Vampyras
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vampyrai – mitų, folkloro ir maginės fantastikos būtybės, kurios egzistuoja žmonių arba gyvūnų išgeriamo kraujo dėka (hematofagai), dažnai turintys antgamtiškų galių, ypatingiau funkcionuojantį kūną ir sugebėjimą persikūnyti į gyvūnus. Kai kuriose kultūrose yra mitų apie vampyrus ne žmones, o demonus ar gyvūnus, kaip šikšnosparniai, šunys ir vorai. Anot legendų vampyrai apibūdinami kaip nemirėliai – būtybės, prisikėlusios iš kapų ir siurbianti gyvųjų kraują, kad išgyventų. Taip pat manyta, kad vampyrai žudo tik naktį, nes saulės šviesa juos žudo. Vampyrą galima buvo užmušti tik pervėrus kuolu jo širdį. Esą vampyrai geba pasiversti šikšnosparniais ir išskristi. Todėl daug šių žinduolių būdavo žudoma.
Paprastai žmogus pavirsta vampyru, kai gauna vampyro kraujo. Aiškinama ir taip, kad žmogui iš pradžių visą kraują turi išsiurbti vampyras. Vampyrai dažnai apibūdinami kaip turintys nemažai įvairių papildomų galių ir charakterio bruožų, kurie labai skiriasi skirtingose tradicijose, ir yra dažnas tautosakos, kino ir literatūros subjektas.
Turinys |
[taisyti] Vampyrizmas
Vampyrizmas – kraujo gėrimo praktikavimas. Tautosakoje ir populiariose kultūrose šis terminas atskleidžia tikėjimą, kad žmogaus kraujas suteikia antgamtiškų jėgų. Istorinė vampyrizmo praktika leidžia manyti, kad tai artima daug specifiškesnei formai – kanibalizmui. Kito žmogaus kraujo gėrimas buvo naudojamas kaip psichologinio ginklo taktika, kad būtų išgąsdintas priešas, tai taip pat gali atskleisti ir įvairius dvasinius tikėjimus.
Vampyrizmo sąvoką kartais naudoja kalbant apie dėles, uodus, vampyrus (šikšnosparnius) ir kitus organizmus, kurie maitinasi kitų gyvūnų kūno skysčiais. Šis terminas apima ir tos pačios prigimties mitinius gyvūnus, įskaitant ir čupakabrą.
[taisyti] Vaizdavimas mene
[taisyti] Bremo Stoukerio „Drakula“
XIX a. pabaigoje pasirodė siaubo genijumi vadinamo Bremo Stoukerio romanas „Drakula“, kuris pasakojo apie paslaptingą šiurpų Transilvanijos grafą, kuris iš tiesų buvo vampyras.
Fantazijai peno turbūt turėjo legenda apie žiaurųjį Transilvanijos kunigaikštį Vladą Drakulą, kuris garsėjo savo žiaurumu – nepaklusniuosius smaigstydavo ant kuolų. Jo mirtis irgi buvo smurtinė.
[taisyti] Vaizdavimas filmuose
Šiuo metu vampyrai yra dažni fantastinių ir siaubo filmų veikėjai. Filmuose yra išskyriama vampyrų jėga, žiaurumas ir nesužeidžiamumas. Jie apibūdinami kaip žiaurūs nakties padarai, bijantys saulės šviesos, nuo kurios pavirsta pelenais. Vampyrai taip pat bijo krikščioniškų simbolių: krucifikso ir šventinto vandens, kurie vampyrus nudeginą ar net sunaikina. Jie fiziškai beveik nesužeidžiami, išskyrus sidabrinius ginklus. Sugeba skraidyti, pasiversti rūku ar šikšnosparniu, lengvai naudoja įtaigą, priversdami žmones vykdyti jų paliepimus.
- XX a. pradžioje visuomenę „užvaldė“ vampyrų manija. Buvo sukurta daug filmų, daugiausia apie Drakulą. 1922 m. sukurtas „Nosferatum“ tapo tikru siaubo šedevru.
