Jonas Kazimieras Vaza

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Jonas Kazimieras Vaza
Jonas Kazimieras Vaza. J. Mateikos paveikslas
LDK didikų giminė	Vazos
Giminės herbas
Tėvai	Zigmantas Vaza Konstancija Habsburgaitė
Žmona	Marija-Liudvika (1611 - 1667)
Vaikai	Marija Ona Terezė (1650 - 1651) Jonas Zigmantas (1652 - 1652)
Gimė	1609 m. kovo 22 d.
Gimimo vieta	Krokuvos, Lenkija
Mirė	1672 m. gruodžio 16 d.
Mirties vieta	Neveras, Prancūzija

Jonas Kazimieras Vaza (lenk.: Jan II Kazimierz Waza; g. 1609 m. kovo 22 d. – m. 1672 m. gruodžio 6 d.) – Lenkijos karalius Jonas II Kazimieras ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas I Kazimieras (1648-1668). Zigmanto Vazos sūnus.

Turinys 1 Jonas Kazimieras Vaza ir jo elekcija (lot.: electio—pasirinkimas) 2 Karo su Maskva 1654—1667 m. pradžia 2.1 Kazokų pasidavimas Maskvai 2.2 Pradžia karo su Maskva 3 Karas su švedais ir Kėdainių sutartis 3.1 Karo pradžia 3.2 Kėdainių sutartis 3.3 Švedų karo pabaiga ir 1660 m. Olivos taika 4 Karo su Maskva pabaiga ir 1667 m. Andrusovo taika[2] 5 Jono Kazimiero valdymo pabaiga ir abdikacija[3] 5.1 Atsisakiusiam nuo sosto karaliui 6 Jono Kazimiero Vazos žmona ir šeima 7 Pastabos 8 Šaltiniai

[taisyti] Jonas Kazimieras Vaza ir jo elekcija (lot.: electio—pasirinkimas)

Kraštas jau buvo apsipratęs su Vazų šeima ir į ją žiūrėjo, kaip į savą dinastiją, todėl niekas apie kitus kandidatus net negalvojo. Reikėjo tik išspręsti ginčą tarp dviejų sosto trokštančių Vladislovo brolių: Karolio ir Jono Kazimiero Vazos. Abu jie nebuvo niekuo pasižymėję, bet Jonas Kazimieras Vaza turėjo daugiau palaikančių ir už jį pasisakė ir kazokų vadas B. Chmelnickis (ukr.: Богдан Зиновій Михайлович Хмельницький). Todėl Jonas Kazimieras Vaza 1648 m. lapkričio 20 d. išrinkamas Lenkijos karaliumi (Jan II Kazimierz Waza) ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

[taisyti] Karo su Maskva 1654—1667 m. pradžia

[taisyti] Kazokų pasidavimas Maskvai

Jonui Kazimierui Vazai nesisekė tvarkyti kazokų reikalo. Lenkijoje jie pasiekdavo net Lvovą, o Lietuvoje — net Pinską ir Mozyrių. Keletą tokių užpuolimų Lietuva pati atrėmė ir net padėjo lenkams. Pagaliau 1651 m. kazokai buvo sumušti. B. Chmelnickis nesitenkino gindamas kazokų teises ir pravoslavų tikėjimą, bet jau svajojo sukurti atskirą Ukrainos valstybę. Tam tikslui pasidavė turkų sultono globai, o 1653 m. Maskvos carui Aleksiejui I Romanovui (rus.: Алексей Михайлович), kuris sutiko palikti net 60.000 kazokų kariuomenę, o jų etmonu paskyrė B. Chmelnickį.

