Elagabalas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Elagabalas arba kitaip – Heliogabalas (204 – 222 m. kovo 11 d. Romoje), tikras vardas Varius Avitus Bassus arba Markas Aurelijus Antoninas Varijus Avitas Basianas– Severų dinastijos Romos imperatorius, valdęs 218–222 m.
Jis yra vienas iš prieštaringiausiai vertinamų Romos imperatorių. Savo valdymo metu skandalingai ignoravo Romos religinius ir seksualinius tabu.
Elagabalo vardas yra lotynizuota semitų dievybės El manifestacijos El-Gabal forma. Jis pakeitė Jupiterį, romėnų pantenono vyriausiąjį dievą, nauju dievu Deus Sol Invictus (lotyniškai – „Saulė, nenugalimas dievas“). Elagabalas vertė Romos valdžios aukščiausius narius dalyvauti paties vedamose religinėse apeigose Deus Sol Invictus garbei.
Tarp savo amžininkų Elagabalas įgavo ne kokią reputaciją dėl ekcentriškumo, dekadansiškumo ir fanatizmo, tačiau gali būti, kad šios savybės buvo perdėtos vėlesnių įpėdinių ir istorikų. Taip pat imperatorių demonizavo ir ankstyvieji krikščionių istorikai.
XIX a. Elagabalas tapo dekadanso judėjimo herojumi.
Turinys |
[taisyti] Šeima
Elagabalas buvo Seksto Varijaus Marcelo ir Julijos Soemijas Basianos sūnus. Jo tėvas priklausė raitelių klasei, bet vėliau iškilo iki senatoriaus. Jo senelė buvo Julija Mesa, konsulo Julijaus Avito našlė, Julijos Domnos sesuo ir Septimijaus Severo svainė. Julija Soemijas buvo Karakalos pusseserė. Kiti giminaičiai: teta Julija Avita Mamėja, dėdė Gesijus Markianas ir jų sūnus Aleksandras Severas. Elagabalo šeima turėjo paveldimas teises į saulės dievo El–Gabalo kunigystę. Elagabalas buvo vyriausias El-Gabalo žynys Emesoje (Homs šių laikų Sirijoje).
[taisyti] Iškilimas
Kai imperatorius Makrinas užėmė sostą, jis ištrėmė Juliją Mesą ir abi jos dukras su vyriausiu anūku Elagabalu į jos dvarą Emesoje. Julija Mesa pradėjo sąmokslą su savo eunuchu patarėju, Elababalo mokytoju Ganiu nuversti Makriną beveik nuo atvykimo į Siriją. Ji nusprendė savo keturiolikos metų anūką Elagabalą padaryti imperatoriumi. Pats Elagabalas ir jo motina mielai sutiko su planu ir melagingai pareiškė, kad jis yra nesantuokinis Karakalos sūnus. Kai Julija Mesa pademonstravo III Gallica legionui Rafanoje savo turtus, jis prisiekė ištikimybe Elagabalui. 218 m. gegužės 16 d. saulėtekį Publijus Valerijus Komazonas Eutychianas, legiono vadas, paskelbė jį imperatoriumi. Jis pasiėmė Karakalos vardą (Markas Aurelijus Antoninas) sustiprinti savo pozicijai.
Makrinas nusiuntė laišką senatui demaskuodamas Elagabalą kaip apsimetėlį ir paskelbdamas jį pamišėliu. Abu konsulai ir kiti aukšti Romos valdžios pareigūnai, įskaitant Pretorijų sargybą, pasmerkė jį ir todėl senatas paskelbė karą prieš Elagabalą ir Julija Mesa. Makrinas ir jo sūnus, susilpninti II Parthica legiono dezertyravimo dėl Julijos Mesos kyšių ir pažadų, buvo nugalėti 218 m. birželio 8 d. prie Antiochijos. Makrinas pabėgo į Italiją, apsimetęs pasiuntiniu, tačiau buvo pagautas prie Chalkedono ir vėliau jam buvo įvykdyta mirties bausmė Kapadokijoje. Jo sūnus Diadumenianas buvo pasiųstas į partų rūmus, bet Zeugma jį pagavo ir jam irgi įvykdyta mirties bausmė.
