Romėnų kariuomenė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Romėnų kariuomenė (lot. Militia) – senovės Romos karinės pajėgos laikotarpyje nuo Romos miesto įkūrimo apie 800 m. pr. m. e. iki Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m. e. m. Svarbiausią ir pagrindinę pajėgų dalį sudarė sausumos kariuomenė. Maždaug nuo antrojo samnitų karo ją papildė laivynas.
Romėnų kariuomenė buvo labai svarbi Romos valstybės dalis. Karinės jų kampanijos vyko apie 1300 metų nuo Partos rytuose iki Ispanijos vakaruose, ir nuo Šiaurės Afrikos pietuose iki Galijos bei Britų salų šiaurėje. Istorikas Juozapas Flavijus romėnus apibūdino taip: „jau gimsta pasiruošę ir ginkluoti“.[1]
Romėnų kariuomenės istoriją galima suskirstyti į kelis etapus. Pirmiausiai ji vykdė nedidelio masto karines kampanijas aplinkiniuose kraštuose (daugiausiai pačioje Italijoje), buvo ginkluota ietimis bei svaidomomis ietimis, įtakota etruskų ir graikų karybos būdo. Taip pat naudojo falangos rikiuotę. Susidūrę su galais, romėnai pradėjo plačiau naudoti ir kardus. Didžiausią suklestėjimą Romos kariuomenė pasiekė ankstyvosios – viduriniosios imperijos epochos laikmečiu, kai romėnai turėjo nuolatinę profesionalią kariuomenę, sudarytą iš ypač gerai ištreniruotų karių, kuriems tai buvo amatas ir pragyvenimo šaltinis.
Turinys |
[taisyti] Kariai
Roma savo didžiausio išsiplėtimo metu, pasak Edvardo Gibono, turėjo 45 – 120 milijonų gyventojų. Kiek tiksliai iš jų buvo nuolatinėje kariuomenėje, nėra žinoma. Gibonas teigia, kad auksiliarijų ir romėnų legionierių bendras skaičius Adriano laikais galėjo siekti 375 tūkstančius.
Vėlyvosios imperijos periodu suprastėjo karinės įrangos kokybė, ir nors padaugėjo kareivių – dauguma jų buvo iš germanų genčių. Vakarų Romos imperijos didžiąją kariuomenės dalį sudarė Romos teritorijoje gyvenančios germanų tautos. Apie Rytų Romos imperijos kariuomenę skaitykite straipsnyje Bizantijos kariuomenė.
[taisyti] Finansavimas ir išlaidos
Romos karalystės bei beveik visu respublikos laikotarpiu kariai įrangą turėjo pirktis ir atsinešti patys, iš savo lėšų. Taip pat, už kariavimą jie negaudavo nuolatinio atlyginimo, tad Romos valstybės išlaidos armijai būdavo minimalios. Kita vertus, jos vis tiek sudarė bene didžiausią valstybės išlaidų dalį, kadangi nebūdavo jokių kitų, šiuo metu kiekvienoje valstybėje įprastų išlaidų: mokslui, sveikatos apsaugai, socialiniam draudimui, viešajam transportui ir panašiai.
Vėlyvosios respublikos periodu, po Gajaus Marijaus reformų, kariams už tarnybą buvo pradėta mokėti iš valstybės biudžeto, taip pat valstybė suteikdavo visą reikalingą įrangą ir ginklus. Dar kiek vėliau tapo įprasta, kad kareiviams moka juos vedantis karvedys.
Sparčiausio Romos plėtimosi periodu Respublikos ir ankstyvosios imperijos laikotarpiu karų metu priplėštos gėrybės sudarė labai svarbią valstybės ekonomikos dalį. Kai kurių istorikų nuomone, tuo metu visa romėnų ekonomika ir rėmėsi aplinkinių kraštų plėšimu, o imperijai nustojus plėstis atsirado turtinis nuosmukis, tapęs viena iš svarbių jos žlugimo priežasčių.
Didėjant kariuomenės apimčiai ir karių atlyginimams, atsirado papildomi mokesčiai, buvo padidinti kai kurie esami.
[taisyti] Vadovavimo struktūra
Karalystės epochoje formalus vyriausiasis kariuomenės vadas buvo karalius. Daugiau apie šio periodo romėnų kariuomenės vadovavimo struktūrą yra beveik nieko nežinoma. Greičiausiai žemesni vadai buvo kiti Romos aristokratai.
Romos respublikos periodu aukščiausioji valdžia buvo senatas, renkamas žmonių. Pats senatas išrinkdavo du konsulus, kuriems be kitų pareigų priklausė ir vadovavimas kariuomenei. Jiems pavaldūs buvo pretoriai ir kvestoriai, o pastariesiems – kariuomenė, suskirstyta į iš manipulų sudarytus legionus bei pagalbines sąjungininkų pajėgas. Papildomai atskirais atvejais (dažniausiai didelio pavojaus metu) senatas arba konsulai galėjo paskirti diktatorių, kuris ribotam laikotarpiui turėjo absoliučia valdžią. Laivyno vadas buvo atskaitingas tiesiai senatui (arba diktatoriui), ne konsulams. Jam buvo atskaitingi flotilių vadai.