[taisyti] Pradžia karo su Maskva

Caro sutikimas priimti į savo gretas kazokus reiškė Polianovkos taikos sulaužymą. 1654 m. gegužės 18 d. viena caro kariuomenė ėmė veržtis į Lietuvą, o kita su kazokais Lenkiją. Lietuvos kariuomenė buvo nedidelė ir Lietuvos didysis etmonas Jonušas Radvila nepajėgė sulaikyti rusų. Krito vienas miestą po kito — Smolenskas (1654 m. rugsėjo 23 d.), Polockas, Vitebskas, Mogiliovas. Karalius Jonas Kazimieras Vaza atvyko Lietuvos gelbėti, bet nesurinkęs bajorijos išvyko į Lenkiją, nieko nenuveikęs. Lietuva buvo palikta likimo valiai. Žiemos šalčiai buvo sulaikę Maskvos kariuomenę, bet 1655 m. jį vėl ėmė žygiuoti į Lietuvos gilumą. J. Radvila su 5.000 kariuomene paliko Vilnių ir pasitraukė į Kėdainius. Jis tik spėjo išsivežti iš Vilniaus iždą ir sudeginti tiltą per Nerį. Rusai 1655 m. liepos 30 d. užėmė miestą be kovos. Tai buvo pirmas atsitikimas Lietuvos istorijoje, kad priešas užėmė jos sostinę (nuo kryžiuočių laikų ji nebuvo net pulta). Miestas buvo turtingas ir gražus. Nieko tokio savo tėvynėje nematę rusai ėmė baisiausiai plėšti ir naikinti. Visos brangenybės buvo gabenamos į Maskvą. Ten buvo išvežti net ponų rūmų baldai. Buvo išplėšti net bažnyčių ir vienuolynų rūsiai, išmėtyti juose esantieji kaulai ir išneštos karstuose rastos brangenybės. Šitų plėšimų metu mieste kilo gaisras, kurs truko net 17 dienų ir sunaikino viską, kas dar buvo likę neišplėšta. Po karo Vilniaus nebegalima buvo nė pažinti.^{[reikalinga citata]}

[taisyti] Karas su švedais ir Kėdainių sutartis

[taisyti] Karo pradžia

Štumsko^[1] padarytų paliaubų laikas baigėsi 1661 m. Bet Švedijoje įvyko permainų. Gustavo II Adolfo (Gustav II Adolf) duktė Kristina (Christina of Sweden)atsisakė sosto. Sostas atiteko Karoliu X Gustavui (Charles X Gustav of Sweden), Gustavo II Adolfo sesers ir Vokietijos Cveibriukeno (Zweibrücken) kunigaikščio sūnui. Jis sostą turėjo gauti kartu su Kristinos ranka. Dabar jį gavo be jos. Jaunutis karalius troško pasižymėti kare, norėjo dar kartą parodyti pasauliui švedų ginklo garbę. Tikėdamasis lengvai laimėti, Karolis X Gustavas 1655 m. liepos 10 d. staiga su dviejomis armijomis per Prūsiją įsiveržė į Lenkiją, o kita buvo organizuojama Livonijoje ir vadovaujama generolo M. Gardžio (Magnus Gabriel De la Gardie), turėjo įsiveržti į Lietuvą. Lenkijoje švedams pasisekė, — bajorija pasidavė be mūšio (ties Uiste, liepos 25 d.). Švedai netrukus užėmė didžiąją dalį Lenkijos, kitą dalį buvo užėmę rusai su kazokais, o karalius Jonas Kazimieras Vaza pabėgo į Austrijos Sileziją.

[taisyti] Kėdainių sutartis

Pirmieji Karolio X pasisekimai Lenkijoje įvyko tuo metu, kai caro kariuomenė artinosi prie Vilniaus ir pagaliau jį užėmė. Lietuva buvo palikta savo pačios likimui. Nei iš karaliaus nei iš lenkų ji negalėjo gauti jokios paramos. Jos apsauga turėjo rūpintis patys Lietuvos ponai, o visų pirma etmonas Jonušas Radvila. Caro kariuomenei dar tebesiartinant prie Vilniaus, jis kartu su savo pusbroliu Boguslovu Radvila (1620 - 1669) ir Vilniaus vyskupu Jurgiu Tiškevičiumi (1596 - 1656) kreipėsi į Švedų kariuomenės vadą, generolą M. Gardį, siūlydami sąjungą prieš rusus ir prašydamas paramos. M. Gardys sutiko ir su kariuomene įžengė į Lietuvą. Jam atėjus į Kėdainius, 1655 m. spalio 20 d. buvo sukviesta bajorija, kuri pasirašė sąjungos su Švedija aktą. Tuo aktu buvo nutraukiama unija su Lenkija ir užmezgami tokie pat ryšiai su Švedija. Jonas Kazimieras Vaza, nedavęs Lietuvai jokios paramos, tuo aktu pašalinamas nuo sosto ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu skelbiamas Švedų karalius Karolis X Gustavas. Švedai už tai turėjo padėti atsiimti Maskvos caro užkariautas žemes. Bet Švedai neįvertino unijos su Lietuva. Jų karalius į Kėdainių aktą nieko neatsakė, o švedų kariuomenė ėmė šeimininkauti Lietuvoje ne kaip sąjungininkų, bet kaip okupantų kariuomenė.

