Tibetas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kitos reikšmės – Tibetas (reikšmės).

Tibeto vėliava

Tibetas (tibetietiškai Bod, kiniškai Xizang – Vakarų lobynas) – šalis, esanti Himalajuose, į šiaurę nuo Nepalo, prie rytinių ir šiaurinių Indijos valstijų, 4000 ir daugiau metrų virš jūros lygio. Sostinė – Lasa.

Skirtingais istorijos laikotarpiais Tibetas buvo nepriklausoma valstybė arba įėjo į mongolų imperiją bei buvo Cing dinastijos valdomos Kinijos vasaline valstybe. Nuo 1950 m. įeina į Kinijos Liaudies Respublikos sudėtį. Po 1959 m. buvo panaikinti likę savarankiškumo ženklai. Šiandien Tibetas formaliai įeina į Kinijos sudėtį kaip Tibeto autonominis rajonas. Tibetiečių opozicija Kinijos politiką Tibete vertina kaip tibetiečių tautos genocidą. Tibeto autonominis regionas Kinijos sudėtyje sudaro mažiau nei pusę viso istorinio Tibeto, o autonominio regiono gyventojai sudaro tik vieną trečiąją istorinio Tibeto gyventojų dalį.

[taisyti] Geografija

Smėlio kopos ir kalnai Tibete

Didžiąją Tibeto dalį užima kalnai. Vidutiniškai teritorija yra 4000 m virš jūros lygio.

Aukščiausia viršūnė – Džomolungma (Everestas).

Tibeto teritorijoje prasideda daugelis didžiųjų upių, toliau tekančių kitų tautų gyvenamosiomis teritorijomis ir pasaulyje žinomos tų šalių gyventojų duotais vardais, o ne pavadinimais tibetiečių kalba. Tai Brahmaputra, Geltonoji upė, Jangdzė, Indas, Mekongas.

[taisyti] Istorinės – geografinės sritys

Šalies suskaldymas kalnų grandinėmis, nevienodos gamtinės sąlygos, nuo seno lėmė tam tikrų istorinių – geografinių sričių susidarymą. Į jas iš dalies atsižvelgta formuojant dabartinio Tibeto autonominio regiono administracinį suskirstymą.

Tibete svarbiausi šie regionai:

Jarlungas – Pietuose esanti teritorija, kurioje prasidėjo Tibeto valstybė ir iš kur kilo pirmoji dinastija. Dabartinė Lhokha provincija.
U – teritorija aplink Tibeto sostinę Lasą (sostine tapo VII a.), besidriekianti ties Cangpo (Bramaputra) upe. Šiuolaikinė Lasa provincija.
Cangas – teritorija Cangpo upės slėnyje į vakarus nuo U, su didžiausiu miestu Šigace, dabartinė Shigatse provincija.
Ngaris – vakarinės Tibeto sritys į vakarus nuo Cango.
Ladakas – dar toliau į vakarus esanti teritorija, dabar priklausanti Indijai.
Kamas – Tibeto Pietryčių sritis, tapatinama su dabartine Quamdo provincija, senovėje užėmusi ir Vakarų Sichuan ir Šiaurės Yunnan provincijas.
Amdas – dabartinė Qinghai provincija
Čangtangas – dykuminės ir beveik negyvenamos sritys Tibeto šiaurėje.




							Tibetiečių siekiamos susigrąžinti teritorijos (etninės tibetiečių sritys)
							Tibetiečių teritorijos KLR.
							Tibeto autonominis regionas.
							Indijos pretenzijos (Aksai Chin).
							Pietinis Tibetas, į kurį reiškia pretenzijas Kinija.
							Kitos Tibeto periferijos sritys: Ladakas, Butanas, Sikimas

[taisyti] Istorinis Tibetas

Istorinis Tibetas apima ne tik Tibeto autonominį rajoną, bet ir Qinghai provinciją, Vakarinį Sichuan, Nepalo šiaurines sritis, Indijos Arunačal Pradešo ir Sikimo valstijas, Kašmyro regioną Ladaką.

Visos šios sritys senovėje tiesiogiai ar netiesiogiai priklausė Tibeto valstybei ar jos kultūrinės įtakos sferai ir sudaro vientisą istorinį darinį. Šis faktas kai kurioms valstybėms tapo pagrindu reikšti teritorines pretenzijas. Pvz., Kinijos Liaudies Respublika, kontroliuojanti Tibetą, nori iš Indijos perimti Arunačal Pradešo teritoriją, kuri vadinama „Pietiniu Tibetu“, ir nuo seno priklausė Tibeto vastybei.

[taisyti] Demografija

Dauguma tibetiečių yra budistai.

