Dzeusas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Dzeuso statula – vienas iš septynių pasaulio stebuklų

Graikų mitologijoje Dzeusas (gr. Ζευς arba Δίας) – Krono ir Rėjos sūnus, vyriausias ir galingiausias iš Olimpo dievų. Galingesnės už jį buvo tik likimo personifikacijos, jo dukterys deivės moiros. Dzeuso simboliai: žaibas, skeptras ir erelis. Romėniškas Dzeuso atitikmuo – dievas Jupiteris, induizmo – Djausas.

Turinys

1 Gimimas
2 Titanomachija
3 Orakulai
4 Laisvė
5 Tobulumas
6 Kiti mitai
- 6.1 Meilės nuotykiai
- 6.2 Galia
7 Vaikai
8 Šaltiniai

[taisyti] Gimimas

Dzeusas

Kronas prarydavo savo vaikus vos gimusius, bijodamas, kad jie gali atimti iš jo valdžią, kaip kad jis pats prieš tėvą. Dėl to Dzeusą Rėja pagimdė pasislėpusi kalno oloje Kretoje. Kronui praryti ji davė akmenų ryšulį. Pagal vieną iš legendų, akmenų praryti negalėjo net dievas, todėl Rėja jam davė vaistų, nuo kurių jis atrijo ir kitus, anksčiau prarytus vaikus.

Dzeusą auginti ir saugoti Rėja pavedė ožkai (arba nimfai) Amaltėjai bei kuretams, ginkluotiems jaunuoliams. Dzeusu taip pat rūpinosi nimfos - Adrastėja ir Ida. Kuretai ietimis daužė savo skydus ir ginklų triukšmu nustelbė vaiko verksmą, kad jo neišgirstų Kronas.

Apie Dzeusą kūdikį yra daug pasakiškų legendų. Taip pat pasakojama, kad Dzeusą išmaitino bitės. Graikiškai bitė – „melissa“ ir pagal vienus duomenis, vienos nimfos vardas buvęs Melisa, o pagal kitus, – Melisėju vadinę Adrastėjos ir Idos tėvą. Iš vieno Amaltėjos rago tryško nektaras, iš kito ambrozija, o nulaužtą Amaltėjos ragą vadino „gausybės ragu“, arba Plutu (turtu), arba Tiche (laime); iš šio rago tekėjo neišsenkama gausybė maisto ir gėrimo. Dzeuso skydą (aigis)Egidę, kuris iš pradžių reiškė tamsų audros debesį (kaitaragis), liaudies etimologija taip pat susiejo su ožka. Aix (šaknis – aig) reiškia „ožka“, todėl egidę taip pat vadino „ožkienos skydu“ ir teigė, kad jis padarytas iš Amaltėjos kailio.

[taisyti] Titanomachija

Užaugęs Dzeusas, patartas žmonos^{[reikalinga citata]} Metidės, davė Kronui išgerti stebuklingo gėrimo, ir šis visus vaikus atrijo atgal. Dzeusas pakvietė visus savo brolius ir seseris, kiklopus, hekatonkheirus, gigantus, į kovą su titanais. Per dešimt metų titanai buvo nugalėti ir sumesti į Tartarą, kur juos saugojo šimtarankiai. Taip baigėsi titanų ir prasidėjo Olimpo dievų valdymas. Dzeusas su savo broliais pasidalino pasaulio valdymą, traukdami burtus: Dzeusui atiteko žemės ir dangaus valdymas, Poseidonui jūrų valdymas, o Hadui požemio karalystė.

Dzeusui buvo išpranašauta, kad jei jo žmonai Metidei gims sūnus, jis nuversiąs Dzeusą nuo sosto. Dzeusas išsigandęs pranašystės ir prarijęs nėščią Metidę, tačiau vaikas vis tiek gimė – tai buvo Atėnė, kurią Hefaistas turėjo išimti iš Dzeuso galvos.

[taisyti] Orakulai

Dzeusas ir Ijo

Nors dauguma orakulų yra dedikuoti Apolonui, bet keletas yra priklausančių ir Dzeusui. Vienas jų - Dzeuso-Amono orakulas Etiopijoje, minimas mite apie Andromedą.