- Ašmenys, Ašmenys 2, Ašmenys 3 – filmai, apie pusiau vampyrą, sugebėjusį atsispirti kraujo alkiui ir žudantį kitus vampyrus.
- Bafi vampyrų žudikė – serialas apie vampyrų ir kitų pabaisų žudikę.
- BloodRayne – filmas, pagal kompiuterinį žaidimą, apie vampyrę, kuri, keršydama už motinos mirtį, žudo kitus vampyrus.
- Helsingas (Hellsing) – animacinis siaubo mini serialas.
- Požemio pasaulis (Underworld) ir Požemio pasaulis 2: Evoliucija (Underworld 2: Evolution) – filmai, pasakojantys apie vampyrų ir vilkolakių karą.
- Prakeiktųjų karalienė (Queen of Damned) – filmas apie vampyrą, kuris savo muzika pažadino vampyrų karalienę.
- Van Helsingas – filmas, apie šventąjį bažnyčos karį, kovojantį su pabaisomis ir Drakula.
[taisyti] Etimologija
Angliškas vampire susidarė iš vok. Vampir, kuris susidarė iš ankstyvosios senosios lenkų kalbos žodžio wąpierz (vamper), kuris kilo iš senosios slavų kalbos žodžio oper (aper) (rus. упырь) arba senosios bažnytinės slavų kalbos žodžio „opiril“. Pagal slavų kalbininką Francą Miklošič žodis atkeliavęs iš kazanų totorių žodžio „ubyr“, kuris reiškia raganą.
[taisyti] Vampyrai ir senovinės kultūros
Istorijų apie mirusiuosius, trokštančius kraujo, yra beveik visose senovinėse kultūrose visame pasaulyje. Vampyrų dvasios, vadinamos Lilu, buvo minimos ankstyvojo Babilono demonologijoje. Šie, moteriškos lyties demonai, atgydavo naktimis ir medžiodavo bei gerdavo naujagimių ir nėščių moterų kraują. Viena iš šių demonų, vardu Lilitu, žydų demonologijoje pavadinta Lilith. Lilitu/Lilith kartais dar vadinama visų vampyrų motina.
Viename iš senovės Egipto mitų, deivė Sekhmet buvo apimta kraujo troškimo po žmonių žudynių ir pasisotindavo tik gerdama alkoholį, nuspalvintą kraujo spalva.
Homero „Odisėjoje“, šešėliai, kuriuos Odisėjas sutiko, keliaudamas į požemių karalystę, buvo viliojami šviežiai paaukotų avinų krauju, taip Odisėjas pasielgė, kad prišauktų Tirėsijo šešėlį.
Čigonų istorijos apibūdina strix, naktinį paukštį, kuris maitinosi žmonių mėsa ir krauju. Čigonų strix yra artimas rumunų vampyrui Strigoi, kuriam įtakingas buvo slavų vampyras ir albanų Štriga.
Ankstyvoje slavų tautosakoje pažymima, kad kraugeriai vampyrai bijojo (bet nemirdavo nuo) sidabro ir sunaikinti juos įmanoma tik nukirtus jiems galvą ir įkišus ją tarp lavono kojų arba mediniu kuolu perveriant širdį.
Viduramžių istorikai ir chronologai Walteris Map ir Williamas Niūburgietis XII a. užfiksavo anksčiausias anglų istorijas apie vampyrus.
Daug legendose apie vampyrus atrandama panašumų į legendas apie sukubus ir inkubus.
Populiariose vakarų istorijose vampyrai vaizduojami kaip nesenstantys (arba lėtai senstantys), intelektualūs ir mistiškai apdovanoti kitais atžvilgiais. Vampyras tipiškai turi didelę įvairovę žymių sugebėjimų. Į tai įeina nežmoniška jėga ir atsparumas bet kokiems ilgalaikiams sužeidimams, įskaitant specifines išimtis.
