Senasis Daugėliškis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Senasis Daugėliškis
Senasis Daugėliškis
Koordinatės	55°20'31″ š. pl. 26°16'30″ r. ilg. G
Savivaldybė	Ignalinos rajonas
Seniūnija	Naujojo Daugėliškio seniūnija
Gyventojų skaičius	33 (2001 m.)
Vietovardžio kirčiavimas (2 kirčiuotė) Vardininkas: Senàsis Daugėlìškis Kilmininkas: Sẽnojo Daugėlìškio Naudininkas: Senájam Daugėlìškiui Galininkas: Sẽnąjį Daugėlìškį Įnagininkas: Senúoju Daugėliškiù Vietininkas: Senãjame Daugėlìškyje

Senasis Daugėliškis – kaimas Naujojo Daugėliškio seniūnijoje, 3 km nuo Naujojo Daugėliškio, 7 km į rytus nuo Ignalinos. Kaimas gatvinis. Prie Virėkštos ežero ir Karališkės, Didžiagirio miškų. Praeityje buvo svarbus prekybos ir strategijos centras.

Turinys 1 Pavadinimo kilmė 2 Istorija 2.1 Iki XVI a. 2.2 XVI a. 2.3 XVII a. 2.4 XVIII–XIX a. 2.4.1 Daugėliškio seniūnija 2.4.2 Daugėliškio dvaras 2.4.3 Daugėliškio nykimo pradžia 2.5 XX–XXI a. 3 Garsios praeities likučiai 4 Žymūs žmonės 5 Aplinkinės gyvenvietės 6 Išnašos 7 Literatūra

[taisyti] Pavadinimo kilmė

Daugėliškio, vėliau Senojo Daugėliškio pavadinimas senas, atsiradęs Lietuvos valstybės kūrimosi išvakarėse.

Daugėliškio (pirminis pavadinimas galėjo būti ir Daugėriškis, Daugirdiškis) pavadinimo kilmė sietina su XII-XIII a. valdžiusio kunigaikščio Daugeručio (Dangeručio) vardu. Tikėtina, kad Daugėliškis - buvusi Daugeručio valda. Tokiai išvadai palankūs toponimikos, t. y. vardo ir vietovardžio sugretinimai bei kai kurios veiklos analizė.

Rytų Lietuvoje vietovardžių, atitinkančių Kunigaikščio Daugeručio vardą, daugiau nežinoma. Senovės kronikos mini, kad jo veikla susijusi su Šiaurės Rytų Lietuvos pakraščiu. Spėjama, kad Daugeručio centrinė pilis galėjo stovėti ant Senojo Daugėliškio piliakalnio.

[taisyti] Istorija

[taisyti] Iki XVI a.

Gyvenvietės įsikūrimo pradžia, matyt, buvo piliakalnis, dabar stūksantis kaimo centre, datuojamas m. e. I tūkst. viduriu.

Jau nuo XIV a. Daugėliškis priklausė Lietuvos didikams Goštautams. Goštautai Daugėliškio apylinkėse turėjo medžioklės plotus, vienas miškas iki nesenų laikų vadintas Žvėrynu.

[taisyti] XVI a.

1511 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vilniaus vaivada Albertas Vaitiekus Goštautas pastatė dvarą-tvirtovę ant nedidelio Virėkštos ežero kranto. ^[1] Manoma, kad tuo metu Daugėliškis vis dar buvo stambiausias ekonominis ir administracinis centras kelio Vilnius–Polockas, dar vadinamo Batoro ir Napoleono traktu, atkarpoje Švenčionys–Vidžiai. Daugėliškio valsčiui, o vėliau ir parapijai priklausė plačios apylinkės, siekiančios Rimšės, Palūšės ir tolimesnius kraštus. Daugėliškio tvirtovę saugojo ir gynė totorių kariai, dar Vytauto atkeldinti iš Krymo (yra likę jų kapai).

1526 m. už kelių šimtų metrų nuo dvaro rūmų, prie pat kelio į Vidžius Albertas Vaitiekus Goštautas pastatė pirmąją medinę bažnyčią, vėliau prie jos įsteigta mokykla. Jos parapijai buvo priskirtos ir į rytus nuo Daugėliškio esančios Kačergiškės parapijai priklausiusios Goštautų valdos, nes bažnyčia savo lėšomis privalėjusi išlaikyti vikarą ir mokytoją.^[2]

Sumažintas Kačergiškės parapijos plotas sumenkino jos įtaką ir ji tavo Daugėliškio bažnyčios filija.