[taisyti] Laisvė

Dzeusas vienintelis visiškai laisvas (eleutheros), nors ir negali pakeisti tvarkos nei gamtos, nei idėjų pasauly. Dar daugiau, jo buvimas – pasaulio vieningumo laidas. Moiros, likimo deivės, buvo Dzeuso dukterys, taip pat kaip ir Horos, saugančios nustatytą tvarką tiek gamtos pasauly, tiek ir moralės srityje, glaudžiai tarp savęs susijusiuose. Pripažinti ir gerbti pasaulio tvarką, laikytis Temidės (Įsakymo) įsakymų buvo būtina. Temidė kartais laikoma Gajos - Žemės) dukterimi, o kartais sutapatinama su ja ir laikoma Horų motina. Vienintelis žmonių vertas gyvenimo būdas buvo laisvė, ir nors, pagal Eschilą, „niekas nėra laisvas, išskyrus Dzeusą“, vis dėlto, tarp žmonėms Dzeuso teikiamų malonių buvo ir laisvė. Todėl, kai po Platajos mūšio su persais graikai išsilaisvino, Dzeuso – dievo išvaduotojo (Zeus Eleutherios) garbei Atėnuose įvyko šventė, kuri vėliau būdavo švenčiama kas penkeri metai.

[taisyti] Tobulumas

Dzeusas – dievų ir žmonių tėvas, „valdovų valdovas, laimingiausias tarp laimingiausių ir tobuliausias tarp tobuliausių, palaimintasis Dzeusas“. Taip iškilmingai garbina Dzeusą choras mergaičių, ieškančių išsigelbėjimo prie Dzeuso aukuro Eschilo dramoje. Žemiškieji valdovai manė, kad jų valdžia kilusi iš Dzeuso, ir jie patys dažniausiai stengdavosi kildinti save iš jo arba skleidė legendą, kad jų karališkasis skeptras – Dzeuso dovana. Savo tobulumą jis prijungia prie žmonių sumanymų tobulumo, todėl jis ir teleios – „tobulasis“, „teikiantis tobulybę“.

[taisyti] Kiti mitai

[taisyti] Meilės nuotykiai

Pasivertęs satyru suviliojo (išprievartavo) Antiopę, kuri vėliau susilaukė Amfiono ir Zeto.
Pagrobė Eginą, vėliau ji pagimdė Ajaką. Dzeusas sutiko ją Eginos saloje, kuri ankščiau vad. Oinone.
Aistros apimtas Dzeusas vijosi plejadę Taigetę, ši gelbėdamasi kvietėsi Artemidės. Deivė pavertė Taigetę stirna, bet Dzeusas nesustojo ir nimfą išprievartavo stirnos pavidale. Vėliau Taigetė pagimdė Lekedemoną, mitinį Spartos įkūrėją.
Semelė nuo Dzeuso buvo Dioniso motina. Dzeuso žmona Hera, pavydžioji ir išdidžioji deivė, sužinojo apie vyro neištikimybę, kol Semelė dar buvo nėščia. Hera, pasirodžiusi kaip senė, susidraugavo su Semele, kuri tikėjo, kad jos vyras iš tikrųjų yra Dzeusas. Hera, apsimetusi, kad tuo netiki, pasėjo abejonės sėklą Semelės mintyse. Smalsioji Semelė pareikalavo iš Dzeuso, kad šis pasirodytų jai savo dieviškoje didybėje ir taip įrodytų savo dieviškumą. Nors Dzeusas maldavo Semelės to neprašyti, bet ji buvo užsispyrusi, ir Dzeusas sutiko. Mirtingieji pamatę tikrąjį dievo pavidalą miršta, dėl to mirė ir Semelė. Dzeusas išgelbėjo Dioniso embrioną, įsiūdamas jį į savo šlaunį. Po kelių mėnesių gimė Dionisas.