Buvo tikima, kad vampyrai neturi savo atspindžio, kaip tradiciškai tikėta, kad veidrodžiuose atsispindi siela, o blogio įsikūnijimas neturi sielos. Grožinė literatūra padidino šį tikėjimą, kai Bram‘as Stoker romane „Drakula“ pamini šią detalę, kai vampyras išmeta Harkerio skutimosi veidrodėlį per langą.
[taisyti] Liaudies tikėjimas vampyrais
Atrodo, kad iki XIX a. vampyrai Europoje buvo laikomi greičiau šlykščiais monstrais nei ištvirkusiais vampyrais, išpopuliarintais vėlyvosios grožinės literatūros. Buvo tikima, kad jie paprastai prisikelia iš savižudžio, nusikaltėlio ar raganiaus lavonų, net pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai buvo tikima, kad pradinis vampyras taip „ gimęs iš nuodėmės“, galėdavo laisvai vaikščioti tarp nekaltų aukų. Buvo tikima, kad ne laiku ar arba žiauria mirtimi miręs žmogus taip pat atgims vampyru. Daugiausiai europiečių vampyrų mitai yra slavų ir rumunų kilmės.
[taisyti] Slavų vampyrai
Slavai, įskaitant europiečius nuo Rusijos iki Bulgarijos ir nuo Serbijos iki Lenkijos, gali pasigirti turtingiausia tautosaka ir legendomis apie vampyrus visame pasaulyje. Slavai atkeliavo iš Juodosios jūros šiaurinės dalies ir glaudžiai susibendravo su iraniečiais. Prieš VIII a. jie migravo šiaurėn ir vakaruosna, kur dabar ir gyvena.
Krikščionizavimas prasidėjo beveik tuo pačiu metu, kai jie atvyko į savo naująsias žemes. Bet IX – X a. Rytų Ortodoksų Bažnyčia grūmėsi su vakarų Romos Katalikų Bažnyčia dėl viešpatavimo. Formaliai jos išsiskyrė 1054 m., bulgarai, rusai ir serbai pasilikdami ortodoksais, o lenkai, čekai ir kroatai pereina į Romą. Šitas susiskaldymas lėmė didžiulius skirtumus vystantis supratimui apie vampyrus – Romos bažnyčia tikėjo, kad negendantys kūnai yra šventi, kai tuo metu Ortodoksų bažnyčia tikėjo, kad tai yra vampyrai.
Į vampyrizmo priežastis įėjo gimimas su didžiąja taukine, dantimis ar uodega, pastojimas tam tikromis dienomis, netaisyklinga mirtis, atsiskyrimas, netinkami laidojimo ritualai it t.t. Apsaugos priemonės būdavo tokios kaip, kryžius karste, užtvaro po smakru, kad sustabdytų nuo įkapių valgymo, drabužių prikalimas prie karsto dėl tos pačios priežasties arba kūno persmeigimas spygliais ar kuolais.
Įrodymas, kad vampyras darbuojasi kaimynystėje, būdavo galvijų, avių, giminių, kaimynų mirtis, jei iškasti kūnai vis dar būdavo gyvojo būsenoje su naujai ataugusiais nagais ar plaukais, patinęs ar išsipūtęs kaip statinė, jei burnoje yra kraujo arba oda paraudusi.
Tikėta, kad vampyrus buvo galima sunaikinti persmeigus kuolu, nukertant galvą (kašubai galvą kišdavo tarp kojų), sudeginant, pakartojant laidotuvių ritualus, apšlakstant kapa švęstu vandeniu arba egzorcizmu.
[taisyti] Rumunų vampyrai
Pasakojimų apie vampyrus taip pat rasta ir senovės Romoje ir tarp suromėnintų rytų Europos gyventojų, rumunų (istoriškai žinomų kaip vlačai). Rumunija apsupta slaviškų valstybių, todėl nenuostabu, kad rumunų vampyrai yra panašūs į slavų vampyrus. Dabar jie vadinami strigoi, šitas terminas kilo nuo čigonų strix, kuris apibūdino žviegiančią pelėdą, o dar vėliau ėmė reikšti demoną arba raganą.
