Vytauto Didžiojo karo muziejus
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vytauto Didžiojo karo muziejus – vienas seniausių Lietuvos muziejų. Muziejaus steigėjas (nuo 2006 m. sausio 1 d.) – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija.
Turinys |
[taisyti] Istorija
[taisyti] Muziejaus įkūrimas
Nuo 1919 m. nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadai rūpinosi laikinąja sostine tapusiame Kaune įkurti Karo muziejų. Muziejus pradėtas kurti 1919 m. gruodžio 15 d. kariuomenės vado generolo leitenanto Prano Liatuko įsakymu. O 1921 m. sausio 22 d. įsakymas Nr.17 kariuomenei skelbė, kad „kuriamas karo muziejus turi prakilnų ir garbingą tikslą – pagaminti būsiančioms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankose, per skausmus ir kovas pasiekė nepriklausomybės“.
Muziejaus organizatorius generolas leitenantas Vladas Nagevičius ėmėsi iniciatyvos ir per 24 dienas sename, mediniame carinės Rusijos kariuomenės III-ojo Dono pėstininkų pulko manieže įrengė pirmąją Karo muziejaus ekspoziciją. Muziejus iškilmingai atidarytas 1921 m. vasario 16 d., kai Lietuvos Respublika šventė 3-ąsias Nepriklausomybės metines.
Karo muziejus sparčiai augo, turtėjo, plėtėsi. Kaupiami eksponatai bylojo ne tik karo ginklų evoliuciją ir buvusias kautynes karo laukuose. Čia buvo vaizduojama ir didinga Lietuvos valstybės politinė ir kultūrinė praeitis. Netrukus muziejus tapo ne tik lietuvių tautos kultūriniu židiniu, bet ir tautos šventove.
[taisyti] Naujo muziejaus statyba
1922 m. gegužės 6 d. Krašto apsaugos ministro sukviestame pasitarime, kuriame dalyvavo 30 kariškių, menininkų, mokslininkų ir valdžios žmonių, buvo siūloma statyti naują Karo muziejų Lietuvos viduramžių pilių ar senovinės koplyčios, arba stubos stiliaus. Išrinktas komitetas muziejaus stiliui ir vietai parinkti sutarė, jog muziejų naudingiausia statyti Vytauto kalne pagal profesoriaus Mykolo Songailos projektą, imituojantį senovės lietuvių pilį. Jis ir kiti komiteto nariai įsivaizdavo, kad tokiame muziejuje būtų įkurdinti Karo muziejus (pirmame aukšte), Kauno miesto muziejus (antrame aukšte) bei paminklų ir skulptūrų galerija (trečiame aukšte). Tačiau šiuos planus nutraukė Vytauto kalno grunto tyrimai ir paskaičiuotos išlaidos jo sutvirtinimui bei terasų padarymui. Buvo sugrįžta prie žemės sklypo Nepriklausomybės aikštėje.
1929 m. parengtas naujas Karo muziejaus statutas. Numatyta sudaryti muziejų iš 12 skyrių. 1930 m. lapkričio 28 d., minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, pašventintas naujo Karo muziejaus pastato kertinis akmuo. Į pamatus subertos žemės, atvežtos iš Gedimino kalno ir Rasų kapinių bei vietų, susijusių su kovomis už Lietuvos nepriklausomybę. Statybą prižiūrėjo sudaryta komisija: Kauno burmistras Jonas Vileišis, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, inžinierius Antanas Graurogkas, komisijos pirmininkas švietimo ministras Konstantinas Šakenis. Naujieji rūmai (arch. Vladimiras Dubeneckis) baigti statyti 1936 m. ir duris atvėrė tų pačių metų vasario 16 d. Pastate veikė du savarankiški muziejai: Karo ir Kultūros. Karo muziejui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas.