Elagabalas paskelbė, kad pergalė Antiochijoje yra jo valdymo pirmoji diena ir pasiėmė imperatoriaus titulą be senato patvirtinimo. Tai buvo tradicijų pažeidimas, bet įprasta III a. Romos imperatorių praktika. Į Romą buvo nusiųsti susitaikymo laiškai, suteikiantys amnestiją senatui ir pripažįstantys įstatymus. Jis taip pat pasmerkė laiške Makriną: „Jis ėmė peikti mano amžių, kai pats paskyrė penkių metų sūnų [imperatoriumi]“.
Senatoriai pripažino jį imperatoriumi ir Karakalos sūnum. Senatas sudievino Karakalą ir Juliją Domną, Julija Mesa ir Julija Soemijas gavo Augustos titulus, o Makrino ir Diadumeniano vardai buvo Senato prakeikti ir apjuodinti.
Elagabalas ir jo palyda praleido 218 m. žiemą Nikomedijos mieste, Bitinijoje. Joje Elagabalo religiniai įsitikinimai pradėjo kelti problemų. Vietiniai Romos piliečiai buvo apstulbinti jo religinės praktikos ir Ganys buvo nužudytas, kai bandė numalšinti vėliau kilusius maištus. Historia Augusta rašo, kad iš tiesų naujasis imperatorius nužudė Ganį, nes šis vertė Elagabalą gyventi „saikingai ir išmintingai“. Julija Mesa, norėdama padėti romėnams susitaikyti su mintim, kad rytų žynys yra jų naujasis imperatorius, nusiuntė Elagabalo su žynio drabužiais paveikslą į Romą ir pakabino virš deivės Viktorijos statulos Senato pastate. Tai pastatė senatorius į keblią poziciją: jie aukoja ir meldžiasi Elagabalui, kai tik kreipiasi į Viktoriją.
[taisyti] Tapimas imperatoriumi
Elagabalas užtruko Mažojoje Azijoje, kol senatorius Veras, vadovaujantis Legio III Gallica, ir Gelijaus Maksimo IV Scythica legionas sutriuškino trumpalaikius maištus. Kai palyda pasiekė Romą 219 m. rudenį, Komazonas ir kiti Julijos Mesos ir Elagabalo sąjungininkai gavo galingus ir pelningus postus, taip įsiutindami senatorius, kurie juos nelaikė to vertais. Komazonas tarnaus Romos miesto prefektu tris karus ir konsulu dukart. Kiti ėjo pareigas įvairiuose postuose, įskaitant konsulo. Elagabalas bandė savo numanomą meilužį Hieroklį paskelbti Cezariu, kai kitas numanomas meilužis Zotikas buvo paskirtas į neadministracinį, bet įtakingą Kubikuliarijaus postą. Jo amnestijos pasiūlymas Romos įtakingiesiems buvo gerbiamas, nors teisininkas Ulpianas ir buvo ištremtas.
Ryšiai tarp Julijos Mesos, Julijos Soemijas ir Elagabalo iš pradžių buvo tvirti. Jo motina ir senelė buvo pirmosios moterys įleistos į senatą ir abi gavo senatorių titulus: Soemijas gavo Clarissima, o Mesa labiau neįprastą Mater Castrorum et Senatus titulą. Kai Julija Mesa bandė įsitvirtinti kaip valdžia už sosto ir tokiu būdu tapti galingiausia moterim pasaulyje, Elagabalas pasireiškė kaip visiškai nepriklausomas ir nekontroliuojamas.