Dokumentuose pažymima, kad 1533 m. Daugėliškis buvo ir valdovinės žvejojimo institucijos punktas.

1542 m. mirus paskutiniam Goštautų giminės palikuoniui Trakų vaivadai Stanislovui Goštautui, dvaras atiteko jo žmonai – Barborai Radvilaitei, kuri dvarą užrašė antrajam savo vyrui Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui ir Lenkijos Karaliui Žygimantui Augustui. Taip Daugėliškis tapo seniūnija. Bažnyčia sušaukdavo žmones iš gana tolimų apylinkių. Susirinkę imdavo prekiauti. Totoriai, pirmieji tapę vietos amatininkais, apdirbinėjo odą, siuvo batus ir pakinktus, gamino pasagas, kaustė arklius, kalė plūgams noragus. Kalvystės amatas Daugėliškyje klestėjo ir iki totorių įsikūrimo. Totorių palikuonys buvo labai rimti konkurentai vietiniams kalviams, turėjusiems dirbtuves prie karčiamų.

1589 m. Maciejaus Strubičiaus Lietuvos žemėlapyje „Magni Ducatus Lithuaniae, Livoniae et Moscoviae descriptio“ Daugėliškis (Dolgelißski) žymimas greta tokių svarbių to meto vietovių, kaip Vilnius, Krėva, Anykščiai. Žemėlapyje nupiešti rūmai-tvirtovė, tada buvusi svarbi krašto gynybai.

[taisyti] XVII a.

1603 m. kartografiniuose dokumentuose Daugėliškis vadinamas miestu.

1613 m. Mikalojaus Kristupo Radvilos Lietuvos kunigaikštystės žemėlapyje „Magni Ducatus Lithuaniae, et Regionum Adiacentium exacta Descriptio“ Daugėliškis (Daugielißskij) išpieštas dar platesne panorama, virš kurios kyla tvirtovės bokštas.

1664 m. Daugėliškis gavo karaliaus Jono Kazimiero privilegiją ir tapo seniūnijos centru. Seniūnai buvo Lietuvos didikai Rudaminos, Pacai, Chodkevičiai, Pliateriai. Privilegija suteikė teisę rengti turgus, steigti amatininkų dirbtuves, laikyti karčiamas. Miestelyje virė judri prekyba. Prekiauta ne tik su vietinių apylinkių gyventojais. Daugėliškio užvažiuojamuose namuose nakvodavo Rygos pirkliai, prekiavę linais ir sėmenimis. Sustodavę pro šalį važiuojantys Talino, Daugpilio, Svyrių ir Vilniaus pirkliai ir kitų miestų pirkliai, mat per Daugėliškį tuomet ėjo svarbiausiais kelias iš Vilniaus į Vidžius, kažkada jungęs Padauguvį ir Polocko kunigaikštystę su Naugarduko ir Krėvos žemėmis.

[taisyti] XVIII–XIX a.

[taisyti] Daugėliškio seniūnija

XVIII a. pradžioje Seniūnijai priklausė 48 dvarai su 1882 žmonėmis. Seniūnija tęsėsi į rytus nuo dabartinio Vilnius–Daugpilis geležinkelio iki dabartinės Lietuvos–Baltarusijos sienos (be Tverečiaus apylinkių) ir nuo Švenčionių bei Adutiškio pietuose iki Drūkšių ežero šiaurėje). ^[3]

XVIII a. viduryje aštuonis Seniškio palivarko kaimus (Taujūnus, Plėniškę, Mažviliškę, Pipėniškę, Praciūnus, Liekius, Jureliškę, Degutiškę) – 29 valstiečių kiemus su 230 gyventojų paskyrė Daugėliškio klebonijai. Taip susidarė Daugėliškio klebonijos Seniškio dvarelis. Daugėliškio dvaras turėjo 10 dešimtinių miško Garšvinėje ir 7 dešimtines – Grybėnuose. Gedžiūnėliuose stovėjo vandens malūnas, buvo kelios smuklės: viena dvare, antra miestelyje, kitos Jonėnuose, Maksimonyse, Mikalave ir Ožionyse.

