Pretorijų sargyba
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
 |
Šiam straipsniui reikalingas dėmesys! Jei galite, paskaitykite aptarimus ir sutvarkykite jo turinį. |
Pretorijų sargyba (lotyniškai praetoriani) buvo Romos imperatorių naudojami asmens sargybinių specialūs būriai. Prieš imperatoriams pradėjus naudotis pretorijais, įprasti asmens sargybiniai, pradedant nuo Skipijų šeimos apsauginių 275 m. pr. m. e., vadinosi pretorijų sargyba. Konstantinas I ją panaikino IV a.
Turinys |
[taisyti] Istorija
Žodis „pretorijų“ kilo iš Romos armijos vadovaujančio generolo (pretoriaus) mūšio lauke palapinės pavadinimo – pretorium. Daug Romos generolų turėjo įprotį pasirinkti privatų kareivių būrį būti palapinės ar asmens apsauginiais. Jie susidėjo iš pėstininkų ir raitelių. Tuo laiku ši kohorta buvo vadinama cohors praetoria ir įvairūs įžymūs asmenys, įskaitant Julijų Cezarį, Marką Antonijų ir Augustą (Oktavianą), ją turėjo. Kaip Cezaris pastebėjo su Legio X Equestris, stiprus būrys, galingesnis nei kiti legionai yra pageidaujamas kovos lauke. Kai Augustas tapo Romos imperijos imperatoriumi 27 m. pr. m. e., jis nusprendė, kad toks būrys pravartus ne tik mūšio lauke, bet ir politikoje. Taigi iš ivairių legionų jis surinko Pretorijų sargybą. Pretorijų sargyba buvo vienintelis ginkluotas kareivių būrys, leidžiamas būti į pietus nuo Rubikono, šiaurinės Italijos sienos.
[taisyti] Ankstyvoji sargyba
Iš pradžių surinktas būrys labai skyrėsi no vėlyvesnės sargybos, kuri žudė imperatorius. Augustas, suprasdamas, kad jam reikia apsaugos pačioje Romoje, buvo atsargus palaikydamas savo režimo respublikinį kevalą. Taigi jis suformavo tik devynias kohortas su iš pradžių 500 kareivių (vėliau išaugo iki tūkstančio) kiekvienoje. Tik trys iš jų budėdavo bet kokiu laiku. Taip pat buvo organizuoti maži atskiri raitelių būriai (turma) iš 30 raitelių kiekvienas. Kai jie nepastebimai patruliuodavo rūmuose ir kituose svarbiuose pastatuose, kiti buvo paskirti į Romą supusius miestus. Atskira kohorta negalėjo kelti jokios grėsmės. Sistema smarkiai nepasikeitė atvykus dviem pretorijų prefektams 2 m. pr. m. e. – Kvintui Ostorijui Skapulai ir Salvijui Aperiui – nors pagerėjo organizavimas ir vadovavimas.
Augustui mirus 14 m. rugpjūčio 19 d. pretorijų nuolankumas baigėsi. Nuo to laiko Pretorijų sargyba naudojosi savo karine jėga Romos politiniuose žaidimuose primesti savo darbotvarkę. Augustas buvo vienintelis imperatorius, gavęs iš Pretorijų sargybos absoliučią ištikimybę. Po jo mirties Pretorijų sargyba tarnavo savo interesams. Per jų ambicingo prefekto Lucijaus Elijaus Sejano machinacijas sargyba iš Italijos barakų persikėlė į pačią Romą. 23 m. Sejanas įtikino Tiberijų pastatyti Castra Praetoria (pretorijų barakai) tuoj už Romos sienų. Viena iš tų kohortų per dieną budėdavo imperatoriaus rūmuose. Taigi visa Pretorijų sargyba buvo imperatoriaus žinioje, bet valdovai nebuvo tokioj pat pretorijų malonė. Šitai pasirodė 31 m., kai Tiberijus buvo priverstas pasitikėti savo cohors praetoria prieš Sejano šalininkus. Nors Pretorijų sargyba išliko ištikima Tiberijui, jų potenciali politinė galia tapo aiški.
