Korėjos karas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Korėjos karas – (korėjietiškai 한국전쟁) –Šaltojo karo dalis, karas tarp Pietų ir Šiaurės Korėjų, vykęs 1950 m. birželio 25 d. – 1953 m. liepos 27 d. (baigėsi paliaubomis, nors taikos sutartis niekada nebuvo pasirašyta).
Turinys |
[taisyti] Politinė situacija
Korėja po Rusijos-Japonijos karo 1904–1905 m. buvo okupuota Japonijos, o nuo 1910 m. tapo pastarosios kolonija. 1943 m. Kairo konferencijoje buvo nuspręsta, kad ji bus nepriklausoma valstybė. Potsdamo konferencijoje buvo nuspręsta, kad TSRS išvaduos šiaurines Korėjos teritorijas iki 38 lygiagretės, o piečiau išvaduos JAV. Raudonoji armija pasiekė 38 lygiagretę 1945 m. rugpjūčio 24 d. po kvantuno operacijos, o amerikiečių kariuomenė - 1945 m. rugsėjo 8 d.
1945 m. gruodį Maskvos konferencijoje JAV ir TSRS sudarė komisiją, turinčią tikslą sudaryti vieningą Korėjos valdžią. Tačiau kiekvienoje teritorijoje rinkimai įvyko atskirai. 1948 m. rugpjūtį Seule buvo paskelbta Pietų Korėja su prezidentu Li Syng Manu, o tų pačių metų rugsėjį - Korėjos Liaudies Demokratinę Respublika su prezidentu Kim Ir Senu.
Korėja liko padalinta. Šiaurės Korėja turėjo bendrą sieną su TSRS (20 km.) ir Kinija, kurioje vyko pilietinis karas. Po Čiang Kai-ši pabėgimo į Taivaną Kinijos Liaudies Armijos vadovas Mao Dzedongas 1949 m. spalio 1 d. paskelbė Pekine Kinijos Liaudies Respubliką.
Kim Ir Senas, KLDR vadovas nuo pirmų valstybės dienų sukūrimo planavo „išlaisvinti“ pietinę pusiasalio dalį prašydamas Josifo Stalino pagalbos, tačiau jis atsisakinėjo, nes nenorėjo atviro konflikto su JAV.
TSRS dar neturėjo branduolinio ginklo ir negalėjo laukti pagalbos iš Kinijos, kur dar vyko pilietinis karas. Todėl pagal JTO rezoliuciją (rez.112/II-14.02.1947) abi valstybės turėjo išvesti kariuomenę. Abi Korėjos politiškai ir kariškai ruošėsi vykdyti savo „misiją“. Todėl pasienyje kildavo incidentai ir 1949 m. rugpjūtį tapo „mažais karais ant 38 lygiagretės“. 1949 m. TSRS pasigamino atominę bombą, o Kinijoje pilietinio karo pabaiga sudarė sąlygas sujungti Korėją. Gavus patvirtinimus ir pagalbą iš TSRS ir pagalbą iš Mao atsivėrė kelias karui. KLDR prie sienos sutraukė daug didesnę kariuomenę negu priešininkas.
[taisyti] Karo eiga
1950 m. birželio 25 d. Šiaurės Korėja įsiveržė į Pietų Korėjos teritoriją peržengus 38 lygiagretę (neaišku, ar tai buvo aiški agresija ar incidento panaudojimas kaip pretekstas agresijai) ir greitai pasiekė Seulą. Atsakydama į tai JTO birželio 27 d. nusprendė siųsti tarptautines pajėgas į Korėją. TSRS nevetavo šio sprendimo, nes boikotavo Jungtinių Tautų veiklą dėl Kinijos Liaudies Respublikos nepripažinimo. Iš Japonijos Jamagučio prefektūros pasiųsta JAV 24-oji divizija per 12 dienų mūšį Taejone buvo sumušta, o jos generolas Deanas paimtas į nelaisvę. Iki rugsėjo 5 d. KLDR kariuomenė kontroliavo beveik visą Korėją (95% Pietų Korėjos teritorijos), apsupę amerikiečių ir pietų korėjiečių kariuomenę Pusano mieste. KLDR ir TSRS per Indiją pasiūlė JAV taikos derybas. Per tą laiką buvo suformuotos JAV dominuojamos Jungtinių Tautų pajėgos, kurių vadu buvo paskirtas generolas Douglas MakArtūras.