1771 m. Daugėliškio parapija gavo iš popiežiaus Siksto V leidimą įkurti šv. Onos broliją.

1774-1802 m. vėl dirbo mokykla. 1781 metais joje mokėsi 8 mokiniai.^[4] Parapijai tada priklausė 5459 asmenys.

Už nuopelnus valstybei paskutiniam LDK vicekancleriui (1792–1794 m.) Kazimierui Konstantinui Pliateriui (1746-1807 m.) buvo paskirta valdyti Daugėliškio seniūnija ir padovanotas Daugėliškio dvaras. Pagrindiniam Daugėliškio dvarui priklausė 27 kaimai (Maksimonys, Ožionys, Jonėnai, Mikalavas...) ir 12 palivarkų (su jiems priklausančiais kaimais). Palivarkai:

1. Ceikinių (Dainiai, Juršėnai, Šilaikiškė...),
2. Izabelinės (Grigiškė, Jurkiškė, Kačergiškė...),
3. Senosios Izabelinės (Daubariškė, Upis),
4. Seniškio (Grybėnai, Garšvinė, Gaveikiškė...),
5. Rimšės (Bieniūnai, Antalgė, Jonavas...),
6. Kazimieravo (Mažėnai, Medeišiai, Gervelės...),
7. Mikalavo (Rizgūnai, Žilėniškė, Pamališkė...),
8. Stanislavavo (tik Daubariškė),
9. Viktarinės (Kūjiškė, Deniūnai, Vaitėniškė),
10. Konstantinavo (Činčikai, Žalabai),
11. Sudetų (Žeimena, Grybai, Dotinėnai, Mežonys...),
12. Guntaunykų.

Visi valstiečiai, priklausę Daugėliškio iždinio dvaro palivarkams, buvo vadinami valstybiniais valstiečiais. Jų gyvenimo sąlygos buvo kiek geresnės, negu valstiečių, kurie priklausė privatiems dvarams.

[taisyti] Daugėliškio dvaras

Yra išlikęs gana detalus Daugėliškio dvaro aprašymas:^[5]

"Važiuojant nuo bažnyčios į dvarą, nauji kvadratiniai tvartai, juose didesnių tvartų – 5, mažesnių – 7. Pervažiavus tiltą, į dvarą veda dvipusiai vartai, dengti skiedromis (gontais), ant bėgūnų su keturiais stulpais. Kairėje pusėje gyvenamas namas, dengtas skiedromis su kaminu, išvestu ant stogo. Durys ant bėgūnų. Viename gale – priemenė ir keturi kambariai, kitame gale – kambarys (izba) su kepykla. Už to pastato – sena sūrinė, tame pačiame kieme – antras gyvenamasis pastatas, du dviaukščiai svirnai, o trečias vienaukštis. Už tų svirnų – dvejos arklidės su ratinėmis. Iš šitos salos perėjus į kitą – vienas senas pastatas, o kitas naujas neužbaigtas. Ekspozito – dvi arklidės. Už jų prie tvenkinio – bravoras ir pirtis. Einant atgal (retro) – rūsys, už jo prie tilto – ledainė. Už svirnų, praėjus antrą tiltą – šiaudais dengtas kluonas, už jo – dvi daržinės, kluoniena, aptverta aštriais kuolais. Dvaro teritoriją juosė nuo ežero įlankos einantis iškastas platokas vandens griovys, kuris dabar visai išdžiuvęs...."

Daugėliškio dvare stovėjo mediniai rūmai su fligeliais (pamatai akmeniniai, stogas dengtas lentelėmis). Juose buvo 40 kambarių, kelios virtuvės, sandėliai, pagalbinės patalpos. 7 namai buvo skirti tarnautojams bei tarnams. Daug buvo ūkinių pastatų: svirnai, tvartai, kluonas, daržinės, ratinės, ledainės, rūkykla, medinė kalvė, akmeninė degtinės varykla, arklidė, kiaulidė... Sodas užėmė 4,23 dešimtines žemės. Jame augo 153 obelys ir 35 kriaušės. Sode buvo įrengta oranžerija. Dvaro rūmus supo parkas, kuriame augo reti augalai – kanadinės tuopos, vakarinės tujos.

1842 m. dvaras laikė 104 karves, 68 prieauglius, 69 avis, 40 kiaulių. Dvare gyveno bei dirbo 81 žmogus: rezidentas, ekonomas, buhalteris, revizorius, raštininkas, felčeris, tiekėjas, raktininkas, sodininkas, virėjai, siuvėjai, audėjai, mezgėjai, pasiuntiniai, tarnai, šeši globojami našlaičiai. Jiems per metus išmokėdavo 1680 rublių sidabru. 100 rublių buvo skiriama dvaro išlaikomai vaistinei. Dvaras rėmė Daugėliškio (4 kunigai), Rimšės bei Seniškio bažnyčias, išmokėdamas joms po 400 rublių.

Kazimieras Konstantinas Pliateris daug rašė politiniais klausimais, Daugėliškyje buvo surinkęs unikalią 15 000 tomų biblioteką, vėliau perkeltą į Kraslavą šventovėje (dab. Latvija).

Daugėliškio bažnyčios požemiuose buvo saugojami Goštautų giminės sarkofagai. Kazimieras Konstantinas Pliateris, patikrinęs karstus, nuo vieno iš bažnyčioje palaidotų Goštautų piršto nuėmęs brangų, deimantais puoštą žiedą, nusiuntė jį karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui kaip brangią dovaną ir istorinę relikviją, įrodančią vietovės garsią praeitį.

Kazimierui Konstantinui Pliateriui buvo suteikta teisė valdyti seniūniją iki gyvos galvos, o po jo mirties – dar 50 metų ta teisė paliekama jo vaikams. ^[6] Pliateriai galėjo būti seniūnais iki 1857 m. (1861 m. pereita prie valsčių). Kazimieras Konstantinas Pliateris turėjo šešis sūnus: Liudviką, Mykolą, Konstantiną, Joną, Kazimierą ir Stanislovą (pastarasis gimęs Daugėliškyje).

Kazimieras Konstantinas Pliateris mylėjo savo kraštą. Pagal jo valią jam mirus 1807 m. rugpjūčio 4 d. jo širdis buvo palaidota Daugėliškio bažnyčioje, o kūnas – Kraslavos. Po tėvo mirties visas turtas atiteko šešiems sūnums. Daugėliškį daugiausia valdė Konstantinas Pliateris.

1812 m. atnaujinta medinė parapijos bažnyčia.

1831 m. sukilimo metu Daugėliškis buvęs sukilėlių užimtas, įvyko kautynių su kariuomene. Tais pačiais metais buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia ^[7].

Vyriausiasis sūnus Liudvikas Augustas Pliateris buvo DLK ir Lenkijos karalystės sekretorius, valstybės turtų ir miškų generalinis direktorius, gyvenęs Varšuvoje. sukilimo metu tapo sukilėlių pasiuntiniu Prancūzijoje.^[8] Už dalyvavimą sukilime Liudvikas Pliateris caro valdžios pripažintas I laipsnio nusikaltėliu ir pareikalauta kasmet išmokėti valdžiai 1/6 dalį pajamų, gaunamų iš viso Pliateriams priklausomo kilnojamo ir nekilnojamo turto. (Kiti penki broliai sukilime nedalyvavo). 1/6 pajamų sudarė iki 3000 rublių sidabru. Pliateriai, kasmet mokėdami valdžiai Liudviko dalį iki 3000 rublių sidabru, prasiskolino. 1841 m. jau buvo skolingi keliems dvarininkams: Jonui Romeriui 4930 rublių, Juozui ir Zigmantui Tvardovskiams – 1800 rublių, Nikolajui Fedorovičiui – 2000 rublių, Jonui Kaminskiui – 1000 rublių, Juozui Jastrežemskiui – 6000 rublių. Iš viso daugiau kaip 20000 rublių sidabru. Be to, kuo toliau tuo labiau didėjo skolos iždui – įvairių mokesčių priemokos.

1846 m. Vilniaus gubernijos valstybinio turto rūmai nutaria Daugėliškio dvarą paimti valdžios priežiūron. 1848 07 01 Vilniaus gubernijos valstybinio turto rūmuose įvyko varžytinės, kas nuo 1849 04 02 galės išsinuomoti 10 metų Daugėliškio pagrindinį iždinį dvarą kartu su Stanislavavo palivarku: 190 valstiečių kiemų, vieną vandens malūną, 8 smukles, degtinės varyklą, 192 dešimtines dirbamos žemės, 160 dešimtinių pievų, 20 dešimtinių – po pastatais. Sudetų, Senosios Izabelinės, Ceikinių, Seniškio, Guntaunykų, Konstantinavo, Izabelinės, Mikalavo palivarkai taip pat buvo išnuomoti. Vėliau Izabelinės ir Mikalavo palivarkus paėmė valstybė.

