Hadas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Graikų mitologija | |
|---|---|
 |
|
| Graikų dievai | |
| Pirmapradžiai dievai Olimpo dievai | Titanai Mūzos | Nimfos |
|
| Olimpo dievai | |
|
Fantastinės būtybės |
|
Hadas (gr. ᾍδης arba Ἅιδης „nematytas“) graikų mitologijoje – požemio pasaulio karalystė, mirusiųjų buveinė, ir dievas, požemio pasaulio valdovas.
- Iš pradžių žodis hadas buvo siejamas tik su dievu reiškė „Hado namai“, vėliau įgavusiu ir mirusiųjų buveinės reikšmę. Pagal hebrajų kalbą žodis Shel'Ol, naudojamas kaip mirusiųjų buveinė, literatūriškai reiškia „nematytas“.
- Romėniškas Hado atitikmuo yra dievas Plutonas (iš gr. Πλούτων), Dis Pateris (Dis Pater) arba Orkas (Orkus), etruskų atitikmuo dievas Aita. Hado vietos atributai yra panadoti kuriant krikščioniškojio pragaro samprata.
- Naujajojo Testamento autoriai, versdami Senojo Testamento citatas, žodį "šeolas" keitė graikišku atitikmeniu "Hadas".
Turinys |
[taisyti] Vieta Hadas
Hado sudarytas iš kelių dalių. Pirmoji dalis – Eliziejaus laukai, panašūs į krikščioniškąjį Rojų, antroji – Tartaras, panašūs į krikščioniškąjį Pragarą. Graikų mitografai nėra visiškai nuoseklus dėl pomirtinio gyvenimo vietos geografijos.
- Mituose minimas hesperidžių sodas, dažnai identifikuojamas kaip pomirtinio pasaulio dalis vad. Palaimintųjų salos (arba Sėkmės salos).
- Romėnų mitologijoje įėjimas į požemio pasaulį yra prie Averno, kraterio prie Kumajos, buvo Enėjo panaudotas nusileidžiant į jį. Pagal ta mitą, paminėtasis „Avernas“ galėjo būti viso graikų požemio pasaulio analogas, arba kitaip Inferi Dii romėnų dievų požemio pasaulis.
- Numirusieji įeidavo į požemio pasaulį kirsdami Acherono upę, Charonas keltu perkeldavo mirusius už kelionę imdamas obolą, mažą monetą, kurią pamaldūs giminaičiai dedavo po mirusiojo liežuviu. Vargši ir nedraugiški mirusieji susirinkdavo šalia kranto. Tolimoji upės pusė buvo saugoma Cerberio, trigalvio šuns, kurį įveikė Heraklis (romėnų Heraklis). Už Cerberio, praeities šešėliai įeina į Tartarą, mirusiųjų žemę. Be Heraklio į požemio pasaulį buvo nukeliavę tik didvyriai: Odisėjas, Enėjas (lydimas Sibilės) ir Tesėjas. Nė vienas, pats ten nuvykęs, nebuvo laimingas matydamas mirusiųjų pasaulį.
- Hadą sudaro penkios upės Acheronas, Kokitas, Flegetonas, Letė ir Stiksas. Pirmasis Hado regionas susideda iš Asfelio laukų, aprašyti XI Odisėjoje, ten didvyrių šešėliai prislėgtai klajoja tarp kitų mažesnių dvasių, kurie čirška kaip šikšnosparniai. Tik tai pasiūlytos kraujo aukos iš gyvųjų pasaulio gali pažadinti juose žmogiškus jausmus (prilyginami vampyrams). Toliau guli Erebas, ten yra du iš Letės išeinantis baseinai, kur paprastos sielos plūsta ištrinti atmintį, ir Mnemosijos („atmintis“) baseinas, kur prasideda gėrimo misterijos. Grėsmingų Hado ir Persefonės rūmų kieme sėdi trys pomirtinio pasaulio teisėjai: Minas, Radamantas ir Ajakas (Aeacus). Čia prie trijų šventų Hekatei, kur trys keliai susitinka, sielos yra teisiamos: jei siela yra nei dora, nei bloga grįžta į Asfelio laukus, jei bedieviška ir bloga siela keliauja keliu į Tartarą, arba siunčiama į Eliziejų su herojiškai palaiminta. Radamantas teisia azijiečių sielas; Ajekas teisia europiečių sielas; Minas teisia graikus.
[taisyti] Dievas Hadas
Hadas („nematytasis“) graikų mitologijoje – požeminio pasaulio dievas, Krono ir Rėjos sūnus. Jis turi tris vyriasnias seseris: Hestiją, Demetra ir Herą, taip pat du jaunesnius brolius: Poseidoną ir Dzeusą; visi jie kartu sudaro pusę Olimpo dievų. Nors Hadas ir yra vienas iš Olimpo dievų, jis beveik visą laiką praleidžia savo tamsioje karalystėje. Titanomachijoje, kovoje su titanais Hadas pasižymėjo kaip nuožmus, kuri įtvirtino Dzeuso valdžią pasaulyje.
