Civilinio proceso teisė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Civilinio proceso teisė – proceso teisės šaka, reguliuojanti materialiosios civilinės teisės įgyvendinimo tvarką.
Kadangi saviteismis yra uždraustas jau nuo senų laikų, todėl teisių įgyvendinimas prieštaraujant kitiems santykių subjektams galimas tik valstybės pagalba, tai yra per teismus.
Valstybė turi prievartos taikymo monopolį, todėl privatinės teisės srityje civilinių teisių ir pareigų tvarką nustato civilinio proceso teisė.