[taisyti] Istorija

Pagrindinis straipsnis: Tibeto istorija

Tibeto valstybės istorija prasidėjo 127 metais prieš mūsų erą, įsigalėjus Jarlungų dinastijai, šalį pirmą kartą 7 mūsų eros amžiuje suvienijo karalius Songcenas Gampo ir jo įpėdiniai. Nuo tada tris šimtmečius Tibetas buvo viena didžiausių Azijos galių, ką patvirtina ir įrašas, esantis Potalos rūmų kolonoje, bei to laikmečio Tangų dinastijos istorikai. Oficiali taikos sutartis tarp Kinijos ir Tibeto buvo pasirašyta 821–23 metais. Tarp dviejų šalių ji patvirtino demarkacijos liniją ir užtikrino, kad „tibetiečiai laimingai gyvens Tibete, o kinai – Kinijoje“. Tibeto istorijai buvo svarbus VII a., kuomet valdė karalius Songcen Gampo, įvykdė daug reformų, įvedė budizmą ir inspiravo Tibetiečių raštą. Gentinė valstybė egzistavo daug anksčiau. VII-VIII a. Tibetas sugebėjo apjungti visas kalnuotoje srityje buvusias gentines valstybes ir keletą kartų įsiveržti į Tang Kiniją. Vieną kartą tibetiečiai net pasiekė Tangų sostinę Čanganą.

Po pirmosios, Njatrių dinastijos pabaigos šalis subiro į daug smulkių valstybinių junginių, kuriuose formavosi Tibeto budizmas, klestėjo menas.

XIII a. šalis buvo suvienyta. Tibetas, kaip daugelis to meto Azijos valstybių, atsidūrė Mongolų imperijos sudėtyje. Šioje imperijoje tibetiečiams buvo suteiktas ypatingas statusas: vienos budistinės sektos, vadinamos „Sakya“, vienuoliai tapo mongolų valdovų mokytojais. Todėl mongolai priėmė Tibeto budizmą, o mongolų valdomoje Yuan dinastijos Kinijoje pastatyta daug tibetietiško stiliaus šventyklų. Tibetas buvo vasalinė Yuan imperijos sritis, kurioje valdžia buvo sutelkta Sakya vienuolyno rankose.

XIV a., nugalėjus „Sakya“ diktatūrą ir sykiu atkūrus šalies valstybingumą, į valdžią atėjo Phagmodų dinastija, tačiau vis labiau stiprėjo religinės grupuotės, tarp kurių vyko aršios kovos. XV a. valdžią galutinai paėmė nauja, „Gelug“ („Geltonkepurių“) sekta, kurioje pradėta dalai lamų institucija. Dalai lamos gana greitai tapo faktiniais Tibeto valdovais.

XVII a. pabaigoje, Tibete valdant VI Dalai lamai Canjan Džamcui, Kinijoje iškilo mandžiūrai, įkūrę Qing dinastiją. Tibetas okupuotas, bet dalai lamos institucija išliko, nors dauguma valdytojų buvo Mandžiūrų statytiniai.

Po Kinijos revoliucijos, 1911 m. žlugus Qing dinastijai, Tibete valdant XIII Dalai lamai, Kinija išvedė savo kariuomenę iš Tibeto. Tai sudarė prielaidas paskelbti nepriklausomybę, kuri, tiesa nebuvo legalizuota. Pakeista administracija, įvesta savo valiuta („tamkai“).

Tibeto autonominis regionas

1951 m. Kinijos Liaudies Respublikos kariniai daliniai įžengė į Tibetą ir grąžino Tibetą į Kinijos sudėtį. Kilusio karinio konflikto metu žuvo 1 mln.200 tūkst, tibetiečių ir buvo sugriautą 6 tūkst. budistų vienuolynų. 1959 m. Tibeto separatistų lyderis XIV Dalai lama pabėgo į Indiją, tuo duodamas pradžią tibetiečių diasporai šioje šalyje. Jo paskirtas 6 m. dvasinis įpėdinis Pančen Lama dingo 1995 m.

2008 metų kovo mėn. Tibete kilus neramumams ir riaušėms žuvo apie 100 tibetiečių. Tai sukėlė pasaulio visuomenės susirūpinimą ir masinius protestus. Prancūzijos prezidentas pareiškė, kad nedalyvaus Olimpinių žaidynių atidaryme Pekine, o protestuotojai Londone, Paryžiuje, San Franciske bandė sulaikyti olimpinės ugnis nešimo ceremoniją.

[taisyti] Kultūra

Tibetas turi labai savitą kultūrą, kurioje darniai susipynę vietinės ir užsienio tradicijos. Tai savita pasaulio civilizacija.

Tibetas nemažai perėmė iš kaimyninių Kinijos ir Indijos civilizacijų, tačiau vyraujanti buvo indų tradicija: iš Indijos atėjo budizmas, indų raštų sistemos pagrindu sukurtas tibetiečių raštas.

Nemažai tradicijų perimta iš šiaurinių kaimynų, Didžiosios stepės tautų -tiurkų, uigūrų, mongolų, mandžiūrų. Teigiama, kad iš jų buvo perimta administravimo, valdymo patirtis.

Pritaikant kitų šalių patirtį susiformavo savitas, Tibeto budizmas, Tibeto architektūra, Tibeto medicina, Tibeto muzika, Tibeto šokiai čamas, Tibeto teatras, Tibeto tapyba tanka.

Dar žr: