Kalifas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kalifas (arab. خليفة) - kalifato valdovas ir kartu musulmonų umos (visų musulmonų) religinis vadovas. Pirmieji keturi kalifai (Abu Bakr, Umar ibn al-Khattab, Uthman ibn Affan, ir Ali ibn Abi Talib) buvo paskiriami įpėdiniais ankstesniojo arba renkami. Penktojo kalifo palikuonys tapdavo kalifais paveldėdami šį titulą (Umajadų dinastija, Umayyads). Vėliau titulą ir valdžią perėmė Abasidų (Abbasids) dinastija.
909 m. Šiaurės Afrikoje atsirado konkuruojantis kalifas (Fatimidų dinastija, Fatimids), valdžiusi dabartinio Maroko, Tuniso, Alžyro, Libijos (o vėliau - ir Egipto bei Palestinos) teritorijose. Umajadų palikuonys buvo įkūrę savo kalifatą Ispanijoje. Vėliau kalifais tapo osmanų (otomanų) valdovai. Tų vėlesniųjų kalifų valdžia buvo menkesnė, daugiau moralinė, o sultonai ir emirai valdė savarankiškai. Oficialiai kalifo titulas nenaudojamas nuo 1924 m., kai buvo panaikintas osmanų kalifatas.

Arabiškas terminas خليفة reiškia 'tęsėjas, įpėdinis'. Pirmieji musulmonų vadovai, paveldėję valdžią iš Mahometo (570-632) po šio mirties, buvo vadinami Khalifat ar-rasul Allah 'Alaho pranašo įpėdinis'.
Kalifus dar vadindavo Amīr al-Mu'minīn (أمير المؤمنين) 'tikratikių vadas', Imam al-Ummah 'umos mokytojas, imamas', Imam al-Mu'minīn (إمام المؤمنين) 'musulmonų mokytojas, vadovas'.

Žinomiausi kalifai:

• Abu Bakras (Abu Bakr) - pirmas teisėtai valdęs kalifas. Vienas iš valdovų kompiuteriniame žaidime „Civilizacija“ (Civilization), kai jame kaip žaidžiama tauta atsirado arabai.
• Harunas al-Rašidas (Haroon al-Rasheed) - abasidų dinastijos kalifas, kuriam valdant Bagdadas tapo pasauliniu prekybos, kultūros ir politikos centru. Daug kam žinomas kaip pasakų veikėjas arabų pasakų rinkinyje „Tūkstantis ir viena naktis“.