XIX a. daugelio Daugėliškio iždinio dvaro palivarkų priklausė Daugėliškio parapijai. Ceikiniuose, Vidiškėse, Rimšėje, Seniškyje, Kačergiškėje ir Paringyje buvo bažnyčios ar koplyčios, kurios aptarnaudavo aplink esančius kaimus, bet jos buvo tik Daugėliškio bažnyčios filijos – filialai.

„Akt wizyt od bytych w Plebaniji Dowgieliszkiej 1820“ ^[9] pateikiamas išpažįstančių Romos katalikų tikėjimą parapijos žmonių skaičius – 7635. Atskirai nurodoma, kad Daugėliškio parapijos teritorijoje dar gyvena 971 rusas sentikis ir 346 žydai. Iš viso parapijoje gyveno 8952 žmonės: apie 85% katalikų, apie 11% rusų sentikių ir apie 4% žydų. Žydai daugiausia nuomojo smukles (karčemas) ir gyveno jose arba netoli jų. Apie Daugėliškį buvo apie 20 smuklių. Daugėliškio parapijoje visi gyvenusieji rusai buvo sentikiai.

1886 m. žaibas sudegino bažnyčią.

[taisyti] Daugėliškio nykimo pradžia

Kada sunyko rūmai–tvirtovė, istoriniai šaltiniai nemini. Manoma,kad didelės įtakos turėjo XVIII a. pabaigos įvykiai. 1795 m. žlugo Lietuvos–Lenkijos valstybė. Lietuva tapo didžiulės Rusijos imperijos atkampiu kraštu. Daugėliškį valdę kilmingieji didikai neteko įtakos.

XIX a. dvaro šeimininkai išsirinko patogesnę vietą, bet ne toje pačioje vietoje, o 3 km į šiaurę nuo miestelio, labai panašią į senąją – taip pat daubos dugne, tik ne prie ežero, nes jau buvo nesvarbus gynybinis motyvas, o prie upelio, kuris galėtų sukti malūno ratą, užpildyti tvenkinius. Prie dvaro kūrėsi nauja gyvenvietė, pasisavinusi Daugėliškio vardą. 1899 m. ten buvo pastatyta nauja Šv. Joakimo ir Šv. Onos bažnyčia, vietoje tos, kuri buvo sudegusi 1886 m. Ne toje pačioje vietoje ją statė esą todėl, jog parapija neturėjusi caro valdžios leidimo statyti bažnyčią. Todėl teko pasirinkti vietą toliau nuo pagrindinio kelio, atseit toliau nuo valdžios akių. Ten iš kaimų nusikėlė žydai prekybininkai bei amatininkai. Išaugęs naujas miestelis pradėtas vadinti Naujuoju Daugėliškiu, o senasis miestelis imtas vadinti Senuoju Daugėliškiu arba Miesteliu. Tuo metu iš Senojo į Naująjį Daugėliškį persikėlė mokykla, kuri čia tapo dviklase (5 skyrių). Bažnyčios persikėlimas paskatino Naujojo Daugėliškio augimą ir padėjo užmiršti Senąjį Daugėliškį.

Tačiau lemiamą įtaką Senojo Daugėliškio gyvenvietės raidai turėjo geležinkelio magistralės Sankt Peterburgas–Varšuva nutiesimas. Pro Naująjį Daugėliškį ėjęs kelias į Vidžius pasidarė tinkamesnis pasiekti Ignaliną, naują ūkinės traukos centrą, išaugusį prie geležinkelio. Tas galutinai nulėmė Naujojo Daugėliškio pranašumą. Senasis Daugėliškis ėmė nykti.

Carinės Rusijos laikais Daugėliškis buvo valsčiaus centras ir priklausė Švenčionių apskričiai.