[taisyti] Švedų karo pabaiga ir 1660 m. Olivos taika

Lenkijoje prieš švedus sukilo visas kraštas, — ne tik bajorija, bet ir valstiečiai. Generolas M. Gardys su kariuomene buvo iškviestas iš Lietuvos į Lenkiją. Lietuvoje liko tik mažos švedų jėgos. Tuo tarpu ir Lietuvos bajorija kaskart vis labiau ėmė bruzdėti prieš švedus. Pagaliau ir čia kilo smarkus partizaninis karas ir mažesni švedų būreliai buvo naikinami. 1655 m. gruodžio 31 d. mirus J. Radvilai, niekas jau nebegynė unijos su švedais, ir jų likučiai greitai buvo išvyti iš Lietuvos. Kovos su švedais Lenkijoje ėjo dar gana ilgai. Mirus Karoliui X Gustavui (1660 m. vasario 13 d.) pagaliau švedai buvo išvyti ir iš Lenkijos,o tų pačių metų gegužės 3 d. Olivoje, netoli Gdansko Lenkijoje, buvo padaryta amžinosios taikos sutartis (Olivos taika). Jonas Kazimieras Vaza sutiko atsisakyti nuo švedų karaliaus titulo, o Švedija sutiko grąžinti Lietuvai Lenkijai dalį Livonijos (Latgalą). Iš jos buvo sudaryta vadinamoji Livonijos vaivadija. Karas su Švedija buvo baigtas, bet nebuvo baigtas karas su Maskva.

[taisyti] Karo su Maskva pabaiga ir 1667 m. Andrusovo taika^[2]

1656 m. buvo padarytos paliaubos su Maskva. Bet kai 1658 m., Maskvos globa nusivylęs, B. Chmelnickio įpėdinis I. Vigovskis (ukr.: Іван Виговський), su kazokais pasidavė Jonui Kazimierui Vazai, karas su Maskva vėl prasidėjo. Maskvos kariuomenė prie pat Vilniaus sumušė ir net paėmė į nelaisve Lietuvos lauko etmoną V.Goncevskį. Vėliau karas pakrypo Maskvos nenaudai ir Lietuvoje caro kariuomenei tikrai ėmė nebesisekti. 1660 m. į Lietuvą ir į Lenkiją Maskvos suruoštas didžiulis žygis nepasisekė — jos kariuomenė buvo sumušta. Kitais metais į Lietuvą atvyko su lenkų kariuomene pats Jonas Kazimieras Vaza padėti etmonui P.J. Sapiegai, tada buvo atsiimtas Gardinas, Mogiliovas ir Vilnius. Bet kai kazokai pasidavė turkų sultonui, Maskvai atsirado pavojus iš turkų pusės, todėl ir caras pradėjo linkti į taiką. Po ilgų derybų 1667 m. Adrusovo kaime (Mstislavlio vaivadija) buvo pasirašyta taika. Caras sutiko grąžinti Lietuvai dar neatsiimtą Polocką su Vitebsku, bet užtat jis sau pasiliko Smolensko vaivadiją, Starodubo pavietą ir kai kurias Vitebsko vaivadijos dalis. Lenkija užleido Maskvai dalį Ukrainos — visą kairįjį Dniepro krantą. Be to, kaip atlyginimą bajorijai už dvarus, caras apsiėmė sumokėti 1 milijoną auksinų, arba 200.000 rublių. Ne visos šitos sutarties sąlygos buvo caro įvykdytos. Galutinės derybos ir amžinoji taika tomis pačiomis sąlygomis įvyko tik 1686 m. Tačiau nustatytoji siena su Maskva išbuvo nepakitus iki pat Pirmojo Respublikos padalinimo (1772 m.).

