Sonetas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sonetas – lyrikos žanro, kanoniškos strofinės sandaros ir kanoniško rimavimo 14 eilučių eilėraštis. Jis būna dviejų rūšių – itališkasis (Petrarkos) ir angliškasis (Šekspyriškasis). Itališkąjį sonetą sudaro 2 ketureiliai ir 2 trieiliai, o šekspyriškąjį - 3 ketureiliai ir 1 dvieilis. Soneto ketureiliuose dažniausiai būna aprašomojo arba pasakojamojo pobūdžio, o trieiliai ir dvieiliai – apibendrinamojo, filosofinio.
15 sonetų ciklas vadinamas sonetų vainiku, kurio kiekvienas sonetas pradedamas prieš jį einančiojo baigiamąja eilute, o paskutinis sonetas (magistralas) susideda iš visų sonetų pirmųjų eilučių.
Lietuvių soneto autoriai – Maironis, V. Mačernis, V. Mykolaitis-Putinas, J. Aistis, Just. Marcinkevičius ir kt. Pirmieji lietuviški sonetai (A. Vištelio, V. Kudirkos) buvo išspausdinti laikraščiuose Aušra, Varpas.
