Vokiečių dogas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Vokiečių dogas
Standartas:	Nr. 235, II FCI grupė, 2.1 sekcija (molosiniai šunys)
Ūgis
Patinas:	daugiau kaip 80 cm
Kalė:	daugiau kaip 72 cm
Svoris
Patinas:	54-90 kg
Kalė:	45-68 kg
Plaukas:	Trumpas, storas, blizgantis, prigludęs
Aktyvumas:	Žemas
Intelektas:	Labai aukštas
Temperamentas:	Geraširdiškas, orus, ramus, meilus, prieraišus, žaismingas, kantrus, pastovus, atsakingas, patikimas, drąsus, ištikimas
Tinkamumas apsaugai:	Vidutinis
Tinkamumas tarnybai:	Aukštas
Vados dydis:	5-15 šuniukų
Ilgaamžiškumas:	~7 m.

Vokiečių dogas - šunų veislė. Pagal FCI klasifikaciją priklauso II grupei (pinčeriai ir šnauceriai, molosiniai šunys, Šveicarijos zenenhundai ir kitos veislės), sekcijai 2.1 (molosiniai ir gerieji doginiai šunys, be darbinių egzaminų).

Turinys 1 Išvaizda 1.1 Tipai 1.2 Spalvos 2 Charakteris ir elgesys 3 Kilmė 4 Pėdsakas Lietuvos istorijoje 5 Sveikata 6 Išnašos 7 Nuorodos 7.1 Klubai 7.2 Veislynai

[taisyti] Išvaizda

Vokiečių dogas savo išvaizda yra stiprus ir elegantiškas šuo - aukštas, stipraus, tvirto sudėjimo, išdidus, oriai iškelta galva. Visos jo kūno linijos harmoningos, išraiškinga galva. Stovintis atrodo kaip statula. Vokiečių dogai garsėja savo dydžiu ir inteligencija. Šios veislės šuo paprastai vadinamas „geraširdžiais milžinais“ arba „Apolonais tarp kitų veislių“.

[taisyti] Tipai

Nors yra vienas FCI priimtas vokiečių dogų standartas, bet skirtingose šalyse šių šunų išvaizda skiriasi. Net išskiriami trys tipai:

• Lengvas

Šio tipo šunys labai elegantiški, lengvi. Galva ilgesnė ir siauroka su nežymiu „stopu“ (perėjimas iš kaktos į nosies nugarėlę - pakaktys), mažomis lūpomis ir gražiomis neatvėpusiais vokais (sausomis) akimis. Dažnai tiesiais priekinių galūnių kampais ir neišreikšta krūtine. Paplitę Amerikoje, Anglijoje, Afrikoje, Skandinavijos šalyse.

• Vidutinis

Vidutiniškai sunkaus kaulėtumo ir ūgio, pakankamai išraiškinga galva, normaliomis lūpomis ir akimis. Kompaktiški, gerai judantys. Nors vizualiai mažiau įspūdingi už paskutinį tipą. Dažniausiai sutinkami Olandijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Liuksemburge ir dalinai Italijoje.

• Sunkus

Labai masyvūs įspūdingi šunys panašėjantys į molosus. Galva labai plati dažnai užapvalintu pakaušiu, didelėmis ar net per didelėmis lūpomis, labai ryškiu „stopu“, atkritusiais akių vokais (šlapiomis akimis). Savo ūgiu dažnai lenkiantys standarto normas. Neretais tiesūs užpakalinių galūnių kampai. Kartais sunkiai valdomo temperamento. Paplitę Prancūzijoje, dalinai Italijoje.

Lietuvos vokiečių dogų veisėjai kergti važiuoja į vakarų Europą todėl pas mus dažniausiai sutinkami vidutinio ir sunkaus tipo šunys.

Vokiečių dogų tipai

Lengvo tipo

Vidutinio sunkumo

Sunkaus tipo

[taisyti] Spalvos

Vokiečių dogai veisiami trijų pagrindinių spalvų:

1. Rudi ir tigriniai;
   • Rudi: nuo šviesiai gelsvos iki sodrios raudonai-auksinės spalvos. Turi turėti intensyvią juodą kaukę. Nepageidautinos baltos (nors ir labai mažos) dėmės ant krūtinės ir priekinių letenų bei uodegos galo.
   • Tigriniai: pagrindo spalva nuo šviesiai gelsvos iki sodrios raudonai-auksinės su juodais dryžiais, taisyklingai išsidėsčiusiais po visą kūną šonkaulių kryptimi. Būtina juoda kaukė. Nepageidautinos baltos dėmės ant krūtinės ir priekinių letenų bei uodegos galo.
2. Juodi ir marmuriniai;
   • Marmuriniai: pagrindo spalva balta, pageidautina visiškai švari balta be jokių juodų plaukelių. Po visą kūną tolygiai pasiskirsčiusios intensyvios juodos spalvos įvairaus dydžio netaisyklingais "plėšytais" kontūrais ovalios dėmės. Pageidautina, kad iš priekio ant kaklo, krūtinės ir priekinių letenų būtų kuo mažiau dėmių. Nepageidaujamos pilkos ir neleidžiamos rudos spalvos dėmės. Taip pat juodos dėmės neturėtų būti labai didelės ir dengti didelius kūno plotus. Pasitaiko visai balti - albinosiniai dogai (jie dažnai, bet ne visada, būna akli). Prie albinosinių dogų priskiriami ir balti dogai, kurie juodų dėmių turi mažiau kaip 10 %. Tokie dogai veisliniame darbe nepageidaujami, bet dalyvauja.
   • Juodi: spalva turi būti labai intensyvi, tamsi be jokio kito atspalvio. Pageidautina visai be arba su labai nedidelėmis baltomis dėmėmis. Jos leistinos ant kaklo, krūtinės, pilvo, letenų ir uodegos galiuko. Leistini dogai, kurių pagrindo spalva balta, o ant kūno viena didelė kaip "užsiaustas paltas" juoda dėmė, taip vadinami ploštiniai dogai. Taip pat pasitaiko dogų, kurių pagrindo spalva balta, o ant kūno išsidėsčiusios didelės taisyklingais kraštais ovalios dėmės -Plattenhunde (genetiškai jie yra juodi). Veisliniame darbe leistina dalyvauti.
3. Mėlyni (pilki).
   • Mėlyni (pilki): pagrindo spalva intensyviai pilka arba juoda. Pageidautina be jokio kito atspalvio. Leistinos, bet nepageidaujamos baltos dėmės ant krūtinės ir letenų.

Vokiečių Dogai kergiami tik savo spalvų grupėse lyg būtų atskiros veislės. Tarpspalvinis kergimas leidžiamas tik gerai veislės genetiką išmanantiems veisėjams ir veislės klubams pritarus.

[taisyti] Charakteris ir elgesys

Draugiškas, geranoriškas, prieraišus, ištikimas savo šeimininkui, ypač dėmesingas šeimininko vaikams, santūrus su svetimais. Pasitikintis savimi, bebaimis, bet kartu ir lengvai valdomas, paklusnus. Geras palydovas ir šeimos šuo, nepasiduodantis provokacijoms, neagresyvus. Dresuojamas, kaip ir visos vokiečių kilmės veislės, labai lengvai. Vyrauja nuomonė, kad dogų nereikia dresiruoti. Su jais reikia bendrauti - susitarti. Iki brandos būna gan judrūs ir smalsūs. Vėliau didžiąją paros dalį miega. Bet tai nereiškia, kad su jais nereikia vaikščioti ar lakstyti lauke. Su kitais šunimis ir naminiais gyvūnais sugyvena puikiai. Kergiami patinai būna pikti ir nepakantūs kitų patinų atžvilgiu.

[taisyti] Kilmė

FCI vokiečių dogų standartas nurodo, kad šių šunų protėviais buvo „Bullenbeisser“ (Buldogas) ir „Hatz-and Saurüden“ (skalikas šernams medžioti). Pastarasis buvo lengvesnis už mastifą bet stambesnis už greihaundą.

Pagal poemą Beovulf ("Meškovilkis") Danír genties didelis medžioklinis šuo vadinamas „Dene“. Gentis gyveno šių dienų Danijos teritorijoje. Didelis šuo, kaip ir arklys bei sakalas, yra šventi gyvūnai Danijos ir Anglijos karaliams. Tai atsispindi to meto bendrinėje kalboje ir karalių bei karalienių palaidotuose lobiuose. Labiausiai buvo vertinamas baltos spalvos su juodomis dėmėmis skalikas. Šiandien šie skalikai yra žinomi kaip „Harlequin“ - marmurinis. Du didelius skalikus galima pamatyti ant karališkojo iždo dangčio Britanijos muziejuje. Panašiai yra vaizduojamas didysis skalikas ant 5 m. e. Gallehus auksinių ragų graviūrose iš Pietų Jutlandijos (Danija), ir ant daugybės runų akmenų bei graviūrose su vikingų laivais, kurios buvo naudojamos laidojimo tikslams.

