Abdal Muminas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Abdal Muminas (‘Abd al-Mu’min) (arab.: عبد المؤمن بن علي) (g. 1094 - m. 1163) buvo berberų Zenata genties atstovas ir Almochadų dinastijos įkūrėjas ir muo 1147 m. Maroko kalifas.

[taisyti] Istorija

Abdal Muminas gimė Maroko šiaurės vakarų Tagros miestelyje, puodžio šeimoje. Vaikystėje jis mokėsi Korano kaimo mokykloje, o paskui Tlemseno medresėje. Susitikimas su Ibn Tumartu buvo lemtingas Muminui. Įsitraukęs į Tumarto sukurtos sektos veiklą 1125 m. Muminas su jais įsikūrė mažame Tinmalo^[1] kaimelyje, Nfiso upės aukštupyje, pietiniame Atlase. 1130 m. buvo pripažintas kaip mahadi ir paveldėjo iš Tumarto kalifo titulą. Prasidėjus pasipriešinimui prieš Almoravidus, Almochadai, vadovaujami Abdal Mumino, po truputį pradėjo plėsti savo valdas. Iš pradžių buvo užimta Maroko Atlaso kalnų provincija, paskui prijungtos Rifo lygumos. 1146 m. žuvus Tašminui ibn Ali, Muminas užėmė Fesą. 1147 m. šturmu buvo užimtas Marakešas ir 1148 m. Maroko užkariavimas buvo baigtas, bet buvo likusios europinės Almoravidų valdomos teritorijos. Faktiškai musulmoniškoji Ispanija jau buvo suskilusi į daugybę emyratų ir buvo atakuojama iš šiaurės krikščionių. Todėl 1150 m. daugelis emyratų atsiuntė savo pasiuntinius pas Abdal Muminą žodžiais pareikšti savo nuolankumą, bet kalifas į Ispaniją neskubėjo. 1151 m. jis užėmė Alžyrą, o iki 1159 m. ir Tunisą. Visoje užkariautoje teritorijoje nuo Kirenaikos iki Atlanto Abdal Muminas liepė surašyti visas žemes. Iš šios teritorijos buvo išskirta 1/3 dalis, kurią sudarė miestai, upės, ežerai, dykumos ir keliai. Likusioms 2/3 kalifas uždėjo žemės mokesčius — haradžu (kharaj). Buvo nustatyta, kiek grūdais ir pinigais apmokestintas kiekvienas laukas. Tai buvo naujiena Magrebe, kur tokį mokestį mokėjo kitatikiai (visi išskyrus Almochadų sektą). Baigęs Magrebo užkariavimą Muminas 1161 m. persikėlė per Gibraltarą ir išsilaipino Ispanijoje. Daugelis vietos emyrų jau anksčiau buvo pripažinę Mumino valdžią, bet didžioji dalis Andalūzijos susijungė į nepriklausomą valstybę, kurios priešakyje stojo Sevilijos valdovas, krikščioniškos kilmės ispanas Ibn Mardanišas (Muhammad ibn Mardanis). 1162 m. kalifas atėmė iš jo Granadą ir grįžo į Ribatą rinkti naujos armijos žygiui į šiaurę. Bet šių planų išpildyti nespėjo, — jis mirė 1163 m. gegužės mėn. sulaukęs 69 metų ir buvo palaidotas Sale (priešais Rabatą). Valdžią paveldėjo jo sūnus Jusufas I.

1146 m. Abdal Mumino nurodymu ant Atlanto vandenyno pakrantės, Bu-Regrego (Bou Ragrag) upės žiotyse buvo pastatyta tvirtovė — Ribatas. Čia buvo statomi laivai ir ruošiamasi Ispanijos puolimui.

Abdal Muminas turėjo keturis vizirius:

Abû Ja`far (1146-1157) (abū ja`far ben `aṭīa (arab.: أبو جعفر بن عطية))
Abû as-Salâm (1157-1158) (abū as-salām al-kūmī (arab.: عبد السلام الكومي))
Abû Hafs (1158-1160) (abū ḥafṣ ben `abd al-mū'min (arab.: أبو حفص بن عبد المؤمن))
Abû al-`Alâ (1160-1163) (abū al-`alā ben jām`i (arab.: أبو العلى بن جامع))