Senegalo istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Sahelio civilizacija
Senegalas
Tekrūras, Džolofas, Vaalo, Kajoras, Baolis, Sinė, Salumas
Vakarų Sahelis
Vagadu, Malis, Songajus, Bamara
Mosių valstybės
Tenkodogo, Jetenga, Manprusi, Mosi, Gurma, Dagomba
Hausų valstybės
Daura, Kanas, Kacina, Zazzau, Gobiras, Rano, Biramas, Zamfara, Kebbi, Jauri, Gvari, Borgu, Kvararafa, Nupė
Vidurio Sahelis
Kanemas, Bornu, Bagirmi, Vadajus, Darfūras
Nubija
Nobatija, Makurija, Alodija, Senaras
Fulbių džihadas (XVIII-XIX a.)
Futa Džalonas, Futa Toro, Sokoto kalifatas, Masina, Tukuleras, Vasulu, Adamava
Kolonijos Sahelyje (XIX-XX a.)
Šiaurės Nigerijos protektoriatas, Prancūzijos Vakarų Afrika, Prancūzijos Pusiaujo Afrika, Sudanas
Nepriklausomybė (XX-XXI a.)
Senegalas, Mauritanija, Burkina Faso, Malis, Nigeris, Nigerija, Čadas, Sudanas

Senegalo istorija - Senegalo teritorijoje nuo seno egzistavusių valstybių ir tautų istorija. Jos kultūrinis centras yra Senegalo upės slėnis. Ji skirstoma į kelis laikotarpius - priešistorinė era, prieškolonizacinė era, kolonizacija, nepriklausomybė.

[taisyti] Ikikolonijinė istorija

Archeologiniai rezultatai visur srityje rodo, kad Senegalas buvo apgyventas priešistoriniais laikais.

Seniausia žinoma vietos valstybė buvo Tekrūras, kilusi iš Senegalo žemupio, ir nuo IX a. klestėjusi drauge su Vagadu (Ganos) imperija vakaruose. Šios valstybės gyventojai buvo berberai ir fulbiai. Tekrūras nuolat kovojo su kaimyne Vagadu. Skirtingai nei soninkiai, jos gyventojai priėmė islamą XI a. 95% Senegalo gyventojų šiandien yra musulmonai.

1074 m. Tekrūras susivienijo su Almoravidais šiaurėje ir nugalėjo Vagadu imperiją. Tačiau netrukus jų sukurta didžiulė valstybė, apėmusi dab. Senegalo ir Malio teritorijas, ėmė byrėti. Nuo XIII a. šioje teritorijoje įsigalėjo mandinkų Malio imperija.

XIV a. viduryje iškilo volofų tautos įkurta Džolofo valstybė, valdžiusi didžiumą Senegalo teritorijos, kurios valdovai tituluoti burba. Jos sostinė buvo Linguere. Valstybę sudarė šeši pagrindiniai padaliniai: pats Džolofas, neturėjęs priėjimo prie jūros, ir penkios vasalinės sritys, kontroliavusios pajūrį: Vaalo, Kajoras, Baolis, Sinė ir Salumas. Dvi pastarosios sritys buvo gyvenamos senarų tautos.

XVI a. stiprėjančios pajūrio vasalinės sritys pamažu atsiskyrė nuo Džolofo. Tuo pat metu Fulbiai taip pat įkūrė karalystę Futa Torą. Prasidėjus Fulbių džihadui, iškilo Futa Džalono karalystė.

[taisyti] Kolonizacija

Pagrindinis straipsnis: Prancūzijos Vakarų Afrika

Portugalija, Nyderlandai ir Anglija konkuravo dėl prekybos srityje nuo XV a. iki 1677, kuomet Prancūzija įgijo svarbiausią vietą Senegale - blogos reputacijos Gorė salą šalia šiuolaikinio Dakaro, kuri tapo svarbiu prekybos vergais išvykimo punktu.

Tiktai 1850-aisiais prancūzai, valdant gubernatoriui Louis Faidherbe, išplėtė atramos tašką į žemyną. Prancūzams priklausė siauras pajūrio ruožas, kuriame pradėtas tiesti geležinkelis, jungiantis Sen Luji ir Dakarą. Vietinių tautų valstybės, tokios kaip Kajoras, Salumas pradėjo pasipriešinimo kovą prieš šio geležinkelio tiesimą, kas sukėlė karus su prancūzais. Jie pasibaigė volofų, senarų ir fulbių valstybių pralaimėjimu, ir iki 1890 m. prancūzai valdė didžiules teritorijas.