[taisyti] Skyriai
Karo muziejui teko pastato paradinė pusė prieš Nepriklausomybės aikštę. Tai buvo pirmas Lietuvoje viešasis valstybinis muziejus, kuriam sukurtas specialus interjeras, ekspozicijai pasitelktos scenografijos ir memorialų priemonės. Ekspozicijos rėmai, t.y. jos pradžia ir pabaiga, buvo heroinio pasakojimo apie tautos istorinį kelią, kovas už laisvę ir nepriklausomybę. Kulminaciniai taškai – Vytauto Didžiojo kapela ir Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kripta įrengtos ir dekoruotos žymaus dailininko Mstislavo Dobužinskio. Muziejus kaupė ir eksponavo vertingus daiktus, surinktus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Veikė šie skyriai:
- Vytauto Didžiojo kapela,
- Lietuva po 1795 m.,
- Napoleono laikai,
- 1831 m. ir 1863 m. sukilimai,
- Lietuvių spaudos draudimo laikotarpis,
- Lietuvių kariniai daliniai Rusijoje 1917 m.,
- Nepriklausomybės skyrius,
- Lietuvos kariuomenės pulkų ir įstaigų skyrius,
- Šaulių sąjungos ir partizanų skyrius,
- S. Dariaus ir S. Girėno skyrius su „Lituanica“,
- Šarvų ir ginklų kolekcija,
- Lietuvos piliakalnių fortifikacija ir vakarinės Lietuvos naujojo geležies amžiaus medžiaginė kultūra,
- Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kripta.
[taisyti] Sodelis
Gražėjo ir tobulėjo ne tik ekspozicijos, bet ir Karo muziejaus sodelis. Šalia pastato buvusi netvarkinga prekyvietė panaikinta, sklypas aptvertas buvusios Kauno tvirtovės geležine tvora, įruošti gėlynai. Aikštė pavadinta Vienybės vardu. Muziejaus žemės sklypas imtas vadinti Karo muziejaus sodeliu. 1921 m. spalio 16 d. sodelyje atidengtas paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę.
Pradėtos žuvusiųjų pagerbimo ir valstybinės bei tautinės vėliavų pakėlimo ir nuleidimo apeigos, kurias atliko Lietuvos Laisvės kovų invalidai. Jos vyko kiekvieną dieną 7 val. ryte ir saulei leidžiantis vakare. 1934 m. lapkričio 23 d. prie šio paminklo palaidoti Lietuvos Nežinomojo kareivio palaikai. Šalia paminklo žuvusiems pastatyti 7 iš įvairių Lietuvos vietų pargabenti kryžiai. Priešais paminklą sumūrytas akmeninis aukuras su amžinąja ugnimi – pagarbos ir atminimo ženklu žuvusiems už Lietuvos laisvę ir lotynišku užrašu Red de quod debes – atiduok, ką privalai.
1928 m. atidengtas Lietuvos Laisvės paminklas – Laisvės statula – Juozo Zikaro žalvarinis kūrinys. Sodelyje išaugo lietuvių tautos didžiavyrių panteonas: Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Maironio, Antano Juozapavičiaus, Povilo Lukšio, Silvestro Žukausko, Vlado Putvinskio, Martyno Jankaus, Petro Vileišio biustai (Juozo Zikaro ir Broniaus Pundziaus kūriniai), „Knygnešys“ – J. Zikaro žalvarinė statula, „Sėjėjas“ – Bernardo Bučo žalvarinė statula, paminklinė lenta Lietuvos knygnešiams.
1937 m. Karo muziejaus bokšte ėmė skambėti 36 varpų atliekama muzika. Vienas varpas nuliedintas Filadelfijoje (JAV) ir 1922 m. padovanotas lietuvių emigrantų kaip Laisvės simbolis išsivadavusiai tautai. Vienoje varpo pusėje buvo išlietas Vytis, kitoje – priesakas: „O, skambink per amžius Vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“. Kiti varpai nuliedinti Belgijoje, jiems suteikti žuvusiųjų Lietuvos vaduotojų gynėjų ir Lietuvos Laisvės kovų vardai.