1950 m. rusėjo 15 d. po sėkmingo desanto prie Inčono ir galingos kontratakos iš Pusano Šiaurės Korėjos kariuomenė ėmė greitai trauktis. Dalis Korėjos Liaudies Armijos buvo atkirsta ir pradėjo partizaninį karą, vadintą „ilguoju frontu“. Spalį karo veiksmai pasikėlė į šiaurę nuo 38 lygiagretės ir spalio viduryje jau 90% Šiaurės Korėjos buvo kontroliuojama amerikiečių.
JTO liepė nutraukti karo veiksmus ir pripažino Korėjos sujungimą jėga, bet spalio 25 d. Mao į frontą įvedė keliasdešimttūkstantinę armiją „Kinijos Liaudies Savanorių“, kurie sumušė 10-ąjį JAV šarvuotą korpusą. Tuo metu MakArtūras pasiūlė panaudoti branduolinį ginklą, kas buvo priešiškai sutikta jų sąjungininkų iš NATO, bijančių atominio atsako iš TSRS. Dėl to JAV prezidentas Haris Trumanas MakArtūrą išleido į atsargą ir į jo vietą paskyrė generolą Omarą Bradley. Kinija 1951 m. sausi pasiekė Seulą, o kovą – 38 lygiagretę. JAV prasidėjusi Eisenhauerio rinkiminė kampanija, JAV nuostoliai, protestai prieš karą visame pasaulyje privertė Trumaną dar kartą pakeisti armijos vadą generolu Klarku. Iki liepos abi pusės buvo taip išsekintos, kad karas virto poziciniu. Tarptautinis Raudonasis Kryžius organizavo KLDR keliasdešimt tūkstančių lauko ligoninių.
1953 m. liepos 27 d. Panmunžome buvo pasirašyta paliaubų sutartis ir nustatyta demarkacinė zona (po 2 km. į šiaurę ir pietus nuo fronto linijos) dalijanti pusiasalį į dvi dalis. Joje patruliavo „Neutralių valstybių stebėjimo komisija“: iš šiaurės Lenkijos ir Čekijos, iš pietų – Šveicarijos ir Švedijos daliniai.
Amerikiečių istorikas ir Korėjos karo veteranas Aleksandras Bevinas taip aprašė kinų kariuomenės taktiką savo knygoje „Kaip laimimi karai“:
- „Kinai neturėjo aviacijos, tik šautuvus, kulkosvaidžius, granatas ir minosvaidžius. Prieš daug geriau sukomplektuotą armiją jie naudojo tokią pačią taktiką, kaip ir per Kinijos pilietinį karą 1946 m. – 1949 m. Kinai puldavo daugiausiai naktį, išsirinkdavo mažesnius karinius dalinius, puldavo tik turėdami kiekybinį žmonių perteklių. Įprastai puolantieji pasidalydavo į kelias dalis, po 50–200 žmonių: kol viena dalis atkirsdavo atsitraukimo kelią, kitos, suderinusios jėgas, puldavo iš priekio ir šonų. Atakuodavo tol, kol besiginantieji būdavo sumušti ar paimti į nelaisvę. Paskui kinai pereidavo į kitą atvirą flangą ir kartodavo taktiką.“
[taisyti] Karo nusikaltimai
Per Korėjos karą buvo įvykdyti karo nusikaltimai:
- Šiaurės Korėjos ir Kinijos kariuomenė nekartą pranešė apie priešo belaisvių kankinimus ir žudymus, tame tarpe ir sužeistų.
- Amerikiečių kariuomenei buvo įsakyta šaudyti į visus žmones, kurie artinosi prie jų pozicijų, tame tarpe ir atrodančiu kaip taikūs gyventojai. To priežastis buvo tai, kad KLDR kareiviai dažnai maskuodavosi kaip civiliai ir tokiu būdu turėjo galimybę suduoti netikėtus smūgius. Dažniausiai žūdavo taikūs žmonės, kartais žuvusiųjų skaičius viršydavo daugiau kaip kelis šimtus per dieną.
- Šiaurės kariuomenė vykdė masines žudynes užimtose gyvenvietėse. Laikoma, kad vien tik užėmus Seulą 1950 m. buvo nužudyta apie 100 000 žmonių.
