Animizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Animizmu (lot. Anima – siela) bendrai vadinamos rašto neturinčių kultūrų religinės sistemos, pagal kurias dvasios ir sielos gyvena materialiuose kūnuose ir daiktuose. Animizmas dažnai sutinkamas kartu su šamanizmu, nors jo bruožų galima rasti beveik visose pasaulio religijose.

Animizmo sąvoką įvedė britų antropologas Seras Edward Burnett Tylor (1832-1917), įtraukdamas ją į savo siūlomą religijos teoriją, paskelbtą 1871 m. išleistoje knygoje Primitive Culture. Animizmas reiškė „tikėjimą dvasiomis“. Ši Tylor sąvoka vėliau buvo stipriai kritikuojama.

Šiais laikais animistai sudaro gyventojų dalį tokiose šalyse kaip Zambija, Kongo Demokratinė Respublika, Indija, Gabonas, Bisau Gvinėja, Indonezija, Japonija, Laosas, Mianmaras, Papua Naujoji Gvinėja, Peru, Filipinai, Kanada, Rusija, Švedija, Tailandas, Rytų Timoras ir JAV.

Animistai pabrėžia savo pagarbą gyvųjų organizmų ir dvasių bendrijos įvairovei, su kuria žmonės dalijasi pasauliu (kosmosu). Daugelis animistų tiki, kad gamtoje ir tam tikrose vietovėse yra dvasios, ir kad šios dvasios kartais gali turėti tokią pat galią kaip ir žemesniosios dievybės. Politeistai tiki, kad yra daugybė dievų ir deivių, kurie apima visas gamtos dvasias, kurios yra įsikūnijusios šventuose šuliniuose, kalnuose ir šaltiniuose. Nors dalis šios dvasių įvairovės gali būti suskirstyta į tam tikras kategorijas ir yra tarpusavyje panašios, jos gali būti laikomos atskirais individais. Kita vertus, Vika tikėjimo pasekėjai naudoja sąvoką animizmas siedami ją su idėja, kad Deivė Motina ir Raguotasis Dievas susideda iš visko, kas egzistuoja. Šis panteizmas, kai Dievas yra tapatinamas su egzistencija, skiriasi nuo animizmo, nes individualių būtybių ar objektų vertė suprantama tik kaip platesnės realybės ar dieviškumo dalis. Tuo tarpu animistai būtybes gerbia kaip pačias savaime – dėl to, kad jos turi sielą ar yra asmenybės.