Kolūkis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kolūkis, kolchozas, kolektyvinis ūkis (rus. 'колхоз, коллективное хозяйство') tarybinė žemės ūkio įmonė, paremta kolektyvinio ūkininkavimo idėja. Šalia kolūkių dar egzistavo tarybiniai ūkiai (rus. sovchoz).
Oficialiai juose pirmininkas buvo renkamas visuotinu balsavimu, kada, kur ir kiek sėti ar sodinti, kada pjauti ir kiek ir kokiomis kainomis parduoti turėjo nuspręsti kolūkiečiai, bet iš tikro kolūkio pirmininkas buvo skiriamas, valstybės, taip pat valstybė nustatydavo planus kiek pateikti produkcijos ir jos kainas. Planai ir kainos dažniausiai priklausydavo nuo kolūkio našumo, kuo kolūkis buvo našesnis, to buvo didesni planai ir mažesnės supirkimo kainos ir atvirkščiai. Buvo siekiama sulyginti skirtinguose kolūkiuose gyvenančių žmonių pragyvenimo lygį ir tai labai neskatino didinti darbo našumo.
TSRS vykstant industrializacijai kolūkiuose žmonės gyveno daug blogiau nei miestuose, nes iš jų buvo tiesiog paimama vos ne visa produkcija, o liepdavo gyventi iš žemės sklypelių prie namų. Siekiant juos išlaikyti kaimuose jiems nebuvo išduodami pasai. Darbas kolūkiuose buvo skaičiuojamas darbadieniais. Vienas darbadienis galėjo būti užskaitomas kaip du ar kaip pusė. Žiemą kolūkiečiai turėjo eiti kirsti mišką ar atlikti kitus darbus. Daugiausiai darbadieniai buvo didinami vadovams, kalviams, mechanizatoriams, mažinami pagalbiniams darbuotojams. Kolūkių kūrimosi laikais net iki Stalino mirties 1953 m. už atsisakymą dirbti buvo nustatyta bausmė net iki ištrėmimo į Sibirą. Vėliau siekiant žemdirbius išlaikyti kaime jiems palaipsniui buvo gerinamas gyvenimas kartais net iki absurdiško lygio, tokio kaip individualių namų su karštu ir šaltu vandenių statymas, faktiškai darbo laiko sumažinimas iki 4 – 8 savaičių per metus. Taip pat kolūkiečiams (kaimuose TSRS žlugimo metais gyveno apie 1/3 valstybės gyventojų ir kolūkiai turėjo tokią techniką kaip traktorius, kombainus, sunkvežimius) nuimti derlių padėdavo Tarybinės armijos šauktiniai, iš miestų atsiųsti žmonės, daugiausiai studentai, mokiniai ar net tarnautojai ir darbininkai (ypač bulviakasiams). Dirbti į kolūkius žmonių siuntimą galima paaiškinti, tuo, kad vis dėlto kolūkiuose labai trūko technikos, o ypač vieno iš svarbiausio produkto bulvių iškasimui, be to esami bulvių kasimo aparatai labai daug (apie 1/3) bulvių palikdavo laukuose, kuriuos žmonės rankiniu būdu turėjo surinkti.
Įdomus faktas tai, kad kolūkiečiams buvo mokamos dvigubai mažesnės pensijos negu miestiečiams. Manoma, kad tai buvo daroma, todėl, kad laikydavo, kad kolūkiečiai turi papildomų pajamų iš savo ūkelių prie namų ar net nelegaliai ką nors užsodinę.
Žlugus TSRS pradėjo žlugti ir kolūkiai. Didžiausia to priežastis buvo ekonominės problemos. Žmonės pradėjo mažiau uždirbti ir neturėjo iš ko nusipirkti tiek maisto, o ir kolūkiai prarado savo milžiniškas dotacijas.
Turinys |
[taisyti] Kolūkiai Lietuvoje
Po karo Lietuvą įjungus į TSRS buvo labai greitai sukurti kolūkiai. Kaip ir visoje TSRS, pirma juose žmonės vos ne už dyką turėjo atidirbti darbadienius, paskui palaipsniui gyvenimas kolūkiuose gerėjo.
Lietuva daugiausiai specializavosi gyvulininkystėje, buvo daugiausiai iš Ukrainos gaunami grūdai, taip pat plačiai sėjami kombinuotieji pašarai. Didelė dalis gyvulių buvo užauginama kolūkiečių asmeniniuose tvartuose. Pašarus jiems parduodavo kolūkis.
TSRS vadovaujant Nikitai Chruščiovui buvo vykdomas kukurūzų auginimo vajus. Po TSRS vadovo vizito į JAV, buvo nurodyta visoje TSRS plačiai sėti kukurūzus, kurie Lietuvoje nespėja prisirpti. Lietuvos TSR vadovybė, vadovaujama Antano Sniečkaus ėmėsi gudrybės: buvo nurodyta laukus apsėti grūdais, o ataskaitose buvo nurodyta, kad pasėti kukurūzai. Yra duomenų, kad kai kur laukų kraštai buvo apsėjami kukurūzais, taip slepiant kas iš tikro pasėta lauke.
Žlugus TSRS, ekonominiai sunkumai neaplenkė ir Lietuvos. Kolūkio turtas buvo dalinamas tarp kolūkiečių, dažniausiai didžioji dalis atitekdavo jų pirmininkams. Išlikę kolūkiai buvo perorganizuoti į bendroves.
[taisyti] Stereotipiniai kolūkių pavadinimai
Labai dažnai kolūkių pavadinimai buvo siejami su įvairiais partijos veikėjais, dažniausiai Lenino, plačiai buvo paplitęs pavadinimas toks kaip Lenino vardo kolūkis (rus. Колхоз имени Ленина), taip pat plačiai dominavo žodis komunizmas, Komunistinio rytojau, Kažkurio tai komunistu partijos suvažiavimo ir t. t. Žlugus TSRS Rusijoje ir kituose regionuose dažnai tokie pavadinimai ir išlikdavo.
[taisyti] Kolūkis ir kolūkinis gyvenimas mene
Kolūkiai TSRS mene buvo labiausiai romantizuojami. Dažniausiai buvo rodoma, kaip juose linksma gyventi, didžiausia problema nėra kultūros namų ar meninio vadovo, išjuokiamas kolūkio buhalteris. Paskutiniais TSRS gyvenimo metais jau pradėta kelti kolūkiuose egzistavusios ar egzistuojančios problemos.
Filmai apie kolūkių gyvenimą:
- Svečias iš Kubanės – parodytas gyvenimas kolūkyje, derliaus nuėmimas, mechanizatorių darbas, mašinų-traktorinė stotis
- Šermukšnis raudonasai – rodomas kolūkiečių darbas, (vairuotojas, mechanizatorius).
- Kubanės kazokai – tiesiog kolūkiečių gyvenimas
- Ivanas Brovkinas plėšiniuose – rodomas kolūkiečių gyvenimas plėšiniuose