Dzeusas pamatė Europą ir įsimylėjo ją bei nusprendė pagrobti. Jis pasivertė baltu jaučiu tam, kad apgautų pavydžią Herą, išniro iš jūros ir prisiartino prie Europos. Europa, pamačiusi priėjusį jautį, jį apkabino, pabučiavo ir juokais atsisėdo ant jo nugaros. Gyvulys pakilo ir metėsi į jūrą, kurią su Europa ant sprando perplaukė. Dzeusas merginą nusiplukdė į Kretą, kur pasirodė jai savo dieviškuoju pavidalu.
Nusižiūrėjęs Ganimedą, nepaparasto grožio vaikiną, Dzeusas liepė ereliui jį pagrobti ir atnešti į Olimpą. Ten Ganimedas tapo nemirtingas ir pilstė vyną per dievų puotas vietoj Heros dukters Hebės.
Dzeusas savo mylimąją Elarą nuo savo žmonos deivės Heros paslėpė giliai po žeme, kur Elara pagimdė Titiją.
Pasivertęs pesliu, Dzeusas vedė Talėją.
Ledą Dzeusas suviliojo pasivertęs gulbinu.
Dzeusas norėjo jūrų dievo Nerėjo dukterį Tetidę, "sidabrakoję deivę", paimti už žmoną. Bet Prometėjas jam išpranašavo, kad Tetidės sūnus bus galingesnis už tėvą. Dzeusas išsigando Krono likimo ir su Tetide apvesdino mirtingąjį Pelėją, Tesalijos Fitijos valdovą.
Dzeusas persekiojo deivę Kibelę, tačiau ši pasivertė uola, bet, nepaisant to, buvo išprievartauta. Taip atsirado hermafroditinė būtybė Agdistis.
Dzeusas įsimylėjo Libijos karalienę Lamija. Tačiau Hera pavertė ją pabaisa (arba Hera užmušė jos vaikus, ir tada Lamija pasislėpė tarpeklyje ir pavirto pabaisa), kuri grobė ir rijo svetimus vaikus. Hera buvo atėmusi jai miegą – prakeikusi ją, kad negalėtų sumerkti akių, todėl Lamija buvo apsėsta matyti savo mirusių vaikų vaizdus. Dzeusas pasigailėjo Lamijos, apdovonojo ją sugebėjimu išsiimti laikinai akis. Taip Lamija galėdavusi miegoti.
Dzeusas gulėjo su Mnemosine devynias naktis ir taip jie sukūrė devynias mūzas.
Dzeusas pasivertė aukso lietumi ir apvaisino Danaję.
Pagal mitą Dzeusą pamatė Ijo ir užsidegė aistra jai. Pasivertė baltu debesimi ir apgaubė ją, bijodamas Heros įniršio Ijo pavertė sniego baltumo karve. Tačiau Hera perprato apgavystę ir pareikalavo jos kaip dovanos. Hera paskyrė šimtaakį milžiną Argą saugoti Ijo. Dzeusas liepė Hermiui užmušti šimtaakį milžiną Argą saugoti Ijo.
Iksionas ruošėsi pasimylėti su Hera, bet Dzeusas užkirto tam kelią, sukurdamas Heros pavidalo debesį.