- Pietų Korėjoje be teismo ir tyrimo buvo nužudyta dešimtys tūkstančių žmonių, kurie buvo apkaltinti komunistinėmis pažiūromis.
- JTO koalicija naudojo bakteriologinį ginklą: ant Šiaurės pozicijų buvo mėtomos bombos su vabzdžiais, užkrėstais maru ir cholera. Tokie faktai buvo nebuvo neigiami ir 1952 m. balandžio 1 d. Pasaulinės taikos tarybos biuro sesijoje. Atstovaujant Federikui Žoliui Kiori, buvo pasirašytas raginimas Pietų koalicijai „Prieš bakteriologinį karą“.
Karinių belaisvių žudymas yra karinis nusikaltimas ir kertasi su Ženevos konvencija. Tačiau tuo laiku neegzistavo jokių sutarčių, draudžiančių žudynes (planuotas ir neplanuotas) prieš taikius gyventojus. Yra 1-asis protokolas, priimtas po 1977 m., kuris draudžia nusikaltimus prieš taikius gyventojus karinių konfliktų laikotarpiu, bet jis pasirodė jau po Korėjos karo.
Be paminėtojo fakto buvo ir daugiau karinių nusikaltimų, apie kuriuos sunku ką pasakyti. Abi pusės neigia, kad juos vykdė.
[taisyti] Karo padariniai
Korėjos karas dirbtinai padalino Korėją. Civilių asmenų nuostolius sunku suskaičiuoti, nes skirtingi šaltiniai juos skirtingai ir skelbia. Deja istorikai negali laisvai patekti į Šiaurės Korėjos ir Kinijos archyvus.
Pagal amerikiečių skaičiavimus, žuvo apie 600 tūkstančių korėjiečių kareivių. Pietų Korėjoje žuvo apie 1 milijoną gyventojų, iš kurių 85 % buvo civiliai. Tarybiniai šaltiniai kalba apie 11,1 % Šiaurės Korėjos žmonių nuostolių, kas sudaro apie 1,1 milijono. Pietų ir Šiaurės Korėjose kartu sudėjus žuvo apie 2.5 milijono gyventojų. Buvo sugriauta daugiau kaip 80 % pramonės ir apie pusė gyvenamųjų pastatų. Kinai neteko apie 400000 kareivių, o 500000 buvo sužeisti. JTO nuostoliai: JAV – 33629 užmuštų ar dingusių be žinios, 107000 sužeistų; 1263 užmuštų ir 4817 sužeistų Tautų Sąjungos; 1800 užmuštų ir 7000 sužeistų iš kitų valstybių, kovojusių po JTO vėliava.
Po karo prasidėjo Pietų ir Šiaurės Korėjų gigantiškų sugriovimų atstatymo darbai. Ekonominiu padarinius jautė ir JAV, nes karas joms kainavo apie 17,2 milijardus dolerių, ir Kinija, kuri karui išleido apie 10 milijardų dolerių. Prasidėjo Kinijos ūkiui sunkūs laikai, nes po Stalino mirties nauji TSRS vadovai nesutiko nubraukti skolų už karinius tiekimus, kas tik pagilino ideologinį konfliktą tarp Kinijos ir TSRS. KLDR politinė-ūkinė situacija buvo labai komplikuota. Kinai negalėjo padėti KLDR, nes turėjo savų sunkumų. Kinų „savanoriai“ dalimis buvo išvesti iš Šiaurės Korėjos iki 1958 m. rusai iš pradžių nenorėjo padėti Šiaurės korėjiečiams, nes nežinojo, kokį kelią pasirinks Kim Ir Senas – prorusišką ar prokinišką. Vidaus politikoje Kim Ir Senui karas buvo geras pretekstas likviduoti opoziciją, militarizuoti valstybę ir kurti savo asmens kultą – čučhė.
Tuo pat laiku, padedant vakarams, prasidėjo Pietų Korėjos atstatymo darbai.
Korėjos karas darė įtaką pasaulinei politikai. Visų pirma atsirado didelė atominio karo baimė. Korėjos karas padidino amerikiečių įtaką Europoje. JAV tris kartus padidino išlaidas gynybai ir pradėjo bendradarbiauti su sąjungininkais NATO rėmuose. JAV užėmė vadovaujančią poziciją tarp vakarų bloko valstybių.
[taisyti] Nuorodos