XVI a. pabaigoje Danijos Karališkasis teismas įvedė naują medžioklės su varovais madą – nenatūralią medžioklę, kai skalikams nebebuvo leidžiama vytis ir pribaigti elnią. Priešingai, iš jų buvo tikimasi medžioti elnią, jį parversti ir stipriai laikyti iki atvyks medžiotojas ir jį nužudys. Didieji skalikai nebuvo gerai pasirengę atlikti šį naują vaidmenį medžioklėje su varovais. Jų kūno struktūra buvo pernelyg lengva, kad galėtų sulaikyti elnią ar vilką, jo nenužudant. Šiai problemai išspręsti 1585 m. Danijos karalius Frederikas II išsiuntė į Londoną laivą parsivežti Englandshvalpe (angliškų šuniukų), kuriuos jam padovanojo Anglijos karalienė Elžbieta I. Angliški šuniukai buvo kur kas tvirtesni nei angliški mastifai. Tai greičiausiai buvo garsiųjų Pugnaces Britanniae (Britanijos Karo Šunys) palikuonys.

Pasak Romos rašytojų tekstų tai buvo didžiuliai masyvūs šunys. Manoma, kad jie turėjo šviesias, rudas akis, odos perteklių virš antakių, stambų snukį, plačią nugarą, puikų stotą ir raumeningas kojas. Buvo net paskirtas Procurator Cynegii (Medžioklės Prokuratorius), atsakingas už šių šunų atranką ir eksportą į Romą, kur buvo naudojami legionų mastifams gerinti bei kovoms amfiteatruose.

Remiantis karališkųjų Danijos šunų veisyklų protokolais, šunų veisimo programoje laikomasi dviejų atskirų linijų: Danijos ir Anglijos linijų. Jų kryžminė veislė tampa žinoma kaip „Blendinge” (toks pats žodis ir reikšmė, kaip ir angliškame žodyje „mišinys“). Ši nauja didžiųjų skalikų linija sudaro šių dienų vokiečių dogų veislės pagrindą. Didysis skalikas buvo atsivežtas į Italiją ir vadinamas Alano.

Jægersborg pilies (Danija) karališkųjų paveikslų įrašai rodo, kad buvo padovanoti skalikai:

• Švedijos karaliui Frederikui I – 11 skalikų ruja
• Grafui Friedrich (Brandenburg-Bayreuth) – 25 skalikų ruja
• Pløen kunigaikščiui Friedrich Carl – 6 skalikų ruja
• Sardinijos karaliui Charler Emmanuel III – 4 didelių “Blendinge” (maišytų) skalikų ruja.

Šio įvykio dėka didieji skalikai paplito Europoje tarp aristokratų ir sudarė pagrindą visiems vėlesniems istorijos perrašymams.

1749 m. grafas de Buffon pradeda spausdinti savo didžiausią veikalą, vadinamą „Histoire Naturelle, générale et particulière”. Evoliucijai iliustruoti jis naudoja didįjį skaliką, ir kadangi jo negali rasti niekur Prancūzijoje ar Vokietijoje, pradeda ieškoti gimtosiose Danijos žemėse. Būtent jis pirmas sukūrė pavadinimą „le Grand Danois” (Didysis danas). Jo veikalo angliškame vertime tie patys žodžiai virsta „Great Dane“ (Didysis danas). Nuo tada angliakalbėse šalyse skalikas buvo pradėtas vadinti „Great Dane“.

Žinoma dano Jacob Nicolay Wilse 1767 m. išleistoje disertacijoje ”Fuldstændig beskrivelse af stapelstaden Fridericia – efter pålidelige underretninger og egne undersøgninger” (176 psl.) dogas vadinamas „didžiuoju skaliku“ ir šis terminas buvo vartojamas iki pat XX amžiaus.

Vokietijoje 1780 m. skalikas buvo vadinamas ”Grosse Dänische Yagd Hund” arba ”didysis danų medžioklinis skalikas” ^[1].

Pirmoji šunų paroda įvyko Hamburge 1863 m. liepos 14-20 d. Aštuoni joje dalyvavę šunys buvo vadinami ”Dänische Dogge” (Danų dogas) ir septyni - ”Ulmer Doggen” (Ulmo dogas).

1878 m. Berlyne buvo suformuotas aktyvių veisėjų ir teisėjų komitetas (“Septynių Komitetas”). Šio komiteto susirinkimo metu buvo priimtas sprendimas klasifikuoti visus skirtingai vadinamus šunis kaip „Deutsche Doggen“ (Vokiečių Dogas). Tokiu būdu buvo padėtas pagrindas atskiros vokiškos veislės atsiradimui.

1880 m. šunų parodai Berlyne buvo paruoštas pirmas vokiečių dogų standartas.^[2]

1888 m. buvo registruotas pirmas pasaulyje Vokietijos vokiečių dogų klubas.