Yra skirtingų strigoi tipų : strigoi vii yra gyvos raganos, kurios tampa vampyrais po mirties. Jos gali išsiųsti savo sielą, kad susitiktų su kitomis raganomis arba strigoi morti, kurie yra mirę vampyrai. Strigoi morti yra prisikėlę negyvėliai, kurie grįžta iščiulpti šeimos narių, kaimynų ir kitų gyvųjų kraujo.
Žmogus, gimęs su didžiąja taukine, uodega, ne santuokoje, ar miręs nenatūralia mirtimi, ar prieš krikštijimą, buvo pasmerktas tapti vampyru, kaip ir septintas tos pačios lyties vaikas šeimoje, ar vaikas, kurio laukdamasi motina nevalgė druskos ar buvo nužiūrėta vampyro ar raganos. Ir žinoma, būti įkąstam vampyro taip pat reiškė pasmerkimą atgimti vampyru po mirties.
Varkolakas, kuris kartais buvo minimas tautosakoje, buvo labiau artimas mitologiniam vilkui, kuris gali suryti saulę ir mėnulį (panašus į Fenrį normanų tautosakoje), ir vėliau buvo dažniau siejamas su vilkolakiais nei su vampyrais. Žmogus, kamuojamas likantropijos, galėdavo pasiversti į šunį, kiaulę ar vilką.
Paprastai vampyrus pastebėdavo pirmiausiai jam užpuolus šeimos narius ar kitus gyvuosius, ar kai imdavo griauti daiktus namuose. Buvo tikėta, kad vampyrai, taip pat ir raganos, būdavo patys aktyviausi šv. Jurgio dienos išvakarėse, naktį, kai visur paplisdavo visos blogio formos. Šv. Jurgio diena Europoje vis dar švenčiama.
Kad vampyras guli kape, galėdavo išduoti skylės žemėje, nesuiręs lavonas raudonu veidu, arba jei viena koja būdavo karsto kampe. Gyvuosius vampyrus atpažindavo, kai bažnyčioje dalindavo česnakus – jų nevalgydavo tik vampyrai.
Ieškant vampyrizmo užuomazgų, dažnai buvo atkasami kapai : vaiko po 3 metų, jauno po 5 metų, seno po 7 metų.
Priemonės apsisaugoti nuo tapimo vampyru būdavo tokios kaip : taukinės pašalinimas ką tik gimusiam vaikui ir jos sunaikinimas, atsargus mirusiųjų kūnų paruošimas, lavono saugojimas nuo gyvūnų, spygliuotos laukinės rožės šakelės patalpinimas karste, česnakų pakabinimas ant langų ir jų prikaišymas ant galvijų, o ypač šv. Jurgio ir šv. Andriaus dienomis.
Kad sunaikintų vampyrą, jį perverdavo kuolu, o vėliau nukertama galva, o į burną prikišdavo česnakų. XIX a. žmonės net šaudydavo į karstą. Sunkiais atvejais kūnas būdavo sudraskomas, gabaliukai sudeginami, o pelenai, sumaišyti su vandeniu, būdavo atiduodami šeimos nariams kaip vaistas.
[taisyti] Čigonai ir vampyrai
Net šiandien čigonai dažnai vaidina savo vaidmenį vampyriškuose filmuose ir grožinėje literatūroje apie vampyrus. Neabejotina, kad tam įtakos turėjo Bremo Stoukerio romanas „Drakula“, kuriame Szganijos čigonai dirbo Drakulai, perplukdant jo dėžes su žemėmis ir saugojo jį.
Čigonai tradiciškai tikėjo, kad mirusiojo siela įžengia į panašų pasaulį kaip mūsų, tačiau jame nebeegzistuoja mirtis. Siela lieka šalia kūno ir kartai nori sugrįžti į jį. Čigonų mitai apie gyvus numirėlius paįvairino ir praturtino vengrų, rumunų ir slavų mitus apie vampyrus.
