Mirtis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Mirtis – kiekvieno organizmo fizinės būties galutinė fazė. Organizme vykstant gyvybinės veiklos procesams, ląstelės nuolat žūva, tačiau jų vietą pakeičia naujos (plačiau žr. Mitozė). Mirtis ištinka, kai sutrinka darni organizmo arba organizmo ir aplinkos apykaita. Mirties priežastys gali būti: progresuojantys senatvės pakitimai, patologiniai procesai, gyvybę nutraukiantys įvairūs aplinkos veiksniai (pvz., savižudybė).

Vienaląsčių organizmų baigtis gali būti dvejopa. Vienu atveju individas gali žūti dėl aplinkos veiksnių, kitu – besidalindamos jo ląstelės duoda pradžią naujam individui, o senasis žūsta, t.y. individo gyvenimo pabaiga sutampa su sekančios kartos individų egzistavimo pradžia.

Aukštesniųjų daugialąsčių individų mirtis nestaigi. Skiriami du jos etapai:

• Klinikinė mirtis. Ji ištinka nutrūkus svarbiausioms gyvybinėms funkcijoms: netenkama sąmonės, sustoja širdis, dingsta pulsas, nutrūksta kvėpavimas. Tačiau dauguma organų ir ląstelių dar būna gyvi, ir, laiku suteikus pagalbą (reanimavimas, reanimacija), organizmas atsigauna.
• Biologinė mirtis. Ląstelės nebeatsigauna, cheminiai procesai vyksta netvarkingai, ląstelės pradeda virškinti save ir irti.

Mirtis organus ištinka taip pat nevienodai. Greičiausiai žūsta ypač specializuotų organų, kuriuose intensyvus metabolizmas, ląstelės. Pavyzdžiui, greičiausiai apmiršta galvos smegenų žievė. Sustojus kraujotakai, maždaug po 5-8 minučių smegenų žievėje prasideda negrįžtami procesai, ir jos atgaivinti nebeįmanoma. Po to žūsta žarnyno epitelio, plaučių, kepenų, širdies raumenų ląstelės. Šis procesas tęsiasi daug valandų ir dienų. Dėl nevienodo organų mirimo intensyvumo, žmogui praėjus kelioms dienoms po mirties gali ant smakro ataugti plaukai, kurį laiką auga lavono plaukai ir nagai, susitraukinėja žarnynas ir kt. Biologinė mirtis yra ilgalaikė ir negrįžtanti.

Žmogaus mirtimi medicinoje ir teisėje laikoma smegenų mirtis, kurią galima nustatyti pagal elektroencefalogramą. Toks mirties apibrėžimas svarbus organų transplantacijai, kadangi po smegenų mirties dar galima transplantacijai panaudoti gyvas organizmo dalis ir audinius.