[taisyti] Pėdsakas Lietuvos istorijoje

Lietuvos tautos patriarchas Jonas Basanavičius laikė vokiečių dogą. Apie tai rašė Adolfas Nezabitauskis knygoje „Jonas Basanavičius“.

Didelį dogų veislės šunį J.Basanavičius įsigijo po to, kai į jo gyvybę Lom Palankoje (Bulgarija), kur dirbo gydytoju, pasikėsino tūlas A.Manuilovas. J.Basanavičius buvo sunkiai sužeistas dviem šūviais, du mėnesius gydėsi Vienoje.

Po šio pasikėsinimo būsimasis mūsų tautos patriarchas nusipirko didelį dogą, tikėdamasis ateityje apsiginti nuo panašių į A.Manuilovą užpuolikų. Rašoma, kad po jaunutės J.Basanavičiaus žmonos mirties dogas liko ne tik sargu, bet ir tapo artimu skaudžią netektį patyrusio gydytojo bičiuliu. Deja, ištikimo keturkojo draugo J.Basanavičius vėliau neteko - šunį kažkas nunuodijo.

[taisyti] Sveikata

Vokiečių dogai, kaip dauguma didelių šunų, turi gana lėtą medžiagų apykaitą. Dėl to reikia mažiau energijos ir suvartojama mažiau maisto vienam šuns svorio kilogramui, lyginant su mažesnėmis veislėmis. Vokiečių dogai turi kai kurių sveikatos problemų, kurios yra paplitusios tarp didelių šunų.

• Skrandžio vertimasis - yra skrandžio išsipūtimas (skausmingas skrandžio tempimas ir sukimas) ir gali baigtis dogo mirtimi, jeigu per 1 val. nebus kreiptasi į veterinarijos gydytoją. Pirmieji požymiai yra pilvo skausmai, bandymai vemti, vis didėjantis besipučiantis pilvas, šuns nervingumas ir galiausiai bejėgiškumas, glebumas. Labiausiai linkę į skrandžio vertimąsi yra sunkaus tipo dogai. Manoma, kad yra ryšys tarp išorinio purumo ir polinkio į šį sveikatos sutrikimą. Todėl labai svarbu, kad šuns skrandis nebūtų ilgą laiką tuščias. Skrandis turi būti nuolat saikingai užpildytas. Šunį pašėrus sausu pašaru negalima iškart gausiai girdyti vandeniu. Reikia palaukti apie valandą. Geriausia šerti užpiltą vandeniu lengvai subrinkintą pašarą. Vengti šalto ėdalo ir vandens. Valanda prieš ir po maitinimo – ramybė, be lakstymų, sportavimų.
• Kita šiai veislei būdinga problema yra sąnarių displazija. Paprastai rentgenograma gali patvirtinti, ar kojų sąnariai yra sveiki, ir pagal tai galima spręsti, ar šiuos šunis reikėtų veisti ir ar jie gali susilaukti sveikų palikuonių. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, displazijos tyrimas yra privalomas ir be jo negalima šunų kergti.
• Išplėstinė kardiomiopatija ir daugelis kitų įgimtų širdies ligų taip pat dažnai pasitaiko tarp vokiečių dogų.
• Be to, kai kurie dogai gali gauti mielių infekciją, jeigu nėra maitinami laikantis maisto reikalavimų. Dėl mielių infekcijos atskirais atvejais gali išsivystyti stafilokoko infekcija.
• Vokiečių dogams pasitaiko tam tikri genetiniai sutrikimai, būdingi šiai veislei. Pavyzdžiui, jeigu dogo sritys aplink akis ar ausis yra baltos, tuomet šie organai nesivysto, ir paprastai toks šuo yra aklas arba kurčias. Daugelis baltų dogų yra kurti.

[taisyti] Išnašos

1. ↑ Edward C. Ash : Practical Dog Book, 1931, ”The Great Dane"
2. ↑ http://www.fci.be/uploaded_files/144gb2002_en.doc Vokiečių Dogų FCI standartas

[taisyti] Nuorodos

• Lietuviškas vokiečių dogų laikraštukas
• Vokiečių dogų duomenų bazė

[taisyti] Klubai

• EuDDC Europos vokiečių dogų klubų federacija (jai priklauso ir Lietuva)
• Lietuvos dogų savininkų klubas "Apolonas"

[taisyti] Veislynai

• Armada
• Gotika
• Iš Deksnės Maumedyno
• Kantata
• Karališkasis
• Margenis
• Notanga
• Nuo Gražučių
• Specialus Agentas

Vikiteka: Vokiečių dogas – Iliustracijos, vaizdo ir garso įrašai, susiję su straipsniu