[taisyti] Jono Kazimiero valdymo pabaiga ir abdikacija^[3]

Jonas Kazimieras Vaza buvo menkas karalius. Jis neturėjo nei gabumų, nei noro tvarkyti valstybę. Jam labiausiai rūpėjo savo paties asmeniniai reikalai. Kiek jis buvo tik savimi susirūpinęs, matome ir iš to, kad švedų antplūdžių metu, kai jam pačiam teko bėgti į užsienį, jis kartu vežiojosi savo aukso dėžę, nieko neaukodamas iš jos kariuomenės organizavimui. Todėl ir jo valdymas buvo labai nelaimingas, valstybė buvo nualinta priešų, dvarai išplėšti, miestai sunaikinti. Visą karų metą tarp bajorijos ir ponų virė vaidai ir karalius nepajėgė sutvarkyti valstybės. Vaikų jis neturėjo (mirė kūdikystėje), o visi jo broliai buvo mirę, tad buvo aišku, kad po mirties bus daug kandidatų į sostą, taigi galėjo prasidėti vidaus karas. Todėl jis iškėlė mintį, kad naujas karalius turi būtų išrinktas jam dar gyvam esant. Mirus karaliaus žmonai Marijai Liudvikai, Jonas Kazimieras Vaza nepajėgdamas sutvarkyti valstybės, 1668 m. atsisakė nuo sosto ir išvažiavo į Prancūziją, kur jis ir mirė 1672 m. gruodžio 6 d.

[taisyti] Atsisakiusiam nuo sosto karaliui

Atsisakius nuo sosto Jonui Kazimierui Vazai pragyventi buvo paskirta iš Lenkijos iždo kasmet 100.000, o iš Lietuvos iždo 50.000 auksinų. Graudinga buvo 1668 m. rugsėjo 16 d. seimo scena, kai karalius įteikė atsisakymo aktą ir pasakė paskutinę kalbą. Verkė ir jis pats ir visas seimas. Savo kalboje jis sakė esąs senatvės prislėgtas, karų ir vidaus netvarkos nuvargintas. Todėl jis grąžinąs karūną, kad ji būtų atiduota daugiau jėgų turinčiam naujajam karaliui. Jis bajorijai davė suprasti, kad reikia panaikinti visą netvarką, nes kitaip valstybė sulauks liūdno galo.

[taisyti] Jono Kazimiero Vazos žmona ir šeima

1649 m. gegužės 31 d. vedė princo Karlo I Gonzaga (Charles I of Gonzaga-Nevers) dukrą iš Nevero (Prancūzija), brolio Vladislovo Vazos Žmoną Mariją Liudviką Ganzaga (Ludwika Maria Gonzaga). Vaikai:

• Maria Anna Teresa (g. 1650 liepos 1 d. – m. 1651 rugpjūčio 1 d.)
• Jan Zygmunt (g. 1652 sausio 6 d. – m. 1652 vasario 20 d.)

Jo žmona buvo energinga intrigantė karališkuosiuose rūmuose. Ji daugiau reiškė, negu pats karalius. Būdama prancūzė, labai rūpinosi, kad Respublikos sostas tektų prancūzų princui Kondei ( pranc.: Louis II de Bourbon, Prince de Condé), bet prieš jį buvo stipri opozicija, susijusi su Habsburgais.

Anksčiau valdė: Vladislovas Vaza

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis 1648–1668

Vėliau valdė: Mykolas Kaributas Višnioveckis

[taisyti] Pastabos

[taisyti] Šaltiniai

A. Šapoka, Lietuvos istorija; Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, Kaunas, 1936 m. ISBN 5-420-00631-6