Muziejaus sodelyje pastatyti iš bermontininkų atimti ir iš Kauno fortų atgabenti pabūklai. Įėjimą į muziejų papuošė liūtų skulptūros, atvežtos iš Astravo dvaro. Juos 1938 m. muziejui padovanojo grafas J.Tiškevičius, tuo metu gyvenęs Paryžiuje. Šiuos valdžios ir galybės simbolius į Lietuvą iš Peterburgo XIX a. viduryje atsigabeno grafo tėvai. Priešais muziejaus pagrindinį fasadą įrengtas fontanas su nykštuko skulptūra.
Sodelyje buvo švenčiamos visos svarbiausios tautos šventės, sutinkami Naujieji Metai. Švenčių metu buvo atliekamos tradicinėmis tapusios ceremonijos, apeigos. Tai sutraukdavo daugybę lankytojų. Vasarą muziejų ir sodelį per dieną aplankydavo 2-3 tūkstančiai lankytojų. 1938 m. muziejų aplankė 67 973 lankytojai.
[taisyti] Okupacijų laikotarpis
1940 m. sovietinė okupacija pakeitė ne tik Lietuvą, bet ir muziejų. Jau 1940 m. liepos 25 d. muziejus neteko Vytauto Didžiojo vardo ir buvo pavadintas Kariškai istoriniu. Bolševikams įsakius perorganizuoti muziejų, laikinuoju viršininku paskirtas plk. Juozas Šarauskas (1941 m. sušaudytas).
Nacių okupacijos metais pavadinimas sugrąžintas, bet prarasta dalis eksponatų, tarp jų ir Juozo Mikėno kario statula muziejaus bokšte.
Per SSRS ir Vokietijos okupacijas labai nukentejo ir muziejaus sodelis. Jis buvo naikinamas po truputį, bet nuolat. 1940–1944 m. uždraustos apeigos ir ceremonijos, skambinimas Laisvės varpu, kariljonu, užgesinta ugnis aukure prie Nežinomojo kareivio kapo, bokšte nebebuvo kabinama Lietuvos vėliava. Per antrąją tarybinę okupaciją prarasta nemažai tarpukariu surinktų eksponatų: kariuomenės pulkų vėliavų, albumų, nuotraukų ir kt. Muziejus buvo priverstas propaguoti svetimą ideologiją.
Sunaikinus Nepriklausomos Lietuvos paminklus, imta statyti TSRS ideologiją atitinkančius: sodelio šiaurinėje tvoroje 1947 m. įmūrytos urnos su 4 komunarų palaikais (iškeltos 1973 m.). Vietoj Laisvės paminklo pastatyta V. Mickevičiaus-Kapsuko skulptūra, vietoj Nežinomo kareivio kapo – Felikso Dzeržinskio, o rytinėje sodelio dalyje, prie pat muziejaus – rusiškas tankas.
Nuo 1956 m. muziejus vadinamas Valstybiniu istorijos muziejumi.
[taisyti] Atgimimas
Atgimus Lietuvai, iškart ėmė keistis ir Karo muziejus. 1990 m. sausio 29 d. sugrąžintas Vytauto Didžiojo karo muziejaus vardas. Muziejaus darbuotojų dėka susigrąžinta ir dalis eksponatų, sovietinės okupacijos metais išvežtų į Vidaus reikalų ministerijos archyvus. Muziejus pasipildė Lietuvos žmonių per visas okupacijas išsaugotomis ir padovanotomis relikvijomis: tarpukario karininkų ir kareivių, valstybės veikėjų, diplomatų asmeniniais daiktais, apdovanojimais ir dokumentais.
1988 m. pagal architekto Algimanto Sprindžio projektą imtasi sodelio atkūrimo iniciatyvos. 1989 m. vasario 16 d. iškilmingai atidengta Laisvės statula. Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę atstatytas 1990 m. vasario 16 d., Nežinomojo kario palaikai perlaidoti 1990 m. lapkričio 23 d. 1989–1991 m. į savo ankstesnes vietas sodelyje sugrįžo tautos didvyrių paminklai.
