Teisė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kitos reikšmės – Teisė (reikšmės).
Teisė - formaliai įtvirtintų, apibrėžtų, prievartinėmis poveikio priemonėmis sankcionuotų viešosios organizacijos (valstybės, tarptautinės organizacijos, savivaldybės, religinės bendruomenės ir kt.) taisyklių, principų, skirtų visuomeniniams santykiams reguliuoti, visuma, jų sistema.
Formalusis teisės apibrėžtumas pasireiškia tuo, kad teisės normos užfiksuojamos objektyviai (t.y. užrašomos). Teisės normos turi būti visuotinai žinomos, prieinamos normų adresatui. Fiksavimas pasireiškia užrašymu, teisės normų išraiškos formalizavimu, priimant, pavyzdžiui, specialius aktus (pvz., įstatymus), juos ne tik užrašant, bet ir išleidžiant ar kitaip publikuojant, viešinant. Senovėje įstatymai buvo skelbiami žodžiu (kadangi mažai kas mokėjo skaityti). XXI amžiuje teisės aktai platinami per įvairias medijas (žiniasklaidą, spaudinius ir kt.).
Sankcija teisėje - kaip ir bet kurios kitos socialinės normos atveju - reikalinga tam, kad už atitinkamą elgesį būtų baudžiama arba kaip nors atlyginama, apdovanojama, skatinamas teisėtas elgesys, siekiant motyvuoti normų adresatus elgtis tam tikru būdu, kaip įtvirtinta teisės normomis. Elgesio sankcionavimas pasireiškia neigiamai ir teigiamai: teigiama sankcija pritariama elgesio tipui, neigiama - baudžiama, traukiant pažeidėją teisinėn atsakomybėn.
Prievarta už teisės (normų) nesilaikymą, įstatymų laužymą gali būti panaudojama kiekvieno teisės pažeidėjo atžvilgiu. Veiksmingas prievartos taikymas sąlygoja tai, kad turi būti specialus aparatas, kurio pagalba siekiama užtikrinti normų laikymąsi, bausti už pažeidimus (teisėsaugos institucijos).
Turinys |
[taisyti] Teisė ir socialinės normos
Teisė nėra izoliuotas visuomeninis reguliatorius. Ji yra integruota į socialinę sistemą ir turi veikti greta su kitomis visuomeninėmis normomis (religija, dorove). Kaip vieninga atskirų taisyklių visuma ji yra (arba turėtų būti) sistemiška, pavienės taisyklės turi derėti tarpusavyje ir neprieštarauti aukštesnėms normoms, principams. Esant prieštarai normų kolizija sprendžiama pagal specialias taisykles.
Teisės normos yra glaudžiai susijusios su moralės normomis, vienos kitas veikia bei sąlygoja. Jas sieja socialinio žmonių elgesio reguliavimas, neretai jos yra to paties turinio arba turi tą patį tikslą (išreiškia žmonių interesus, juos artikuliuoja, suderina). Gali būti išskiriami tokie skirtumai (pagal atitinkamus lyginamuosius kriterijus):
- Kilmė. Moralės normos tampa elgesio taisyklėmis tada, kai visuomenės narių dauguma įsisamonina jas ir ima jomis reguliuoti savo kasdieninį elgesį. Teisės normas paprastais pirma išleidžia valstybė ir tik tada jos pasidaro visiems privalomos.
- Reguliavimo apimtis. Moralės normos reguliuoja platesnę visuomeninių santykių sritį (pvz., meilė, draugystė). Teisės sritis šiuo atžvilgiu - daug siauresnė negu moralės.
- Detalizavimo laipsnis. Teisės normos yra griežtai apibrėžtos, suformuluotos, tuo tarpu moralės normoje gali būti išsakoma tik bendra pareiga.
- Išraiškos forma. Teisės normos įtvirtintos oficialiuose valstybės aktuose, o moralės normos glūdi žmonių sąmonėje.
- Būdai, kuriais užtikrinamas vykdymas. Teisės normų vykdymas yra užtikrinamas abipuse nauda ir valstybės prievarta, moralės normų - pačių žmonių vidiniu įsitikinimu, visuomeninio poveikio (spaudimo, reikalavimo, viešosios nuomonės ir kitomis) priemonėmis.