[taisyti] Galia

Dzeusas padarė Memnoną nemirtingu po mirties, kadangi negalėjo atsilaikyti prieš Eos ašaras.
Dzeusas bausdamas už puikybę Jasioną nutrenkė žaibu.
Dzeusas prarijo Faną tam, kad įgytų jo galią kosmosui ir perskirstytų tarp naujųjų dievų – olimpiečių.
Dzeuso sūnus Iksionas turėjo būti griežtai nubaustas už savo nuodėmę, tačiau Dzeusas jo pasigailėjo ir atsigabeno į Olimpą. Tačiau vietoje to, kad būtų dėkingas, Iksionas mėgino suvilioti Dzeuso žmoną deivę Herą. Dzeusas sužinojo apie jo ketinimus (Hera jam pasakė arba pats sužinojo) sukūrė Heros pavidalo debesį, kuris buvo pavadintas Nefele, ir įvyliojo Iksioną suartėti su debesiu. Iš jų sąjungos prasidėjo kentaurai. Dzeusas žaibu nutrenktė Iksioną iš Olimpo ir įsakė Hermiui pririšti jį prie rato, kuris visada sukasi. Taip Iksionas kankinasi Tartare sukdamasis ant degančio rato.
Dzeuso sūnus Serpedonas kovojo Trojos kare miestiečių pusėje ir buvo užmuštas Patroklo. Dzeusas įsakė Apolonui pargabenti jo kūną atgal į Lykiją.
Dzeusas liepė Etonui kiekvieną dieną atskridus kapoti prie kalno Kaukaze prikaustytam Prometėjui kepenis, kadangi šis pavogė ugnį iš Olimpo.
Dzeusas dievams skirstė veiklos sritis, tačiau vienintelio Pento nebuvo, todėl jis gavo tą sritį, kurios niekas nenorėjo – sielvartą ir liūdesį.
Dzeusas apakino Plutą, turto dievą, kad šis negalėtų dalinti dovanų pagal išankstinį nusistatymą.
Pirmapradė deivė Tesidė mite minima kaip Metidė, kurią prarijo Dzeusas.
Sutrukdė suaugusiam arkui sumedžioti meška paverstą savo motiną, abu įkeldamas į dangų. Taip atsirado du žvaigždynai - Didieji ir Mažieji Grįžulo Ratai.
Kai Echidna kartu su Tifonu užpuolė Olimpo kalną, Dzeusas juos nugalėjo ir Tifoną įkalino po Etnos ugnikalniu. Bet Dzeusas leido Echidnai ir jos vaikams gyventi, kaip iššūkį būsimiems didvyriams.
Hera panaudodama savo įtaką prisaikdino Dzeusą, kad tą dieną gimsiąs mirtingasis nuo jo būtų didis valdovas. Hera taip padarė, kad Heraklio gimdymas užsitęsė, o Euristėjus gimė pirmą laiko. Iš įtūžio Dzeusas nusviedė Atę žemyn į Žemę ir uždraudė sugrįžti į dangų arba Olimpą.
Titanomachijos metu Stiksė stojo Dzeuso pusėn, vėliau ją Dzeusas apdovanojo
Dzeusas atsimokėdamas Eos už Ganimedą pasiūlė išpildyti vieną norą. Deivė panorėjo, kad Titonas būtų nemirtingas, bet pamiršo paprašyti amžinos jaunystės.
Dzeusas nutrenkė savo sūnų Titiją į Hado karalystę, kur jam kepenis lesa du vanagai, kai šis Herai jam aptemdžius protą aistros apimtas kėsinosi į Leto.
Atkeršyjo Prometėjui ir žmonijai už pavogtą ugnį padovanojęs Pandorą ne įžvalgiajam Prometėjui, o jo lėtapėdžiam broliui Epimėtėjui. Prometėjas perspėjo brolį, kad nepriimtų jokios dovanos iš Dzeuso. Bet Epimetėją taip pakerėjo Pandoros grožis, kad jis paėmė ją į žmonas. (Plačiau žr. straipsnį Pandora)