[taisyti] Religiniai nesutarimai
Nuo Septimijaus Severo valdymo laikų išaugo Saulės kulto reikšmė. Elagabalas čia įžvelgė galimybę padaryti savo dievą El-Gabal romėnų pantenono vyriausiuoju dievu. El-Gabal, pervadintas Deus Sol Invictus, pakeitė Jupiterį. Kaip dviejų religijų sąjungos ženklą, Elgabalas Astartę, Minevrą ar Uraniją (ar kažkokį šių triejų deivių junginį) padarė El-Gabal žmona. Be to jis vedė nekaltąją vestalę Akviliją Severą, sukeldamas didelį žmonių pasipiktinimą. Jis sakė, kad iš šitos santuokos turės „dieviškus vaikus“. Šventykla (Elagabaliumas) El-Gabal juodam kūginiam meteoritui buvo pastatyta Palatino kalvos rytinėj pusėj ir jo liekanos išliko iki dabar. Kalbėdamas apie akmenį Herodianas sakė: „šis akmuo garbinamas tarsi būtų pasiųstas iš dangaus. Ant jo yra kelios išsikišusios dalelės ir žymės, kurios žmonėms nurodomos, kad žmonės tikėtu tai esant grubiu saulės piešiniu, nes taip jie jas mato“. Kad taptų El-Gabal aukščiausiuoju žyniu, Elagabalas apsipjaustė. Herodianas teigia, kad Elagabalas vertė senatorius žiūrėti kaip jis šoka apie Al-Gabal altorių pagal būgnų ir lėkščių garsus ir kiekvienos vasaros saulėgrįža tapo dideliu festivaliu El-Gabal populiarumui liaudyje didinti dėl plačiai dalijamo maisto.
[taisyti] Orientacija
Elagabalo seksualinė orientacija ir lytinis identitetas yra daugybės debatų šaltinis. Elagabalas vedė ir išsiskyrė su penkiom moterim, trys iš jų žinomos. Jo pirmoji žmona buvo Julija Kornelija Paula, antroji – vestalė Julija Akvilija Severa. Tai skandalingas Romos įstatymų ir tradicijų, teigiančių, kad kiekviena vestalė, turėjusi lytinių santykių, privalo būti palaidota gyva, pažeidimas. Per metus jis ją apleido ir vedė Aniją Faustiną, Marko Aurelijaus palikuonę ir Elagabalo nuteisto mirti žmogaus našlę. Iki metų pabaigos jis sugrįžo pas Severą, bet pagal to meto senatorių ir istoriką Kasijų Dioną, jo pastoviausi santykiai buvo su karietos vadeliotoju Hierokliu. Dionas taip pat rašė, kad Elagabalas mėgo: „stovėti nuogas... prie jo kambarių durų rūmuose, kaip daro prostitutės, ir purtyti užuolaidą ant auksinių žiedų, kai saldžiu tirpstančiu balsu jis siūlydavosi praeiviams“.
Herodianas komentuoja, kad Elagabalas išpaikino savo gerą išvaizdą dėvėdamas per daug makiažo. Šiuolaikiniai autoriai jį laiko transeksualu, kuris „džiaugiasi vadinamas ponia, Hieroklio karaliene“ ir sakoma, kad jis pasiūlė pusę Romos imperijos daktarui, kuris galėtų jį aprūpinti moteriškom genitalijom.
[taisyti] Žlugimas
Dėl Elagabalo eksentriškumo, ypač vertimo dalyvauti jo religinėse apeigose, Julija Mesa nusprendė, kad Elagabalas ir jo motina Julija Soemijas, skatinusi jo religines apeigas, turi būti pakeisti. Jos nuomone, kita dukra Julija Avita Mamėja ir jos trylikos metų sūnus Aleksandras Severas yra puiki alternatyva. Mesa ir Mamėja įtikino Elagabalą paskirti Aleksandrą Severą įpėdiniu. Kai jis apsigalvojo ir liepė Aleksandrą nužudyti, Mesa ir Mamėja papirko Pretorijų sargybą prieš įvykdant įsakymą. Elagabalas ir jo motina Julija Soemijas buvo nužudyti (pagal Historia Augusta – imperatoriaus išvietėje) 222 m. kovo 11 d. Jų kūnai buvo velkami Romos gatvėmis per Cloaca Maxima (Romos kanalizacija) ir galiausiai buvo įmesti į Tibrą.
 Romos imperatorius |
||
| Anksčiau valdė: Makrinas |
Elagabalas (218–222) Severų dinastija |
Vėliau valdė: Aleksandras Severas |
| Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis | ||
