Žiemgala
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Žiemgala (dar Žemgala, latviškai Zemgale), istorinė sritis dab. Latvijoje ir Lietuvoje. Taip pat – vienas iš 4 ar 5 dab. Latvijos istorinių etnografinių regionų. Didžiausias miestas Latvijos Žiemgaloje – Jelgava (lietuvių anksčiau vadintas Mintauja), didžiausias miestas senosios gentinės Žiemgalos lietuviškojoje dalyje – Joniškis.
Turinys |
[taisyti] Teritorija
Iki IV a. pab. žiemgaliai, („archeologiniai“) žemaičiai, sėliai ir latgaliai priklausė vienai kultūrinei sričiai. V a. Lielupės baseine susidarė atskira žiemgalių gentis. Jų teritorija vakaruose siekė Ventos upę, šiaurėje – Baltijos jūrą vakariau Lielupės žiočių, rytuose – Lėvenį ir Mūšos upės baseinu pietinėje dalyje pasiekė dabartinių Šiaulių ir Panevėžio rajonų šiaurines ribas. Jiems priklausė Lietuvos Žagarės,Pakruojo, Pasvalio, Linkuvos ir Joniškio apylinkės. Žiemgalių kaimynai šiaurėje buvo finougrų gentis lyviai, šiaurės rytuose – latgaliai, rytuose – sėliai, pietų pusėje – aukštaičiai, pietvakariuose – žemaičiai, o vakaruose – kuršiai. Vakarų Žiemgalos centras buvo Tėrvetės pilis, o rytų Žemgalos – Mežuotnė, kurią 1220 m. sunaikino Kalavijuočių ordinas. XIII a. I pusėje žinomos šešios žiemgalių žemės – Duobė, Duobelė, Silenė, Sparnenė, Tervetė, Upmalė, Žagarė.
[taisyti] Kalba
Žiemgalių kalba priklauso rytų baltų kalbų grupei. Ja buvo šnekama vidurinėje dabartinės Latvijos dalyje (apie Bauskę, Duobelę, Jelgavą) ir Lietuvos šiaurėje (apie Linkuvą, Joniškį, Žagarę). Apie XV a., nepalikusi jokių rašto paminklų, žiemgalių kalba išnyko. Livonijoje gyvenę žemgaliai sulatvėjo, o Lietuvoje – sulietuvėjo.
[taisyti] Seniausi žiemgalių ir Žiemgalos paminėjimai
Pirmą kartą žiemgalių vardas paminėtas istoriniuose skandinavų šaltiniuose. Danų kronikoje „Annales Ryenses“ rašoma, kad Danijos vikingai apie 870 m. pavergę „visą Prūsiją, Žiemgalą (Semigaliam), karelų žemę ir daug kitų kraštų". „Ingvaro saga" XI a. žiemgalius (Seimgaler) mini kaip duoklės mokėtojus švedams. Neabejotinas Žiemgalos vardas (runomis Simkala) paminėtas XI a. viduryje datuojamame Mėrvalos (Södermanlande, į vakarus nuo Stokholmo) akmenyje (Pav.). Kituose dar dviejuose akmenyse (Göksten ir Grönsta) užrašytasis Žiemgalos vardas yra ginčytinas (pavyzdžiui, Gioko akmens skeveldroje esančios runos msi traktuojamos kaip galimas Žiemgalos vardo fragmentas). Iš to paties laikotarpio išlikusi apskrita 10 cm skersmens Sigtunos dėžutė irgi turi spėjamą Žiemgalos vardo įrašą runomis: simskum mani, nors tyrinėtojai būdvardį simskum vienodai sieja tiek su Žiemgala, tiek su Prūsijos Semba. XI – XIII a. rusų ir vokiečių kronikose šis kraštas vadinamas Semigallia, Semgalli, Zimigola.
Skandinavų Seimgaler ir slavų Zimigola (slavų i atliepia baltų ei/ie) liudija, kad forma Žiemgala yra autentiškesnė už Žemgalą. Pats žodis kalbos istorikų siejamas su sąvoka "žiemių, arba šiaurės, kraštas". Naujesnioji forma "Žemgala" galėjo atsirasti dėl liaudies etimologijos, plg. la. dainos fragmentą: To aizveda zemgalieši / Pašā zemes galiņā ‘ją (nuotaką) išsivežė žemgaliečiai / pačian žemės pakraštin’.
[taisyti] Žiemgalių verslai ir kultūra
Žiemgaliai garsėjo kaip geri žemdirbiai: augino rugius, miežius, kviečius, avižas, linus, žirnius, pupas. Vertėsi gyvulininkyste, medžiokle, žvejyba.
Lielupės žiotyse žiemgaliai turėjo uostą. Lielupės ir Dauguvos upėmis palaikė ryšius su kitomis baltų gentimis, skandinavais bei slavais.
Žiemgaliai statėsi gerai įtvirtintas pilis. XIII a. Mežuotnės pilį saugojo net 8 metrų pylimas.