Dzeusas žaibu nužudė Apolono sūnų Asklepiją, nes šis sulaužė gamtos dėsnius prikėldamas Hipolitą. Dzeusas ne tik užmušė Asklepiją, bet ir dar kartą nužudė Hipolitą. Asklepijo tėvas Apolonas keršydamas Dzeusui už sūnaus nužudymą užmušė Kiklopus, kurie žavėjosi Dzeuso žaibais. Pagal Euripido pjesę Alkestis, Apolonas už tai buvo priverstas devynerius metus tarnauti Admetui.
Dzeusas įkėlė Asklepiją į dangų ir jis tapo Gyvatnešio žvaigždynu.
Dzeuso patartas Momas sukėlė Trojos karą, kad išnykus žmonių giminei žemė išsivaduotų nuo sunkios naštos.
Neapsikentęs Dzeusas ištremė Momą iš Olimpo, nes šis nuolat išjuokdavo ir piktai apkalbinėdavo dievus.
Ne kartą Okeanas bandė išprievartauti Herą, tačiau Dzeusas savo galia ją apgindavo.
Atsidėkodamas nimfai Amaltėjai už jos rūpestį, Dzeusas atidavė jai Gausybės ragą.
Laomedontui Dzeusas už pagrobtą sūnų Ganimedą atsiuntė du nuostabius stebuklingus žirgus, kurie galėjo joti vandeniu.
Dzeusas matydamas, kad nepavyksta įtikinti Demetros grįžti ir ji labai liūdinti be dukros, pasiuntė Hermį į Hado karalystę leisti Persefonei pasimatyti su motina, nes gamta mirštanti. Hadas sutiko išleisti Persefonę pas motiną, bet prieš tai jai davė praryti 6 granato sėklas.
Už tai, kad kare tarp dievų ir titanų dėl Olimpo kalno Atlantas palaikė titanų pusę, Dzeusas nubaudė jį laikyti pečiais parėmus dangaus skliautą.
Išlaisvino hekantonheirus, kad padėtų kovoja su titanais.
Charibdė buvo nimfa, bet kai užtvindė savo tėvo karalystę, Dzeusas ją pavertė pabaisa.
Dzeusas Kadmui į žmonas davė Harmoniją.
Hefaistas nukaldino Saulės dievui Helijui auksinį vežimą, ta proga Dzeusas įkurdino danguje Vežėjo žvaigždyną.
Dzeusas sustingdė visus Tėbų žmones, kad niekas negalėtų palaidoti Niobės sūnų ir dukterų; devintą dieną po jų mirties dievai patys juos palaidojo.
Europai Dzeusas padovonojo Talą, bronzinį automatoną (varinį milžiną).
Prikėlė Pelopą, kurį vėliau išmetė iš Olimpo supykęs, kad jo tėvas Tantalas pavogė dievų valgį ir dalino jį paprastiems žmonėms, atskleisdamas dievų paslaptis.
Užsirūstinęs Helijas pasiskundė dievams, kad Odisėjo bendražygiai įžeidė jį, ir ėmė grasinti visiems laikams nusileisiąs Hado karalystėn ir niekada daugiau nebešviesiąs dievams ir žmonėms. Dzeusas sutiko patenkinti jo rūstybę ir nutarė žaibu sunaikinti laivą ir pražudyti visus Odisėjo bendražygius. Sudužus laivui išsigelbėjo vienintelis Odisėjas. Įsikibęs į nulūžusį stiebą, šitaip keletą dienų plaukiojo, kol pateko į nimfos Kalipsės salą Ogigiją.
Keršydamas Medėjai už tai, kad ši užmušė savo brolį, pasiuntė audras, kurios nukreipė nuo kurso Argą.
Kai Asopas pamėgino susigrąžinti Eginą, Dzeusas jį nutrenkė žaibu.
Išmintingasis kentauras Cheironas, padėjęs Herakliui, kentėjo nepakeliamus skausmus ir troško mirties. Mirti galėjo tada, kai Dzeusas iškvietė iš požemio pasaulio Prometėją, o jo vieton pasiuntė Cheironą.