[taisyti] Kultas
Hadas buvo gąsdinanti figūra gyviesiems. Nenorėdami gretai su juo susitikti, jie pagarbiai prisiekdavo jo vardu. Daugumai žmonių žodis „Hadas“ buvo gąsdinantis. Kadangi brangieji mineralai būdavo po žeme, jis buvo laikomas jų savininku. Hado romėnų atitikmuo Plutonas (Πλούτων) reiškė „turtas“, kaip ir romėniškas valdas Plutas. Sofoklis (Sophocles) aiškino Hadą kaip „turtingasis“, pagal Klimeną „liūdnai pagarsėjęs“ ir pagal Polidegmoną „kuris gauna daug“.
Dėl savo tamsios ir nesveikos asmenybės, jis nebuvo labai mėgstamas dievų ir mirtingųjų. Jo veikėjas yra aprašomas kaip „nuožmus ir nepermaldaujamas“, ir iš visų dėvų mirtingieji jo nemėgo labiausiai. Hadas iš tikrųjų nebuvo blogas dievas, nors jis buvo griežtas, žiaurus, nepermaldaujamas. Jis valdė pomirtinį pasaulį, todėl dažnai asocijuojamas su mirtimi, kurios ypač bijodavo vyrai. Bet Hadas nebuvo pati mirtis, mirties įkūnijimas – Tanatas.
Kai graikai melsdavosi Hadui, jie daužydavo žemę rankomis, tam kad jis tikrai juos išgirstų. Jam buvo aukojami tokie gyvūnai kaip juodos, ir yra tikima, kad vienu metu jam buvo aukojami žmonės. Kraujas tekantis nuo aukų buvo lašinamas į duobę, kad pasiektų Hadą. Tas žmogus, kuris pasiūlydavo auką turėdavo būti nusukęs veidą. Kas šimtą metų jo garbiai būdavo rengiami festivaliai, Sekularos žaidynės.
[taisyti] Vaizdavimas
Hadas yra retai vaizduojamas klasikiniuose menuose. Vaizduojamas kaip gracinga juoda figūra. Taip pat Hadas vaizduojamas gelbstintis prievartaujamą Persefonę.
Hado ginklas būdavo dvidantė šakė, kuri buvo naudojama sunaikinti viską, kas buvo jo kelyje ar jam nepatiko, panašiai kaip ir Poseidono tridantis. Šakė buvo jo jėgos simbolis, kuriuo siųsdavo mirusiųjų šešėlius į žemesnį pasaulį. Jis taip pat turi garsųjį šalmą, daranti jo nešiotoją nematomu, kurį jam davė kiklopai. Jis taip pat buvo žinomas už tai, jog skolindavo šalmą dievams ir žmonėms (Persėjo istorija). Jo juodas karo vežimas, traukiamas juodu kaip anglis arklių, visada darė bauginanti įspūdį. Jo dažniausi atributai buvo narcizas ir kiparisas, Hado raktai ir Cerberis, trigalvis šuo. Jis sėdėjo juodmedžio soste.
[taisyti] Pomirtinio pasaulio valdymas
Hadas valdė mirusiuosiu padedamas demonų, ties kuriais turėjo pilną valdžią. Jis griežtai draudė savo subjektams paliktim jo domeną ir tapdavo įtūžęs, kai kas nors mėgindavo išvykti, arba kas nors mėgindavo pagrobti grobį iš jo.
[taisyti] Gimimas
Hadą prarijo jo tėvas Kronas, kai jis tik gimė. Vėliau Dzeusas išlaisvino savo brolį. Užaugęs Dzeusas, patartas žmonos Metidės, davė Kronui išgerti stebuklingo gėrimo, ir šis visus vaikus atrijo atgal. Dzeusas pakvietė visus savo brolius ir seseris, kiklopus, hekatonkheirus, gigantus, į kovą su titanais. Per dešimt metų titanai buvo nugalėti ir sumesti į Tartarą, kur juos saugojo šimtarankiai. Taip baigėsi titanų ir prasidėjo Olimpo dievų valdymas. Dzeusas su savo broliais pasidalino pasaulio valdymą, traukdami burtus: Dzeusui atiteko žemės ir dangaus valdymas, Poseidonui jūrų valdymas, o Hadui požemio karalystė. Hado požemio karalystė, tai vieta kur patenka mirusieji palikę gyvųjų pasaulį.