[taisyti] Teisės apibrėžimų įvairovė
Nuo senų laikų teisė buvo skirtingai aiškinta. Sampratos skirtingumą lėmė teisės sistemos ypatumai (paprotinė, valstybinė, religinė teisė), aiškintojo interesai (pvz., pasaulietinės bei religinės valdžios atstovai skirtingai aiškino teisės kilmę bei galią) ir kiti veiksniai. Šiuolaikiniame pasaulyje išliko nemažai skirtingų subjektų, turinčių teisėkūros kompetenciją. Be to teisė skiriasi ne tik įvairiose organizacijose (Bažnyčia, valstybė, įmonė, tarptautinė organizacija), jos lygmenyse (federacijos ir jos subjektų teisė, įstatymų leidžiamosios, jų vykdomosios valdžios ir teismų aktai), bet ir geografinėje teritorije (Lietuvos teisė, Prancūzijos teisė ir t.t.) Todėl ir kyla arba yra nustatomos skirtingo turinio teisinės taisyklės, kurių samprata, jų aiškinimas ir taikymas - egzistuoja teisės sampratų įvairovė. Be to skiriasi normų priėmimo būdas - teisė gali būti priimama parlamentų posėdžių salėse (pvz., įstatymų forma), teismuose (priimant sprendimus, nutarimus), tarptautinių konferencijų bei derybų salėse (JTO Generalinės Asamblėjos metu), nustatoma (pvz., oktrojuojama) vienasmenės institucijos - pavyzdžiui, 1938 m. gegužės 5 d. Konstitucija įteisinusi 1926 m. įvykdytą (A. Smetonos vadovaujamą) perversmą.
Pasaulio teisinėse sistemose sąveikauja bei tarpusavyje konkuruoja teisinis pozityvizmas, teisinis realizmas, religinės teisės mokyklos (kanonistika), kitos teisė(tyro)s arba teisinių mokymų kryptys.
Pavyzdžiui, normatyvistinės teisės mokyklos atstovai pabrėžia įstatymų (norminių teisės aktų) svarbą: pozityvioji teisė - politinės valdžios institucijų priimtos, sankcionuotos socialinės normos (taisyklės, reguliuojančios visuomeninius santykius), kurių įgyvendinimui gali būti pasitelkiama atitinkamų valdžios ir jai pavaldžių organizacijų, administracinių institucijų (įstaigų) kitų subjektų prievarta. Pozityvioji teisė apima ne tik oficialiąją teisę (įstatymus), bet ir kitas taisykles, principus; teisinio pozityvizmo teorijoje prigimtinė teisė ar jos egzistavimas yra atmetamas.
[taisyti] Klasifikacija
Teisės normos į grupes gali būti skirstomos pagal įvairius kriterijus. Pagal turinį teisė yra skirstoma į teisės (at)šakas, toliau į teisės institutus ir poinstitučius, normų grupes.
Atribojant religinių bei pasaulietinių organizacijų taisykles, gali būti išskiriama religinė ir pasaulietinė teisė (valstybių, tarptautinių nereliginių subjektų priimtos taisyklės). Pagal teisės sistemos bei subjektiškumo tarpusavio sąryšį skiriamos objektinės ir subjektinės teisės sąvokos.
Atribojant skirtingų politinės valdžios asmenų, skirtingo teisinio statuso organizacijų taisykles išskiriama nacionalinė, transnacionalinė, savivaldos teisė, pabėžiant teritorinių (valstybių, savivaldybių) arba kitokių (skirtingo lygmens) organizacijų, pvz., skirtingos apimties (pvz., nacionalinį, tarptautinį) teisinį subjektiškumą turinčių asmenų, įvairių politinės sistemos atšakų (pvz., savivaldos, valstybės) ir jų darinių taisykles.
[taisyti] Objektinė ir subjektinė teisė
Objektinė teisė – galiojančios teisės normos, jų visuma (sistema); pozityvioji teisė arba prievartinė tvarka (teisinio pozityvizmo samprata, Hans Kelsen ir kiti atstovai).
Subjektinė teisė - asmens socialinio elgesio galimybė (veikti tam tikru būdu). Ji gali atitikti (koresponduoti) kito asmens (socialinę) pareigą. Pagal socialinio reguliavimo sritį subjektinė teisė gali būti moralinė teisė (pavyzdžiui, pagyvenusio amžiaus asmenys viešajame transporte gali reikalauti jaunesnių asmenų užleisti jiems sėdimą vietą), juridinė teisė (pvz., įgyti pagrindinį išsilavinimą), etinė teisė; pvz., kliento teisė reikalauti, kad verslo patarėjas atskleistų visą informaciją dėl galimo kilti interesų konflikto, jei, pvz., konsultantas tuo pat metu patarinėja ir kliento konkurentams arba pats yra priklausomas nuo kliento konkurentų tam tikrais (materialiniais, profesiniais) ryšiais, kurie gali turėti esminės įtakos konsultuojamo kliento interesams, padaryti žalos ar pan.
[taisyti] Viešoji ir privatinė teisė
_01.jpg/170px-De_Constitutio_criminalis_Carolina_(1577)_01.jpg)
Pagal visuomeninių santykių reguliavimo metodus yra skirstoma į 2 stambias atšakas - viešąją ir privatinę teisę. Viešoji teisė – teisės normos, kuriomis nustatoma viešosios valdžios įgyvendimo tvarka, o visuomeniniai santykiai yra reguliuojami imperatyviai (vyrauja imperatyvinis reguliavimo metodas). Viešosios teisės šakos - konstitucinė, administracinė, tarptautinė teisė ir kitos. Privatinė teisė – teisės normos, kuriomis reguliuojami privatiniai teisiniai santykiai (civilinė apyvarta, darbas ir suo juo susiję santykiai) bei vyrauja dispozityvinis reguliavimo metodas, t.y. teisinių santykių šalims teisės normomis užtikrinama galimybė pačioms pasirinkti elgesio variantus, juos teisiškai įtvirtinti, susitarti dėl jų teisinio privalomumo, sankcijų ir kitų dalykų.