Šios teritorijos buvo vadinamos Senegalo kolonija ir valdomos iš Dakaro, bet be dabartinio Senegalo taip pat apėmė pietų Mauritaniją, vakarų Malį, šiaurės Gvinėją. 1891 m. atskyrus Prancūzijos Sudaną (Malio pirmtakas) ir Prancūzijos Gvinėją, o 1904 - Mauritanijos sritis, susiformavo dabartinė Senegalo teritorija.

[taisyti] Nepriklausomybė

Sausį 1959, Senegalas ir Prancūzijos Sudanas susivienijo, kad suformuotų Malio Federaciją, kuri tapo pilnai nepriklausoma 1960 m. birželio 20-ąją, dėl nepriklausomybės ir perkėlimo valdžios sutarties, pasirašytos su Prancūzija 1960 m. balandžio 4-ąją.

Dėl vidaus politinių sunkumų, Federacija suiro 1960 m. rugpjūčio 20-ąją. Senegalas ir Sudanas (vėliau Malio Respublika), paskelbė nepriklausomybes. Léopold Senghor, tarptautiniu mastu žinomas poetas, politikas ir valstybės veikėjas, išrinktas pirmuoju Senegalo prezidentu 1960 m. rugpjūtį. Po Mali Federacijos žlugimo, prezidentas Senghor ir Premjeras Mamadou Dia vadovavo kartu po parlamentine sistema. Gruodį 1962, jų politinė konkurencija privedė prie perversmo, dėl kurio stengiama, Premjero Dia. Perversmas buvo padėtas be kraujo praliejimo, ir Dia buvo suimtas ir įkalintas. Senegalas priėmė naują konstituciją, kuri konsolidavo Prezidentinę valdžią. 1980, prezidentas Senghor atsistatydino iš politikos, ir perdavė valdžią savo išrūšiuotam perėmėjui, Abdou Diouf, 1981.

1982 m. vasario 1-ąją Senegalas susijungė su Gambija, kad suformuotų nominalią Senegambijos konfederaciją, tačiau numatyta dviejų šalių integracija nebuvo atlikta, ir sąjunga iširo 1989 m. Nepaisant taikos derybų, pietų separatistų grupė Casamance srityje susidūrė sporadiškai su vyriausybinėmis jėgomis nuo 1982.

Senegalas turi ilgą istoriją dalyvavimo tarptautiniame taikos palaikyme. Abdou Diouf buvo prezidentas tarp 1981 ir 2000. Jis padrąsino platesnį politinį dalyvavimą, sumažino vyriausybinį įsitraukimą į ekonomiką, ir platino Senegalo diplomatinius įsipareigojimus, ypatingai su kitomis besivystančiomis šalimis. Vidaus politika kartais išsiliejo į gatvės smurtą, sienos įtempimą, ir smurtinį separatistų judėjimą pietų Casamance srityje. Vis dėlto, Senegalo įsipareigojimas į demokratiją ir žmogaus teises nas sustiprintas per laiką. Diouf kalėjo keturis nustatytą laiką kaip prezidentą.

Per 2000 m. prezidento rinkimus jis buvo nugalėtas per laisvus ir teisingus rinkimus opozicijos vadovo Abdoulaye Wade. Senegalas patyrė savo antrą taikų perėjimą valdžios, ir savo pirmą nuo vienos politinės partijos kitam. 2004 m. gruodžio 30-ąją Prezidentas Abdoulaye Wade paskelbė, kad jis pasirašys taikos sutartį su dviem separatistų frakcijomis Judėjimo Demokratinių Jėgų Casamance (MFDC) Casamance srityje. Tai užbaigs Vakarų Afrikos ilgiausiai bėgdamas pilietinį konfliktą. Pabaigą 2006, atrodė, kad taikos sutartis laikėsi, kadangi atrodė, abi frakcijos ir Senegalese kariuomenė pagerbė sutartį. Su pripažintomis taikos perspektyvomis, pabėgėliai pradėjo sugrįžti namo iš kaimyninės Bisau Gvinėjos. Tačiau, 2007 pradžioje, pabėgėliai pradėjo bėgti vėl, kadangi Senegalese karių regėjimas vėl sužadino baimes naujo protrūkio smurto tarp separatistų ir vyriausybės.