[taisyti] Hadas ir Persefonė
Dzeusas Hadui pažadėjęs savo dukrą Persefonę atiduoti į jam į žmonas. Hadas, pamatęs Persefonę, nusprendė ją pagrobti. Jis paprašė, kad Gaja išaugintų nuostabią gėlę ir taip priviliotų Persefonę. Gaja sutikusi. Kai Persefonė pasilenkė prie gėlės, prasivėrė žemė ir pasirodė su savo juodais žirgais ir auksiniais ratais Hadas. Taip Hadas pagrobė Persefonę. Demetra, Persefonės motina, išgirdusi Persefonės riksmą,atskubėjo jai į pagalbą, bet jos nerado. Tada iš Helijo, viską matančio saulės dievo, sužinojo, kad ją pagrobė Hadas ir Persefonė taps jo žmona. Tai sužinojusi Demetra pradėjo be galo liūdėti. Ji pasitraukė iš Olimpo, supykusi ant Dzeuso, ir apsigyveno tarp mirtingųjų. Visa gamta liūdėjo kartu su ja. Dzeusas matydamas, kad nepvyksta įtikinti Demetros grįžti ir ji labai liūdinti be dukros, pasiuntė Hermį į Hado karalystę leisti Persefonei pasimatyti su motina, nes gamta mirštanti. Hadas sutiko išleisti Persefonę pas motiną, bet prieš tai jai davė praryti šešias granato sėklas. Granatas – santuokos simbolis. Pamiršusi viską iš džiaugsmo, Demetra išskėstomis rankomis puolė pasitikti dukters. Vėl ji išvydo mylimą Persefonę. Su ja grįžo Demetra į Olimpą. Taip Persefonė šešis mėnesius praleidžia požemio karalystėje, gamta kaip ir Demetra liūdi, o kitus šešis mėnesius su savo motina, tada gamta džiūgauja, viskas pražysta, nes ir Demetra džiaugiasi matydama šalia savo dukterį. Kitoje šios istorijos versijoje Persefonę išgelbėjo Hekatė.
[taisyti] Heraklis
Heraklis privalėjo atvesti trigalvį šunį Cerberį iš požemio pasaulio, vykdydamas vieną iš dvylikos žygdarbių. Jis nusileido į Hado karalystę. Heraklį pamatę mirusiųjų vėlės išsilakstė. Jis sutiko prie angos į požemio pasaulį savo draugus Tesėją ir Piritoją, kurie buvo Hado belaisviais. Herakliui buvo lemta išvaduoti tik Tesėją. Jam dar teko susigrumti su požemio pasaulio piemeniu. Pagaliau laimingai nusileido į požemį, kur paprašė Hadą atiduoti Cerberį. Hadas sutiko. (nors kai kuriose versijose, Heraklis buvo priverstas pašauti Hadą strėle) Heraklis rado šunį prie vartų. Jis griebė Cerberį už gerklės ir išsinešė (ar išsitempė). Tempdamas šunį iš Hado (vietos), jis praėjo didelį urvą Acherusiją. Heraklis parodė Cerberį Euristėjui ir po to jį sugrąžino į senąją vietą.
[taisyti] Tesėjas ir Piritojus
Hadas įkalino Tesėją ir Piritojų, kurie pažadėjo vesti Dzeuso dukteris. Tesėjas pasirinko Heleną, kartu jie ją pagrobė ir nusprendė ją laikyti tol, kol ji bus pakankamai suaugusi, kad ją būtų galima vesti. Piritojus pasirinko Persefonę. Jie paliko Heleną su Tesėjo motina Aetra ir nukeliavo į požemio karalystę. Hadas apsimetė svetingai sutinkantis svečius ir iškėlė šventę, kai tik jie atsisėdo, gyvatės apsivijo aplink jų kojas ir laikė surakintus. Tesėją vėliau išgelbėjo Heraklis.
[taisyti] Leukė ir Minto
Kaip ir jo brolis Dzeusas ir kiti senieji dievai, Hadas nebuvo ištikimas vyras. Jis mylėjo ir persekiojo nimfa Minto, už tai ją Persefonė, Hado žmona, pavertė į augalą vadinama mėtą (mint). Panašiai ir nimfa Leukė buvo sužavėjusi Hadą, todėl jis ją pavertė į baltą poliarinį medį.
[taisyti] Orfėjas ir Euridikė
Hadas parodė gailestingumą tik vieną kartą. Orfėjas dėl savo muzikos buvo toks liūdnas, kad Hadas leido jam prikelti jo žmoną Euridikę, su vieną sąlyga, kad einant į gyvųjų pasaulį Euridikė eis už jo ir jis kelionės metu nebandys į ją pažiūrėti iki kol jie pasieks paviršių. Orfėjas sutiko, bet nesusilaikė ir žvilgtelėjo atgal, taip prarasdamas Euridikę vėl. Jie susitiko tik po jo mirties.
