Vokietijos imperija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
|
|||||
 |
|||||
| Gyvavimo laikotarpis | 1871 – 1918 | ||||
| Valstybinė kalba | Vokiečių (Oficiali. Dar vartoti įvairūs vokiečių k. dialektai bei lenkų ir prancūzų kalbos) | ||||
| Sostinė | Berlynas | ||||
| Plotas - Iš viso |
540 766 km2 (1910) |
||||
| Gyventojų - Iš viso (1910) - Tankis |
64 925 993 120,1/km² |
||||
| Valiuta | Aukso markė (1873-1914) Popierinė markė (1914-1918) |
||||
| Valstybinis himnas | Heil dir im Siegerkranz (Neoficialus) | ||||
.png/137px-Wappen_Deutsches_Reich_-_Reichswappen_(Klein).png)
Vokietijos imperija (vok. Deutsches Reich arba Deutsches Kaiserreich), Antrasis Reichas – valstybė Europoje, kartu su kolonijomis egzistavusi 1871-1918 m. Tokį pavadinimą ji gavo po to kai 1871 m. Prūsijos karalius Vilhelmas I tapo suvienytos Vokietijos vadovu.
Turinys |
[taisyti] Vokietijos vienijimasis
Vokietijos imperija susikūrė tik 1871 m. sausį, suvienijus didžiumą Europoje buvusių vokiškų žemių. Dalis jų priklausė Šiaurės Vokietijos sąjungai, dalis Austijai, dalis Danijai. Tokia teritorinė tvarka buvo įvesta 1815 m. Vienos kongrese, ir bet koks bandymas sujungti vokiečių žemes į vieną valstybę baigdavosi nesėkme, kaip kad 1830 m. bandymas.
Tik XIX a. antrojoje pusėje, stiprėjant nacionalizmui ir imperializmui susidarė palankios sąlygos suvienyti susiskaldžiusias žemes. Šiam vienijimo procesui ėmė vadovauti Prūsija, buvusi galingiausia ir didžiausia iš visų vokiškų valstybių, tiksliau jos kancleris Otas fon Bismarkas. Vokietijos suvienijimas Prūsijai būtų išėjęs į naudą, nes mažos valstybėlės buvo suskaldžiusios jos teritoriją, kas trukdė prekybai, be to Rūro srityje, vakaruose, buvo daug akmens anglių išteklių, kurių reikėjo Prūsijos pramonei.
Tačiau susivienijimo idėja buvo nepriimtina Prancūzijai ir Austrijai, kurios tame įžvelgė grėsmę savo interesams. Prancūzija nenorėjo stiprios kaimynės rytuose, o Austrija, jau seniai varžiusis su Prūsija dėl įtakos vokiečių valstybėlėse – nenorėjo prarasti įtakos ir nusileisti Prūsijai.
Bismarkas pasiekė, kad Prūsija pradėtų su Austrija ir Prancūzija karą. Kiek vėliau prie austrų ir prancūzų prisidėjo Danija, kuriai priklausė Šlėzvigas-Holšteinas, o Vokietijos suvienijimo idėja grasino šios teritorijų vientisumui. Bismarkas karą prieš Daniją laimėjo sudaręs slaptą sutartį su austrais, o vėliau nugalėjo ir juos, išprovokavės karą dėl „neteisingų karo grobio dalybų“.
Su Prancūzija Bismarkas karą išprovokavo „įžeidęs jos orumą“, ko pasekoje atplėšė Elzaso irLotaringijos sritis ir primetė Prancūzijai mokėti reparacijas.
Sutriuškinęs priešininkus, Bismarkas lengvai į Prūsijos sudėtį įtraukė kitas vokiškas žemes, o joms būsimoje valstybėje pažadėjo autonomiją.
1871 m. sausio 18 d. suvienyta valstybė paskelbta Vokietijos imperija, kurios imperatoriumi tapo Prūsijos karalius Vilhelmas I, o reichskancleriu – Otas fon Bismarkas.
[taisyti] Ekonominė ir politinė raida
[taisyti] Ekonomika
Susivienijusioje Vokietijoje bene didžiausią ekonominį potencialą turėjo Prūsija. Bismarkas ir kiti Vokietijos vadai suprato, kad reikia kelti šalies pramonės lygį, kad ji galėtų konkuruoti su kitomis Europos valstybėmis, pirmiausiai su Prancūzija, Didžiąją Britanija ir Rusija, taip pat su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.
Vokietija jau XIX a. 9-ajame dešimtmetyje rimtai konkuravo su Anglija metalurgijos ir karybos pramonėje. Pasaulyje vokiška technika laikyta labai patikima. Auganti karybos pramonė kūrė daugiau darbo vietų, tačiau kartu buvo ir viena iš karą skatinusių priežasčių.
Pramonės darbininkai, skirtingai nei daugelyje kitų to meto valstybių, turėjo teisę gauti pašalpas ligos ar nelaimės darbe atveju. Vokietijoje sukurti ir jų teises saugoję socialinės saugos įstatymai, o tai didino gamybos našumą, nes patenkinti darbininkai retai keldavo streikus.