1867 m. atidaryta rusiška liaudies (trijų skyrių) mokykla. ^[10] 1889/1890 mokslo metais joje mokėsi 71 berniukas ir 4 mergaitės (susirinkdavo iš visos parapijos). Dirbo vienas mokytojas. 1892/1893 m. m. - 82 berniukai ir 4 mergaitės. Dirbo irgi vienas mokytojas. ^[11]

[taisyti] XX–XXI a.

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai prie kaimo buvo privedę siaurąjį geležinkelį, pasistatę lentpjūvę. Iš daubos apačios į lentpjūvę vamzdžiais buvo pumpuojamas vanduo. Vietiniai žmonės ir dabar stebisi: ko jie ant tų vamzdžių buvo užpylę, kad išarta žemė toje vietoje ir dabar – juoda kaip derva. Vokiečiai ir siaurąjį geležinkelį, ir lentpjūvę pasitraukdami sunaikino.

Po Pirmojo Pasaulinio karo dar buvo likę apie 500 gyventojų. Lenkų okupacijos metais buvo valsčiaus centras. Veikė Šv. Kazimiero draugijos skyrius. 1923-1939 m. veikė valdiška pradinė mokykla.

Po Antrojo pasaulinio karo kaimas liko nuošalėje kaip apleistas nykstantis kaimas. Nuo 1941 m. priklausė Švenčionių apskrities Daugėliškio valsčiui, buvo apylinkės centras, vėliau - Ažušilės apylinkei. Nuo 1950 m. - Ignalinos rajono apylinkės centras, vėliau priklausė Naujojo Daugėliškio apylinkei, dabar Naujojo Daugėliškio seniūnijai.

Apie 1953 m. Senajame Daugėliškyje įsteigtas kolūkis „Lenino keliu“. Kolūkis nuskurdo, buvo reorganizuotas ir 1964 m. kaimas buvo prijungtas prie Naujojo Daugėliškio tarybinio ūkio, kuriam priklausė iki šio tarybinio ūkio subyrėjimo.

1963 m. Senojo Daugėliškio kaimas elektrifikuotas.

1959 buvo 166, 1970 - 134, 1979 - 86, 1986 m. - 80 gyv., 2001 - 33 gyventojai.

[taisyti] Garsios praeities likučiai

• Senojo Daugėliškio piliakalnis (dar vadinamas „Kiškio bažnyčia“)
• Senojo Daugėliškio senkapiai
• Salelė – taip vadinama pietinė kaimo dalis, įsikūrusi kalvoje stačiais šlaitais. Manoma, kad tai buvusi piliavietė, savo laiku galėjusi būti ir saloje. Likusi kaimo dalis vadinama Miesteliu.
• Niemčiakalnis. Važiuojant iš Senojo Daugėliškio ir pravažiavus kapines kelias eina į aukšta kalvą. Rytinėje kelio pusėje – kalva su tarptautiniu įvaizdžiu – Niemčiakalnis. Tačiau ji nesiejama nei su Pirmojo pasaulinio karo „germanais“ (taip buvo vadinami vokiečiai), nei su Antrojo pasaulinio karo vokiečiais. Vietovardis senas. Daugėliškėnų daugelio kartų kartotas. Niemčiakalnis – atėjūnų iš Padauguvio kapinynas. Vietinių žmonių kalva kasinėta. Rasta daug žmonių kaulų. Jie labai stambūs. Ypač ilgi galūnių kaulai. Manoma, kad tai rinktinių karių palaikai. Pasakotojai teigia, jog Niemčiakalnis priglaudė narsiausių Livonijos ordino karių palaikus. Apylinkės žmonės juos vadino „niemčiais“. Iš to kildinamas ir pakelės kalvos pavadinimas.
• Totorių kapai
• Žydų kapai
• Parko tuopų alėjos likučiai
• Granito luitas su užrašu „Isabella Plater Borch“ (grafo K. Platerio žmonos vardas) Mykolo Matkevičiaus (Matusos) sodyboje
• Jekaterinos kelias. Istorinėje literatūroje minima, kad keliu, einančiu per Senajį Daugėliškį, keliavusi rusų carienė Jekaterina II. Jos garbei kelias buvęs beržais apsodintas. Nukaršus pirmąjai medžių kartai, jų vietoje buvo sodinami nauji berželiai. Medžiai šalikelėje primindavo žmonėms carienės kelionę. Kelio atkarpos, kur beržai ilgiau kerojo, buvo vadinamos Jekaterinos keliu. ^[12]
• Velniakelis, Napoleono kelias. Napoleono Bonaparto žygio per Aukštaitiją metu per šimtametį eglyną Senojo Daugėliškio kaime buvo nutiestas akmenimis, ąžuolinėmis kulbėmis grįstas kelias. Seni žmonės pasakoja: jį nutiesė Napoleono kareiviai, kai jie ėjo Švenčionių kryptimi. Dabar tuo keliu žmonės vengia važiuoti. Sako, kas juo pasuks, tam velniai ratus numaus. Todėl tas kelias ir vadinamas ne tik Napoleono keliu, bet ir Velniakeliu.