Karo žygiuose Pretorijų sargyba buvo eilinis Romos armijos dalinys. Retai naudojami pirmųjų imperatorių, pretorijai tapo gan aktyvūs 69 m. Jie gerai kovojo Bedriako mūšyje už Otą. Domicianui ir Trajanui valdant, Pretorijų sargyba dalyvavo karuose nuo Dakijos iki Mesopotamijos, o su Marku Aurelijum daugybę metų praleido prie Dunojaus fronto. III a. Pretorijų sargyba padėjo imperatoriams įvairiuose karo žygiuose.
[taisyti] Kišimasis į politiką
Po Sejano mirties, kuris buvo paaukotas už Tiberijaus pažadėtą Donativum, Pretorijų sargyba pradėjo žaisti vis ambicingesnį ir kruvinesnį žaidimą. Dėl tam tikros pinigų sumos ar noro jie žudydavo imperatorius, persekiodavo savo pačių prefektus ar užpuldavo Romos miestiečius. 41 m. Kaligula buvo nužudytas senatorių ir Pretorijų sargybos sąmokslo. Pretorijai pasodino Klaudijų į sostą prieš senato valią.
Pretorijų sargyba, galėdama žudyti imperatorius, neturėjo galios valstybės valdyme, priešingai nei rūmų personalas, senatas ir biurokratija. Dažnai po siaubingo smurto protrūkio ateidavo naujojo imperatoriaus kerštas. 193 m. Didijus Julianas nusipirko sostą iš Pretorijų sargybos, kai jis buvo aukcione po Pertinakso mirties. Tais pačiais metais Septimijus Severas atžygiavo į Romą, paleido Pretorijų sargybą ir sukūrė savo iš Panonijos legionų. Net Vespasianas 69 m., pasitikėjęs susierzinusiom kohortom, kurias paleido Vitelijus, užėmęs sostą sumažino jų kiekį. Apsisaugodamas jis paskyrė savo sūnų Titą pretorijų prefektu. Maištaujančios minios dažnai kovojo su pretorijais per Maksimino Trakso valdymą žiauriuose gatvių mūšiuose.
271 m. Aurelianas išplaukė į rytus sunaikinti Palmyros, Sirija, galią su legionais, Pretorijų sargyba ir kitais kavalerijos daliniais. Palmyra buvo lengvai nugalėta. Tai lėmė tradicinį požiūrį, kurį turėjo Diokletianas ir jo kolegos, plėtoti sacer comitatus (karo lauko imperatoriaus palyda), kuriam priklausė atrinkti karo lauko daliniai ir kurio organizacinė struktūra buvo pagal senasias pretorijų kohortas, bet buvo nevienalytės sudėties ir žymiai didesnis už pretorijų kohortą.
[taisyti] Sargybos saulėlydis
284 m. Diokletianas sumažino pretorijų statusą. Jie nebebuvo rūmų gyvenimo dalim, nes Diokletianas gyveno Nikomedijoj, 100 km nuo Bizantijaus Mažojoje Azijoje. Du nauji būriai, jovianai ir herkulianai (pavadinti pagal dievus Jovę ar Jupiterį ir Heraklį siejamais su senuoju ir naujuoju imperatorium) pakeitė Pretorijų sargybą kaip asmeniniai imperatorių apsauginiai, ši praktika išliko Tetrarchijoje. Kai Diokletianas atsistatydino 305 m. kovo 1 d. Castra Praetoria turėjo tik mažą Romos garizoną.
Pretorijų sargybos pabaiga priartėjo 306 m., kai Maksentijus, imperatoriaus Maksimiano sūnus, buvo ignoruotas kaip įpėdinis: būriai perėmė reikalą į savo rankas ir jį paskelbė imperatoriumi Italijoje spalio 28 d. Cezaris Flavijus Valerijus Severas, vykdudamas Galerijaus įsakymus, bandė išformuoti sargybą, bet ji sukilo ir prisidėjo prie Maksentijaus. Tada Konstantinas I, įsiverždamas į Italiją 312 m., stojo į lemiamą Milvijos tilto mūšį, Pretorijų sargyba sudarė didžiąją Maksetijaus armijos dalį. Vėliau Romoje Konstantinas galutinai išformavo Pretorijų sargybą. Kariai buvo išsiųsti į įvairiasius imperijos kampelius, o Castra Praetoria nugriauta. Taip prasidėjo naujas Romos imperijos laikotarpis.