Taigi, ekonomikos lygis augo, didėjo konkurencija. Vokietija tapo viena iš ekonomiškai galingiausių to meto Europos valstybių. XIX a. pabaigoje ji užsikariavo ir kolonijų kitose pasaulio dalyse, naudojosi tų kraštų gyventojų pigia darbo jėga bei gamtiniais ištekliais. Išaugusi ekonominė galia skatino vokiečių militarizmą, siekį turėti dar daugiau.
[taisyti] Politika
Kaip ir buvo žadėjęs ankščiau, Bismarkas suteikė į Vokietijos imperijos sudėtį įėjusioms valstybėms autonomiją. 39 šalys galėjo turėti savo vidaus įstatymus ir valdžią, visgi jos kartu turėjo būti pavaldžios Berlyno vyriausybei. Tokiu principu valdomos ir šiuolaikinės Vokietijos žemės.
Formaliai Vokietiją valdė imperatorius, tačiau absoliučios valdžios jis neturėjo. Šalia veikė Reichstagas, kurį rinko piliečiai. Reichstagas kurdavo įstatymų projektus ir siūlydavo juos vyriausybei. Imperatorius galėdavo vetuoti jam neįtikusį įstatymą.
[taisyti] Kolonijų politika
Kaip jau minėta, auganti Vokietijos pramonė reikalavo resursų. Gausu jų buvo ir pačioje Vokietijoje, tačiau politikai siūlė užgrobti svetimų žemių užjūryje.
XIX a. pabaigoje Vokietija užsikariavo žemių Afrikoje ir Okeanijoje. Visgi kolonijų ji turėjo žymiai mažiau nei kitos didžiosios to meto valstybės.
[taisyti] Pirmasis pasaulinis karas ir valstybės žlugimas
[taisyti] Laikotarpis iki Pirmojo pasaulinio karo
Nuo pat susivienijimo 1871 m. Vokietija kūrė savo karo pramonę ir armiją, kurios turėjo užtikrinti jai lengvas pergales puolant ar ginantis. Tačiau jai reikėjo ir sąjungininkų.
1882 m. , jau susitaikiusi su Austrija, Vokietija kartu su Italija susijungė į Trilypę sąjungą. Ši sąjunga suartino Vokietijos Hohencolernus ir Austrijos Habsburgus, be to garantavo šalims tarpusavio pagalbą karo atveju.
Šalyje, kaip ir visoje XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Europoje, vis labiau kilo nacionalizmas ir militarizmas. Vokiečiai, turėdami mažiau kolonijų nei prancūzai ar britai, jautėsi esą apgauti ir negalintys vadintis didžiąja tauta. Todėl militaristinės – grobikiškos idėjos tapo ganėtinai populiarios, ypač dėl to, kad jas skatino vadovybė, norėdama atitraukti žmonių dėmesį nuo kitų problemų.
1907 m. susikūrus Antantei, Vokietijoje kilo dar didesnė militarizmo banga, karas laikytas būtinu dalyku išlyginti Europoje ir pasaulyje jėgas. Tikėtasi trumpo, bet pergalingo karo.
1914 m. prasidėjęs karas užtruko net 4 metus ir baigėsi Vokietijos pralaimėjimu.
[taisyti] Pirmasis pasaulinis karas
Žiūrėkite straipsnį Pirmasis pasaulinis karas
Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo 1914 m. Jo dingstimi tapo serbo Gavrilo Principo įvykdyta Austrijos sosto įpėdinio Pranciškaus Ferdinando žmogžudystė. Austrija užpuolė Serbiją, o Antantės šalys stojo ją ginti.
Vokietija kariavo Austrijos pusėje. Karo pradžioje jai sekėsi – vokiečių armija užėmė didžiąją dalį Prancūzijos, pasistūmėjo į rytus kariaudama prieš Rusiją.
Tačiau karą vokiečiai pralaimėjo ir 1918 m. turėjo prašyti taikos.
[taisyti] Versalio taika ir Veimaro Respublika
Pirmasis pasaulinis karas baigėsi 1918 m. lapkritį. Pralaimėjusi Vokietija turėjo laukti sąjungininkų sprendimo dėl tolesnės savo ateities.
Kaizeris (imperatorius) Vilhelmas II pabėgo iš šalies į Nyderlandus, nes jau lapkritį kilo revoliucija, reikalavusi paliaubų. To pasekoje monarchija buvo panaikinta ir kilo respublikos idėjos. Besikuriantis Nacionalinis susirinkimas ir vyriausybė posėdžiavo Veimare, nes Berlyne revoliucija buvo daug radikalesnė, veikiama komunistinių jėgų. Veimare buvo priimta naujoji Konstitucija. Dėl šios priežasties 1918–1933 m. Vokietija dažnai vadinama Veimaro respublika. Veimaro vyriausybė nutarė priimti bet kokias taikos sąlygas.
Vokiečiai tikėjosi, kad sąjungininkai Vokietijos per daug griežtai nenubaus, tačiau išėjo kitaip.
Prancūzai, jausdami kerštą dėl Elzaso ir Lotaringijos praradimo 1871 m., siekė Vokietiją sužlugdyti taip, kad ji nebeatsigautų.
Britai ir amerikiečiai numatė švelnesnes taikos sąlygas. Galop susitarta, kad Vokietija turės mokėti sąjungininkams karo reparacijas, negalės turėti didelės armijos ir praras visas kolonijas. Veimaro Respublikos vyriausybė sutiko su šiomis sąlygomis.