Senieji čigonų namai, Indija, turi daugybę mitinių vampyriškų būtybių. Bhuta yra vyro, mirusio keista mirtimi, siela. Jis klaidžiodavo naktį aplink vis persikūnydamas į mirusiųjų kūnus ir užpuldinėdavo gyvuosius kaip vampyras ghoul. Šiaurės Indijoje galima rasti brahmaparušą, vampyrišką padarą su galva, apsupta žarnomis, o kraują gerdavo per kaukolę.
Labiausiai įžymi indų dievybė, susijusi su kraujo gėrimu, yra Kali, kuri turi iltis, nešioja lavonų arba kaukolių girliandą ir turi keturias rankas. Jos šventyklos yra netoli kremavimo patalpų. Ji ir deivė Durga nukovė demoną Raktabiją. Kuris galėdavo atgyti iš kiekvieno išlieto kraujo lašelio. Kali išgėrė visą jo kraują, neišliedama nė lašelio ir taip laimėjo kovą, sunaikindama Raktabiją.
Sara, arba Juodoji deivė, tai kita Kali forma, išlikusi tarp čigonų. Čigonai tiki, kad pagal Naująjį Testamentą trys Marijos nuvyko i Prancūziją ir pakrikštijo čigonę, vardu Sara. Jie vis dar atlieka tam tikras ceremonijas kiekvienais metais gegužės 24 dieną viename Prancūzijos kaime, kur tai ir buvo įvykę. Kai kurie Juodąją deivę vadina Juodąja Kele arba Juodąja Kali.
Vieni čigonų mitų vampyrai vadinami mullo (tas, kuris miręs). Tikėta, kad toks vampyras grįždavo ir darydavo vien pikta, čiulpdavo žmonių kraują (paprastai giminaičio, kuris buvo kaltas dėl mirties, ar neatitinkamai pasielgusio su mirusiojo daiktais, kuriuos paprastai reikėdavo sunaikinti).
Vampyrės galėdavo sugrįžti, gyventi normalų gyvenimą ir netgi susituokti, tačiau vyrą mirtinai nuvargindavo.
Kiekvienas, kuris paslaptingai atsirasdavo, kuriam trūkdavo vieno piršto ar turėjo gyvūnų bruožų ir pan., buvo laikomas vampyru. Net augalai, šunys, katės ar naminiai gyvuliai galėdavo virsti vampyrais. Moliūgai ar melionai per ilgai laikomi namie gali imti judėti, skleisti garsus ar net trykšti krauju.
Kad išsilaisvintų nuo vampyro, žmonės kviesdavosi dampyrus (vampyro sūnus arba vampyro našlė), kad jį susektų. Kad apsisaugotų nuo vampyro, čigonai laidotuvių metu perduria lavono širdį medinėmis arba geležinėmis adatomis ir prideda metalo gabaliukų į burną, ausis, ant akių ir tarp pirštų. Jie taip pat įkiša gudobelę į lavono kojinę arba įkiša tarp kojų gudobelinį kuolą. Kitos apsisaugojimo priemonės būdavo tokios kaip: kuolų prismaigstymas į kapą, apipylimas verdančiu vandeniu, galvos nukirtimas arba lavono sudeginimas.
[taisyti] Kiti senojo pasaulio vampyrai
Senovės Graikijoje ir viduramžių Bulgarijoje tikėta, kad buvo demonas, vardu Lamija, kurio viršutinė kūno dalis buvo moters, o apatinė – sparnuoto žalčio, trokštantis kraujo (ypatingai moterų).
Moravijoje vampyrai mėgdavo atsikratyti savo įkapių ir aukas užpuldinėdavo nuogi.
Albanijoje, vienas iš vampyrų tipų, buvo žinomas Liogat, kuris prisikeldavo iš albano arba turko lavono. Jis būdavo su mirusiojo drabužiais ir aukštakulniais batais. Vienintelis būdas jį sunaikinti, tai nukąsti jo kojas, kad daugiau nebeatsikeltų iš savo kapo.
Bulgarijoje tikėta, kad vampyras turi tik vieną šnervę, miega su atmerkta kaire akimi ir būtinai sulenkęs nykščius. Jie buvo kaltinami ir už galvijų marus.