Viešoji teisė yra skirstoma į tokias šakas kaip:
- Konstitucinė teisė
- Administracinė teisė - mokesčių teisė, aplinkos teisė arba ekologinė teisė (vandens, oro, žemės apsaugos teisė, miškų teisė, ūkinė aplinkosauginė teisė), policijos teisė, valstybės tarnybos teisė
- Baudžiamoji teisė - nacionalinė ir tarptautinė baudžiamoji teisė,
- Tarptautinė viešoji teisė - tarptautinių organizacijų teisė, tarptautinė humanitarinė teisė, diplomatinė ir konsulinė teisė, tarptautinė jūrų teisė, tarptautinė baudžiamoji teisė, tarptautinė darbo teisė, tarptautinė socialinė teisė, tarptautinė mokesčių teisė, [[tarptautinė sutartis|tarptautinių sutarčių teisė
- Ūkinė teisė - finansų teisė, bankų teisė, žemės ūkio teisė
- Proceso teisė - konstitucinių, baudžiamųjų, civilinių, Administracinių bylų teisenos tvarka
- kitos teisės šakos.
Privatinės teisės šerdis - civilinė teisė. Darbo teisė įvairiose teisinėse sistemose gali būti priskiriama tiek privatinei, tiek ir viešajai. Naujai besiformuojančių teisės šakų (agrarinė, sporto, medijų teisė) pošakiai pagal jų reguliavimo dalyką bei metodą gali priklausyti atitinkamai viešajai arba privatinei teisei. Pavyzdžiui, Agrarinės teisės institutas civiliniai žemės sandoriai priklauso privatinei, o administracinė agrarinė teisė (pvz., nuostatos dėl žemės paskirties, jos naudojimo režimo) - viešajai teisei.
Civilinė teisė apima teisės pošakius kaip asmenų teisė, daiktinė teisė, paveldėjimo teisė, prievolių teisė, sutarčių teisė. Kitos privatinės teisės šakos arba sritys šeimos teisė, darbo teisė, komercinė teisė, sąlyginai - tarptautinė privatinė teisė.
[taisyti] Materialinė ir proceso teisė
Pagal tai, ar normos nustato subjektines teises, ar jų (teisminio) įgyvendinimo tvarką, teisė skirstoma į 2 stambias atšakas - materialinę bei proceso teisę.
Proceso teisė - tai civilinio proceso teisė, baudžiamojo proceso teisė, administracinio proceso teisė, konstitucinio proceso teisė, socialinio proceso teisė (pvz., Vokietijoje - socialinės teisės normų įgyvendinimo tvarkos reguliavimas). Materialinė teisė - tai civilinė, baudžiamoji, konsitucinė, administracinė teisė bei kitos šakos.
[taisyti] Teisės mokslai
Teisės mokslai tiria teisinę sistemą, jos posistemes, atskiras teisės normas, teisės reiškinius, teisinę tikrovę, jos teorijas. Pavyzdžiui, teisėtyros objektas - teisė (teisės normos), jų sistema, taip pat teisinės sistemos (tiria lyginamoji teisėtyra).
Tam tikrų teisės mokslų tyrimo objektas nėra teisės normos, o su jomis susiję socialiniai reiškiniai, socialinė aplinka, sąlygota ar pakeista teisės; taip pat ir nesocialinės prigimties dalykai, materialaus pasaulio reiškiniai: nusikaltimo metu palikti pėdsakai ir jų fiksavimo metodai, kūno sužalojimai, jų teisminė medicininė kvalifikacija (vertinimas) bei tyrimai. Pavyzdžiui, teismo medicina (kaip medicinos šaka), kriminalinė balistika (su šaudymu susijusių dalykų tyrimas) arba kriminalinė dokumentotyra nenagrinėja teisės (normų), socialinių reiškinių.
Kiti teisės mokslai taipogi netiesiogiai yra susiję su pačiomis teisės normomis. Teisės psichologija tiria psichologinius teisinio socialinio elgesio ypatumus, teisinę sąmonę ir jos reiškinius, kriminalistika - nusikaltimų padarymo, jų išaiškinimo, tyrimo bei užkardymo būdus, metodus. Kriminologija gali būti priskiriama tarpdisciplininiams mokslams, kadangi jos tyrimo objektas iš dalies sutampa su kai kurių socialinių mokslų atšakų (kaip socialinė psichologija, socialinė antropologija, pedagogika) objektu.