[taisyti] Muziejaus skyriai ir padaliniai
Muziejaus fonduose sukaupta apie 225 000 eksponatų, tarp jų šaltieji ir šaunamieji ginklai, archeologiniai radiniai, dokumentai, fotografijos ir fotonegatyvai, vaizduojamojo meno ir portretų rinkiniai. Ypač vertingomis laikoma ginklų, Balio Buračo fotonegatyvų kolekcijos, „Lituanicos“ transatlantinio skrydžio relikvijos, pirmojo Lietuvos kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko ir kitų kariuomenės kūrėjų asmeniniai ginklai ir daiktai. Didelės Antrojo pasaulinio karo, 1944 – 1953 m. Lietuvos partizanų kovų, numizmatikos kolekcijos. Mokslinėje bibliotekoje sukaupta apie 15 000 leidinių, seniausias jų spausdintas 1605 m.
Dabartiniu metu muziejuje veikia 7 skyriai:
- Archeologijos skyrius kasmet atlieka archeologinius tyrinėjimus, saugo ir tvarko archeologinius radinius. Fonduose sukaupta per 45 000 eksponatų.
- Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karybos istorijos skyrius tyrinėja XIII-XVIII a. LDK karybos problemas.
- Karybos istorijos skyrius (1795–1940 m.) renka ir tiria eksponatus apie lietuvių nacionalinius dalinius kitų valstybių kariuomenėse, sukilimus, karus, Lietuvos Nepriklausomybės kovas 1918–1923 m. bei tarpukario Lietuvos Respublikos kariuomenę. Ypatingai didelis dėmesys skiriamas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno transatlantinio skrydžio istorijai.
- Naujausiųjų laikų karybos skyrius tyrinėja laikotarpį nuo 1940 iki 1990 m. ir atsikūrusios Lietuvos Respublikos kariuomenę.
- Ryšių su visuomene skyrius informuoja visuomenę apie muziejuje veikiančias ekspozicijas ir parodas, veda apžvalgines ir temines ekskursijas, Lietuvos istorijos pamokas moksleiviams, skaito paskaitas, organizuoja šventes ir istorinių datų minėjimus.
- Rinkinių apskaitos ir apsaugos skyrius saugoja 217 261 eksponatą. Tai ginklų, spaudos, numizmatikos, nuotraukų, negatyvų, daiktų, meno ir pagalbinės medžiagos rinkiniai.
- Nuo 1991 m. rugpjūčio mėn. kaip atskiras skyrius Kauno senamiestyje veikia Lietuvos sporto muziejus.
Vytauto Didžiojo karo muziejus turi ir keletą padalinių: XIV a. Kauno pilis, Prezidentūra, kurioje po restauracijos įkurtas tarpukario Lietuvos istorijos muziejus. 1997 m. prie muziejaus prijungta sovietmečiu buvusi pogrindinė ir iki šiol veikianti spaustuvė „ab“ (Salių km., Domeikavos sen., Kauno raj.).
Muziejus yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartis su Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijomis, Lietuvos Šaulių sąjunga, Tautiniu Olimpiniu komitetu, Lenkijos Kariuomenės muziejumi Varšuvoje, Mikalojaus Koperniko universitetu Torūnėje bei kitomis įstaigomis ir organizacijomis. Nuo 1989 m. prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus veikia Kauno karo istorijos klubas, propaguojantis Lietuvos kariuomenės tradicijas, dalyvaujantis istorinių mūšių rekonstrukcijose.
[taisyti] Vadovai
- 1921–1940 m. – Vladas Nagevičius
- 1940–1941 m. – Bronius Žekonis
- 1941–1944 m. – Vladas Nagevičius
- 1944–1946 m. – Petras Tarasenka
- 1946–1964 m. – J.Apuokas-Maksimavičius
- 1964–1979 m. – A.V.Kvedaras
- 1979–2006 m. – Juozapas Jurevičius
- Nuo 2006 m. – Gintautas Surgailis
