė krikščionybę. Germanai daug nuveikė transformuojant Romos imperiją į Viduramžių Europą.
Pavadinimo etimologija neaiški, jis greičiausiai keltiškos kilmės. I a. pr. m. e. gyveno teritorijoje tarp Reino ir Vyslos, Dunojaus ir Baltijos bei Šiaurės jūros, taip pat pietinėje Skandinavijoje. Rašytiniuose šaltiniuose IV a. pr. m. e. pirmą kartą minimos germanų gentys – vandalai, vizigotai, ostrogotai ir langobardai.
Šiais laikais germanais vadinamos germanų kalbomis kalbančios tautos: danai, norvegai, olandai, flamandai, švedai, vokiečiai, anglai, dalis škotų, austrai, fareriečiai.
