Saulės sistema
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Saulės sistemą sudaro centrinis jos kūnas Saulė ir aplink ją skriejantys įvairūs kosminiai kūnai: 8 planetos ir 3 nykštukinės planetos su savo palydovais, asteroidai, kometoidai, įvairios tarpplanetinės dulkės bei dujos ir kt. Nors saulės sistema galima vadinti bet kurią sistemą turinčią vieną arba kelias žvaigždes (saules), šiame straipsnyje „Saulės sistema“ reiškia mūsų Saulės sistemą.
Pagrindiniai Saulės sistemos kūnai yra aštuonios didžiosios planetos: Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas. Šių planetų orbitos yra labai panašios – jos skrieja aplink Saulę beveik vienoje plokštumoje (todėl, šios planetos juda dangaus skliautu netoli ekliptikos, per tuos pačius žvaigždynus kaip ir Saulė), o jų orbitos nedaug kuo skiriasi nuo apskritimo.
Kad būtų galima įsivaizduoti Saulės sistemos mastus, sumažinkime ją 10 milijardų kartų ir pabandykime įsivaizduoti, kaip atrodys planetos, kokiu atstumu nuo Saulės jos skrietų.
Saulė tokiame modelyje atrodytų kaip 14 cm dydžio arbūzas, nuo kurio už 6 metrų skrietų pusės aguonos grūdo dydžio Merkurijus, už 11 m skrietų aguonos grūdo dydžio Venera, o už 15 m panašaus dydžio Žemė. Kiek toliau, už 23 m skrietų Marsas, kurio dydis prilygtų pusei aguonos grūdo. Žymiai toliau, už 78 m ir 140 m lazdyno riešuto dydžio skrietų Jupiteris ir Saturnas, už 290 m ir 450 m pusės lazdyno riešuto dydžio Uranas ir Neptūnas. Kiek daugiau nei už pusės kilometro (600 m) skrietų pusės aguonos grūdo dydžio Plutonas. Dar toliau skrietų 3/4 Plutono dydžio nykštukinė planeta – Sedna.
Saulė sudaro ir pagrindinę sistemos masę – 99,86%.
Turinys |
[taisyti] Saulės sistemos objektai
Daugybę Saulės sistemoje esančių objektų galima suskirstyti į keletą kategorijų. Pastaraisiais metais paaiškėjo, kad šis skirstymas į kategorijas negali būti toks griežtas kaip anksčiau buvo įprasta. Dažniausiai ir šioje enciklopedijoje Saulės sistemos objektai skirstomi į:
- Saulę
- Planetas
- Nykštukines planetas
- Asteroidus
- Kometas
- Kentaurus
- Transneptūninius objektus
- Dulkes
[taisyti] Planetų judėjimas
Aplink Saulę kartu su Žeme skrieja kitos planetos – vienos skrieja tarp Žemės ir Saulės, kitos už Žemės. Planetos skriejančios tarp Žemės ir Saulės vadinamos vidinėmis planetomis (Merkurijus, Venera), o kitos – išorinėmis (Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas) planetomis. Ši klasifikacija yra atskirta todėl, kad vidinių ir išorinių planetų judėjimas labai skiriasi.
[taisyti] Vidinių planetų judėjimas
Šios planetos visada matomos tik šalia Saulės rytais (vakarų elongacija) arba vakarais (rytų elongacija). Planetos nėra matomos tik tada, kai jos yra už Saulės (viršutinė jungtis) arba tarp Žemės ir Saulės (apatinė jungtis), retkarčiais galima planetas pamatyti ir esančias tarp Žemės ir Saulės – tuo metu planetos keliauja per Saulės diską (tranzitas).
Panašiai kaip ir Mėnulio atveju šiose planetose galima stebėti fazių kaitas, kurios vėlgi priklauso nuo Saulės apšvietimo.
Planeta tik išlindusi iš už Saulės pasirodo vakaruose, yra toli už Saulės, todėl jos regimasis skersmuo yra mažas, o fazė artima pilnačiai, nes Saulė apšviečia visą atgrežtą planetos diską. Judėdama link rytų elongacijos planeta sparčiai pradeda artėti link Žemės (vidinės planetos skrieja aplink Saulę greičiau, nei Žemė), tačiau matomas planetos diskas mažėja ir panašėja į Mėnulio priešpilnio fazę. Pasiekusi rytų elongacija planeta pakeičia judėjimo kryptį ir pradeda judėti atbulai – į vakarus, matomas pjautuvas ir toliau mažėja kol pasiekia Saulę ir pradingsta iš vakarinio dangaus. Po kiek laiko ši planeta pasirodo rytiniame danguje netoli Saulės ir pradeda tolti nuo Saulės kol pasiekia vakarų elongaciją. Čia planeta vėl pakeičia judėjimo kryptį ir pradeda skrieti į rytų pusę – artėja prie Saulės ir tolsta nuo Žemės.
[taisyti] Išorinių planetų judėjimas
[taisyti] Saulės sistemos susidarymas
- Pagrindinis straipsnis: Saulės sistemos susidarymas.
Saulės sistemos evoliucija nuo jos susidarymo iki mirties užima ilgą laikotarpį ir sudaro apie 10 milijardų metų. Šiuo metu paprastai sutariama, kad Saulės sistema susidarė iš šalto ir tankaus tarpžvaigždinės medžiagos debesies, sudaryto daugiausia iš helio ir vandenilio (H2), labiausiai Visatoje paplitusių elementų. Šiame debesyje taip pat galėjo būti vandens, ledo kristalų pavidalu. Šis debesis, po to kai įgavo pastovią formą (greičiausiai disko), sukdamasi pradėjo diferencijuotis: didžioji dalis centre sudarė prožvaigždę, būsimąją Saulę. Iš išorinių sluoksnių veikiant gravitacijos jėgos susiformavo proplanetos.
[taisyti] Saulės sistemos ribos
Saulės sistemą gaubia nedidelės energijos, elektros krūvį turinčių elementariųjų dalelių debesis, sukuriamas Saulės vėjo (heliosfera). Ribos, ties kuriomis šio vėjo spaudimas susilygina su tarpžvaigždinių dalelių sukuriamu spaudimu (vadinamoji heliopauzė), laikomos galutinėmis Saulės sistemos ribomis. Jas yra eksperimentiškai nustatę Voyager 1 (85 astronominiai vienetai) ir Voyager 2 (76 astronominiai vienetai) automatiniai laivai. Skirtingi atstumai rodo, jog debesies forma nėra taisyklinga. Manoma, jog ją formuoja Saulės judėjimas aplink Galaktikos centrą - Saulės judėjimo kryptimi heliosfera yra suspaudžiama.
[taisyti] Nuorodos
Susiję straipsniai
- Astronomija
- Saulės sistema – edukacinis žaidimas (geriausia atidaryti naujame lange)
| Saulės sistemos objektai |
|---|
 Saulė – Merkurijus • Venera • Žemė • Marsas • Jupiteris • Saturnas • Uranas • Neptūnas |
| Mėnulis – Nykštukinės planetos – Kometos – Asteroidai |