[taisyti] Naujasis pasaulis
Actekų mitologijoje Civitateo yra vampyro gentainis, atsirasdavęs, kai mirdavo kilminga ką tik gimusi mergaitė.
Meksikoje vampyrai vėliau būdavo atpažįstami pagal jų kaukolę, kuri neturėdavo jokių audinių.
Karibuose vampyrai, Trinidade ir Tobage žinomi kaip Soucoyant, Jamaikoje Ol‘ Higue, Grenadoje Lugaru, dieną atrodydavo kaip senos moterys, o naktimis išsinerdavo iš odos ir tapdavo skraidančiais ugnies kamuoliais, kurie ieškodavo kraujo. Jie būdavo nepalankiai apimti prievartos troškimo, todėl juos nuvyti būdavo galima pabėrus saujelę druskos ar ryžių prie durų, kryžkelių ar netoli lovos. Tada vampyras priverstas surinkti kiekvieną grūdelį. Jie gali būti sunaikinti, jei prikaišoma jų oda druska, kuri sudegins juos jiems grįžus į ją iki ryto.
Uolėtuose kalnuose vampyrai kraują iš aukų siurbdavo iš ausų su savo ilgomis nosimis.
Brazilijoje vampyrai turi pliušu dengtas kojas.
[taisyti] Azija ir Ramusis vandenynas
Indijoje (ypatingai pietinėje Ketalos valstijoje) vampyrai (žinomi kaip Yakšis) buvo gražios moterys, kurios viliodavo vyrus, kad juos nužudytų arba suvalgytų. Jos nemėgdavo geležinių objektų, o ypač religinių simbolių. Jas nužudyti buvo galima tik suvarius geležinę vinį į galvą. Jas taip pat buvo galima įkalinti medžiuose, naudojant pašventintus daiktus. Indija yra taip pat ir Vetalos gimtinė, šmėkliško vampyro, kuris gali atsiskirti nuo kūno, kad pasimaitintų.
Japonų vampyrų mitai paliečia ir upių demoną Kapą. Tai – piktavališkas padaras, kuris gali tapti mirtinu priešu, arba švelnus padaras, kuris su neįtikėtinu įgūdžiu užgydytų sulaužytus kaulus, arba siaubingas pokštininkas. Jis gauna jėgos iš vandens, kuris yra jų galvos apvalioje įtraukoje, kuri pasvirs ir išlies vandenį, kai demonas pasisveikina tradiciniu japonišku nusilenkimu. Jo primityvus būdas siurbti kraują dažniausiai yra per išangę nei per kaklą. Žinomi japonų mitai apie Oni turi daug panašumų su vakarietiškais vampyrų mitais. Kiti japonų mitai pasakoja apie vampyriškas lapes.
Kinų vampyras, šokinėjantis lavonas (jiangši), yra daug labiau panašesnis į zombį arba ghoulą, tačiau vis vien piešiamas kaip kraugerys.
Filipinų tautosakoje Mananangal buvo vampyrė, kurios viršutinė kūno dalis galėdavo atsiskirti nuo apatinės dalies, ir galėdavo skristi, naudodama sparnus. Ji iščiulpdavo embrionų kraują. Tikėta, kad Asvang dieną buvo nepaprastai graži moteris, o naktį – baisus skraidantis demonas. Ji gyveno įprastai kaip ir žmonės, galėjo susituokti, turėti vaikų, nes dienomis buvo visiškai paprasta moteris.
Malaizijos tautosakoje Penangalan buvo vampyras, kurio galva su nukarusiomis žarnomis, galėdavo atsiskirti nuo kūno. Pontianak buvo vampyrė, kuri siurbdavo naujagimių kraują, o kartais ir mažų vaikų ar nėščių moterų.
Australijos aborigenų mitologijoje Jara Ma – Ja – Cho (Yara-Ma-Yha-Who) buvo vampyras su siurbtuvais ant pirštų, kuris visad aukų tykodavo figmedžiuose.