[taisyti] Žymūs žmonės

Senajame Daugėliškyje gimė:

• visuomenės veikėja Bronė Cicėnaitė (1900-)
• knygnešys Mykolas Cicėnas (1864-1935)
• poetas Klemensas Čibiras (1911-1974)
• kariškis, Lietuvos savanoris Juozas Jurevičius (1898-1993)
• Filologijos m. dr. Liudvika Slavomira Lisenkaitė (g. 1928 m.)
• spaudos darbuotojas Vincas Paukštys (Čibiras) (1880-1956)
• žydų rabinas, mokslininkas ir istorikas Leon (Levi, Leib) Ovchinsky (1871 08 03 - 1941 07/08)
• lenkų geografas ir istorikas Stanislovas Pliateris (1784-1851)
• pirmasis lietuvis misionierius, skelbęs Kristaus mokslą Kinijoje Andrius Rudamina (1596-1631)

[taisyti] Aplinkinės gyvenvietės

	Vidiškės – 6 km	Naujasis Daugėliškis – 3 km	Mažėnai – 14 km
	Ignalina – 7 km	Senasis Daugėliškis	Mikalavas – 4 km
	Kazokinė – 8 km	Ceikiniai – 10 km	Mielagėnai – 14 km

[taisyti] Išnašos

1. ↑ Lietuviškoji enciklopedija, K., 1937, T. V, Słownik geograficzny Królewstwa Polskiego,1880, T.I.
2. ↑ Polski słownik geograficzny królewstwa Polskiego,1885 01 01
3. ↑ LVIA F. 752 Ap. 13 B.104.
4. ↑ Kviklys B. Mūsų Lietuva. V., 1990, p. 721.
5. ↑ LVIA, SA Pliaterių fondas, 1276 ir St. Kosakovskio rinkinys F110
6. ↑ LVIA F. 694 Ap. 1 B. 3273.
7. ↑ LVIA F.694 Ap.1 B. 3273.
8. ↑ LVIA F. 525 Ap. 18 B.243.
9. ↑ LMA biblioteka, F 11-45.
10. ↑ Памэтная книжка Виленского учебного округа 1877 г.
11. ↑ Памэтная книжка народныхъ училищь 1892/93 у. г.
12. ↑ Kviklys B. Mūsų Lietuva. V., 1989, p. 675.

[taisyti] Literatūra

• Umbražiūnas K. Naujasis Daugėliškis // Nauja vaga.-1971, rugs. 25.
• Kudirkienė R. Daugėliškis, kurio jau nėra // Kultūros barai.-1972, Nr. 7 ; Nauja vaga.-1972, rugp. 10.
• Kudaba Č. Ignalinos rajonas. V., 1987;
• Daugėliškis // Kviklys B. Mūsų Lietuva. V., 1990, p. 721;
• Grudzinskas L. Napoleono kepurė // Lietuvos aidas, 1993, gruodis 10;
• Grudzinskas L. Žiedas su briliantu ir grafo širdis // Švyturys, 1996, gruodis;
• Daugudis V. Iš Daugėliškių praeities // Gimtinė, 1997, bal. 1-30, p. 3;
• Šiaudinis V. Paringio krašto praeitis. V., 1997;
• Lonskaitė J. Daugėliškis - dalis Aukštaitijos // Nauja vaga, 2000, rugs. 2 ;
• Karmonas A. Lietuvių genties didkelis (Šiaurės Rytų Lietuva). Švenčionys, 2005;
• Ignalinos miškų urėdija. Ignalinos girių paunksmėje. K., 2005;
• Šiaudinis V. Daugėliškio mokykla// Voruta, 2006, sau. 7, Nr. 1 (595) ; p. 4.