[taisyti] Vaikai

Tas pats dievo palikuonis gali būti nurodytas prie dviejų partnerių, kadangi neretai kilmė neaiški ir egzistuoja du ar daugiau skirtingų kilmę įvardijančių šaltinių.

Partnerė	Vaikai
Aiks	Aigipanas, kaimo dievas^[1].
Alkmenė	Hermis, prekybos dievas; Heraklis, pusdievis^[1].
Anankė	Moiros: Atropė, Kloto, Lachesė.
Antiopė	Amfionas; Zetas, Tėbų užkariautojai (vers. įkūrėjai)^[1].
Boetidė	Aigipanas, kaimo dievas^[1].
Danajė	Persėjas, pusdievis^[1].
Demetra	Persefonė, atgimstančios gamtos, mirusiųjų pasaulio deivė; Dionisas, vyndarystės, ekstazės dievas^[1].
Dia	Peiritojus, lapitų genties karalius (pagal kitą versiją jo tėvas Iksionas)^[1].
Dionė	Afroditė, meilės ir grožio deivė; Dionisas, vyndarystės, ekstazės dievas^[1].
Hibridė	Panas (pagal 1 versiją)^[1], kuris dažniausiai minimas kaip Hermio sūnus.
Hera	Arėjas, karo dievas; Eileitija, gimdyvių deivė; Hebė, jaunystės deivė; Hefaistas, kalvystės dievas; Eridė (reta versija)^[1].
Himalija	Trys sūnūs Rodo valdovai: Kronijus; Kitas; Spartajus^[1].
Hora (nimfa)	Kolaksas^[1].
Gaja	Agdistis, hermaforditinis demonas; Kipro kentaurai; Manas, pirmasis Lidijos karalius^[1].
Egina	Ajakas, Aeginos salos karalius^[1];
Eridė	Atė, pažeminimo personifikacija^[1];
Elara (Elarė)	Titijas, milžinas^[1].
Elektra	Emationas, Samotrakės (gr. Egėjos) karalius; Dardanas, Darnanijos įkūrėjas; Harmonija, harmonijos ir santarvės deivė (arba Arėjo ir Afroditės dukra); Jasionas^[1].
Eurinomė	Charitės, geranoriškos, malonios ir linksmos deivės; Asopas, upės dievas^[1].
Eurimedousa	Mirmidonas, Ftiotidės karalius ir mirmirodnų genties eponimas^[1].
Europa	Minas, Kretos karalius; Radamantas, Mino išvarytas iš Kretos; Sarpedonas, Mino išvarytas persikėlė į Lykiją^[1].
Ijo	Epafas, įkūręs Memfio miestą Egipte^[1].
Ijo (Bizo motina)	Keroesa, nimfa ar Bizantijos princesė^[1].
Jodamė	Tebė, nimfa.
Kalikė	Aitlijus (Aithlios), Elidės karalius (pagal kitą versiją Kalikės vyras, Edimiono tėvas); Endimionas, Elidės karalius ^[1].
Kalista	Arkas, Arkadijos eponimas^[1].
Kaliopė	Kabeirai, Smotrakės misterijų dievai (dažniausiai Hefaisto ir Kabeiro sūnūs); Samotrakės koribantai, salos misterijų pusdieviai^[1].
Karmė	Britomartė, nimfa ^[1].
Kasiopėja	Atimnijus, Kretos valdovas^[1].
Kibėlė	Agdistis, hermaforditinis demonas^[1].
Lamija	Akeilas; Herofilė (Sibila), Libijos karalienė^[1].
Laodamija	Sarpedonas, Lykijos karalius^[1].
Leto	Artemidė, medžioklės deivė; Apolonas, menų, grožio ir šviesos dievas ^[1].
Leda	Helenė iš Trojos, Spartos karalienė; Poluksas, Helenės brolis dvynys^[1].
Maja	Hermis, prekybos dievas^[1].
Maera	Lokras.
Mnemosinė	Mūzos, trys pirmosios, vėliau dar devynios menų deivės^[1].
Metidė	Atėnė, karo ir strategjos deivė^[1].
Niobė	Argas, Argo miesto eponimas; Pelasgas, pelasgų genties eponimas^[1].
Olimpija	Aleksandras Didysis, Makedonijos karalius^[1].
Otridė	Melitėjas, Melitės miesto eponimas ir valdovas^[1].
Pandora	Latinas, Latiumo valdovas^[1].
Persefonė	Melonojė, požemio psaulio deivė demonė; Zagrėjas, jį užmušė titanai, tačiau iš išsaugotos širdies gimė Dionisas^[1].
Pira	Helenė, mitologinė graikų protėvė (pagal kitą ver. jos tėvas Deukalionas)^[1].
Pluta (Pluto)	Tantalas, pusdievis, Lidijos karalius^[1].
Podargė	Balius, nemirtingas žirgas, padovanotas Poseidono Pelėjui; Ksantas, nemirtingas žirgas, padovanotas Poseidono Pelėjui.
Protogenėja	Aitlijas (Aithlios), Elidės karalius^[1].
Semelė	Dionisas, vyndarystės, ekstazės dievas^[1].
Selenė	Ersa, rasos deivė; Nemėja, menka deivė arba nimfa, ar Nemėjos liūtas, pabaisa, kurią įveikė Heraklis; Pandija (Pandėja), ryškumo personifikacija arba nimfa^[1].
Sitnidė	Megaras, Megaros pirmasis karalius ir eponimas^[1].
Taigetė	Lakedamonas, Lakademonijos karalius, vedęs Spartos princesę Eurotiją^[1].
Talasa	Afroditė, meilės ir grožio deivė^[1].
Talėja	Palikai, dvyniai Sikelijos geizerių dievai^[1].
Tija	Graikas, Pindaro kalno graikų genties karalius; Magnas, Magnezijos (Tesalijoje) eponimas ir pirmasis karalius; Makedonas, Makedonijos eponimas ir pirmasis karalius^[1].
Temidė	Astraja, tiesos deivė, pavirtusi Mergėlės žvaigždynu; Horos, įvairios deivės; Moiros: Atropė, Kloto, Lachesė; Temeidės, trys nimfos^[1].
Afrikos nimfa	Jarbas, maurų karalius^[1].
Samotrakės nimfa	Saonas, pirmasis Samotrakės karalius^[1].
Nežinoma (nėra)	Arkeisas, Itakės ir Kefalijos salų karalius (yra dar 2 kilmės ver.); Alatėja, tiesos ir nuoširdumo deivė; Fazis, upės dievas (pagal vienus Dzeuso, apgali kitus Okeano sūnus); Kairas, galimybės dievas; Korintas, miesto eponimas; Krinakas, akajų karalius; Litajos (Litai) - maldų personifikacijos; Orionas, gigantas, gimęs iš 3 dievų ritualo; Tichė, sėkmės deivė^[1]; Targitajus, pirmasis Skytijos karalius. Motina Boristenės duktė.