[taisyti] Žiemgalių laidojimo papročiai
Žiemgaliai nuo kitų baltų skirėsi savita laidosena. Jų kapinynai įrengti kalvelėse netoli upelių. Mirusieji buvo laidojami eilėmis, tarp jų paliekant iki pusės metro tarpą. Kapai plokštiniai, duobės gana negilios (iki metro), suapvalintais galais. Mirusieji būdavo susupami į drobules ar kailius. Nuo VIII a. atsirado skobtiniai karstai. Žiemgaliai laikėsi mirusiųjų nedeginimo tradicijos. V – VII a. vyrai buvo laidojami galva į pietus ar pietvakarius, o moterys – į šiaurę ar šiaurės rytus. Vyrų kapuose rasta iečių, kalavijų, kaplių. VII – VIII a. įvyksta pokyčių. Vyrai laidojami galva į šiaurę, o moterys – į pietus. Žiemgalių laidojimo tradicijos latgaliams artimos tuo, kad su kariu nelaidojo žirgo. Tačiau kaip ir kitose baltų gentyse, ilgą laiką laidojama viename kapinyne – toje pat teritorijoje gali būti V a. ir XII – XIII a. kapai, o kartais esti ir XVI – XVII a. kapų.
[taisyti] Žiemgalos istorija
XIII a. pradžioje Dauguvos upės pakrančių gyventojus dažnai puldavo lietuviai. Kalavijuočiai ten gyvenantiems žiemgaliams ir latgaliams pasiūlė savo pagalbą kovai prieš lietuvius. 1205 m. žiemgaliai, vadovaujami Viestarto (dar vad. Viesturu) kartu su kalavijuočiais sumušė iš žygio į estų žemes grįžtančią namo Žvelgaičio kariuomenę, nužudę patį Žvelgaitį ir net estus belaisvius.
1208 m. kunigaikštis Viestartas suvienijo vakarų Žemgalą ir paprašė kalavijuočių paramos kovai su lietuviais. Šis žygis buvo nesėkmingas. Netrukus Viestartas (metraščiuose minimas iki 1230 m.) atsimetė nuo kalavijuočių ir ėmė vadovauti žiemgalių kovoms su jais.
XIII a. I pusėje Rytų Žiemgalą užkariavo Kalavijuočių ordinas.
1220 m. sunaikintas Rytų Žemgalos centras Mežuotnė.
1236 m. žiemgaliai prisidėjo prie lietuvių pergalės Saulės mūšyje, persekiodami po šio mūšio per Žiemgalą besitraukiusius kalavijuočių kariuomenės likučius. Tais pačiais metais prasidėjo rytinių žiemgalių sukilimas, o Kalavijuočių ordinas, nebegalėdamas savarankiškai egzistuoti, įsiliejo į Prūsijos kryžiuočių ordiną ir tapo jo dalimi, gavusia Livonijos ordino vardą
1250 m. Livonijos ordinas užkariavo visą Žiemgalą.
1254 m. Žiemgalą pasidalina Rygos vyskupas ir Livonijos ordinas.
1258 m. žiemgaliai sukyla ir išsivaduoja.
1265 m. Livonijos ordinas Lielupės saloje pradėjo statyti Mintaujos pilį (Mithow, Mytowe).
1272 m. Žiemgala pasiduoda Livonijai.
1279 m., po lietuvių pergalės prie Aizkrauklės, prasidėjo dar vienas, šįkart jau paskutinis žiemgalių sukilimas, kuriam vadovavo kunigaikštis Nameisis (dar vadinamas Nameju), pripažinęs save Lietuvos valdovo Traidenio pavaldiniu. 1281 m. Nameisis kartu su daugeliu savo gentainių pasitraukė į Lietuvą ir jau tais pačiais metais dalyvavo Traidenio surengtame LDK kariuomenės žygyje prieš Prūsijos kryžiuočius.
Žiemgaliai kryžiuočiams priešinosi ilgiau nei bet kuri kita vokiečių pavergta baltų gentis. 1279 m. prasidėjęs jų sukilimas buvo iš esmės nuslopintas 1290 m., kai padedant išdavikui buvo paimta ir sudeginta paskutinė žiemgalių pilis, t.y. netoli dab. Joniškio buvusi Sidabrė. 1291 m. Kraštą galutinai užėmus vokiečiams, iki 10 000 žiemgalių pasitraukė į Lietuvą. XIII a. pab. didžiajai Žiemgalos daliai atsidūrus Livonijoje, o pietinei daliai – Lietuvoje, žiemgalius ilgainiui asimiliavo latgaliai ir lietuviai (dalis šiaurinių žiemgalių XIII a. buvo perkelti į kitas Livonijos sritis). Rašto paminklų žiemgaliai nepaliko.
1561 m. Livonijos Žiemgala tapo tada sudarytos Kuršo-Žiemgalos kunigaikštystės dalimi. Kunigaikštystė gyvavo iki 1795 m.
XIX a. latviškų Jelgavos apylinkių šnektų pagrindu susiformavo bendrinė latvių kalba.
[taisyti] Taip pat žiūrėkite
| Latvijos regionai |
