Romos provincijos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Senovės Romoje provincija (Lotyniškai provincia, daugiskaita provinciae) buvo pagrindinis ir iki tetrarchijos (apie 296 m.) didžiausias Romos imperijos valdų administracinis ir teritorinis vienetas už Italijos pusiasalio ribų.

Provincijas valdė senatoriaus rango politikai, dažniausiai buvę konsulai ar pretoriai. Vėlesnė išimtis buvo Egipto provincija, prijungta Augusto po Kleopatros mirties: ją valdė raitelių rango gubernatorius, tikriausiai, kad atbaidytų senatorių kėslus.

Romos respublikoje gubernatorius būdavo skiriamas vieniems metams. Metų pradžioje provincijos būdavo skiriamos būsimiems gubernatoriams burtų būdu ar tiesioginiu paskyrimu. Paprastai provincijas, kur galima tikėtis problemų (barbarų įsiveržimai, vidaus maištai) duodavo buvusiems konsulams, turintiems didelį prestižą ir patirtį. Legionų paskirstymas irgi priklausė nuo tikėtino pavojaus. 14 m. Lusitanija neturėjo nuolatinių legionų, o Vidinėje Germanijoje, kur buvo nerami Reino siena su germanais, buvo keturių legionų įgula. Būsimi gubernatoriai labiausiai troško problemiškų provincijų. Problemos reiškia karą, o karas – karo grobį, vergus ir galimybes praturtėti. Sicilija buvo pirmoji Romos provincija nuo 241 m. pr. m. e. po truputį užimta per Pirmąjį pūnų karą (264–241 m. pr. m. e.).

Dėl Romos vidaus politikos keisdavosi provincijų dydis ir skaičius. Romos imperijos metu stambios ir turinčios daug legionų provincijos (pvz.: Panonija ir Mesija) buvo padalintos į mažesnes provincijas, kad vieno gubernatoriaus rankose neatsidurtų didelė armijos dalis, ir jis nesikėsintų į sostą.