Epas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Epas − plačios apimties, dažniausiai eiliuotas pasakojamasis kūrinys apie legendinių ar istorinių laikų žygius, priklausantis epikos rūšiai.
Epas iš principo yra praeities laikų žanras. Jis gali būti mitologinis arba herojinis. Neretai ir mitologinio ir herojinio epo bruožai būna susipynę.
Epas dažniausiai yra kolektyvinės kūrybos vaisius, tačiau kartais siejamas su išskirtinių gabumų žmogaus, jį išsaugojusio, mokėjusio atmintinai, surinkusio, užrašiusio, vardu. o apskritai, senovės epų kilmę kartais labai sunku paaiškinti, mokslininkai siūlo įvairias hipotezes... Tiesa, naujaisiais laikais epus kūrė ir konkretūs, gerai žinomi rašytojai.
[taisyti] Pasaulio tautų epai
- Senovės graikų (Homero) "Iliada" ir "Odisėja" (VIII a. pr. m. e.);
- Indų „Mahabharata“ (VI-IV a. pr. m. e.) ir „Ramajana“ (V a. pr. m. e.-IV a. m. e.);
- Prancūzų „Rolando giesmė“ (XI a.);
- Vokiečių „Nybelungų giesmė“ (apie VIII a.);
- Anglų „Beovulfas“ (apie VIII a.);
- Rusų „Sakmė apie Igorio žygį“ (XIII a.);
- Amerikiečių „Hiavatos giesmė“ (1855m.);
- Estų „Kalevo sūnus“ (1857 - 1861m.);
- Latvių „Lačplėsis“ (1888m.).