Vėlyvosios respublikos ir ankstyvosios imperijos laikotarpiu de facto aukščiausias armijos vadas buvo imperatorius, nors juridiškai virš jo dar buvo senatas. Imperatoriui atskaitingi buvo provincijų prokonsulai bei aerarium militare – kažkas panašaus į karo finansavimo ministeriją. Prokonsulams savu ruožtu atskaitingi buvo tiesiai legionų vadai – legatai, bei laivyno vadas. Kartais legatai būdavo pavaldūs tiesiai imperatoriui. Legatams pavaldūs buvo atskiriems legionams ar jų dalims bei auksiliarijų daliniams vadovavę tribūnai.
Vėlyvosios Romos imperijos laikotarpiu struktūra tapo sudėtingesnė, kariuomenė buvo suskirstyta į lauko karius bei pasienio apsaugą, pirmajai vadovavo pėstininkų vadas, antrajai – raitelių vadas. Jiems atskaitingi karvedžiai buvo vadinami Dux ir savo žinioje turėdavo po du ar daugiau legionų. Žemesnis rangas už dux buvo legionams ir auksiliarijų daliniams vadovavusio legato ir Foederati pajėgoms vadovavusio federacinio vado.
[taisyti] Kultūra
Svarbiausią karinės kultūros vietą romėnų armijoje užėmė ypač griežta drausmė. Taip pat, skirtingai nuo daugelio kitų to meto šalių, Romos kariuomenėje būdavo akcentuojama grupinė kova, daliniai. Palyginimui, Galijoje svarbiausia būdavo asmeniniai kario sugebėjimai ir galai didžiausią reikšmę teikė individualių kovotojų ugdymui. Romėnų daliniai privalėdavo išlaikyti tikslias rikiuotes net žiauriausiuose mūšiuose bet kokiomis sąlygomis, kol neduoti kitokie įsakymai.
Romėnų kario ištikimybė teoriškai būdavo Romos valstybei, tačiau pasididžiavimas buvo susijęs su konkrečiu daliniu, paprastai legionu. Sėkmingai pasirodę legionai būdavo atlyginami atskirais vardais, pavyzdžiui, XX legionas – „Narsus ir pergalingasis XX-asis“. Bendra tvarka legionai būdavo žymimi tik numeriais.
Praktikoje po Marijaus reformų karių ištikimybė dažniausiai būdavo ne valstybei, o karvedžiui, iš kurio gaudavo atlyginimą.
[taisyti] Įranga ir ginkluotė
Romėnų kario ginkluotė ir kiti reikalingi asmeniniai daiktai buvo gaminami dideliais kiekiais, siekiant suvienodinti armiją. Pasak dalies istorikų, romėnų įranga (ypač šarvai) buvo vienas iš svarbių faktorių, suteikusių šiai armijai pranašumą.[2]
Taip pat romėnai perimdavo pažangesnius ginklus iš kitų kraštų (pvz., ietys – iš graikų ir etruskų, kardai – iš galų).
Tipiškas III a. romėnų pėstininkas (legionierius) turėjo galėją – šalmą, lorica squamata – tam tikrus žvyninius šarvus, scutum – stačiakampius, lenktus didelius skydus, gladijus – neilgus kardus, penkias plumbata – svaidomas strėles, nešiojamas už skydo, piliumą – svaidomą ietį. Taip pat egzistavo lankininkai, svaidyklininkai, lengviau ginkluoti ir mažiau šarvuoti pagalbiniai pėstininkai, bei artileristai. Pagrindinis ginklas Romos respublikos – imperijos laikais buvo gladijus, tačiau imperijos pabaigoje vėl imta labiau naudoti ietį.
Po šarvais paprastai būdavo vilkima vilnonė tunika. Kardą ir durklą laikydavo vienas diržas (balteus), kartais – dvigubas sukryžiuotas diržas. Apavas būdavo specialūs, sunkūs kariniai odiniai sandalai, pakaustyti metalu – caligae. Kaklą dengdavo vilnonis arba lininis šalikas – focale. Papildomi daiktai nešami krepšiuose (vad. bagažas – sarcina) ant tam skirtų karčių (furca), tai dažniausiai būdavo odinė kuprinė (loculus), virimo katiliukas, gertuvė, kirvis ir panašiai. Kiekvienas karys dienos žygiui skirtą vandenį nešdavosi pats vandenmaišyje, įkūrus stovyklą vanduo būdavo parūpinamas bendrai. Įprastai, kiekvienas karys nešdavosi arba kastuvą, arba krepšį žemėms išnešioti (bet ne abu), skirtus stovyklos įrengimui. Taip pat kariai dažnai nešdavosi Tribulus – ginklas, sudarytas iš kelių metalinių dyglių taip, kad pastačius bet kuria kryptimi visada dalis jų sudarytų stabilų pagrindą, o vienas ar keli būtų nukreipti viršun. Jis buvo skirtas prieš kavaleriją – arklius ir dramblius, taip pat labai gerai veikdavo prieš kupranugarių raitelius.[3]
Įvairios komandos būdavo duodamos specialiu pučiamuoju instrumentu – bucina (dabartinio trombono prototipas).
[taisyti] Inžinerija
Kariuomenėje buvo plačiai naudota išvystyta inžinerija, pradedant kelių tiesimu ir baigiant apsiausties ginklais. Šioje srityje romėnų kariuomenė buvo toli pralenkusi visas kitas to laikmečio armijas.
Kiekvieną sykį pasibaigus žygiui (ypač – priešiškoje teritorijoje) legionas prieš poilsį įsirengdavo fortifikuotą stovyklą – castra. Ji būdavo daroma tik iš žemių, velėnų ir medienos. Už jos statybą būdavo atsakingi specialūs inžinierių daliniai, kurie konkrečiu atveju surinkdavo tiek eilinių kareivių, kiek tuo kartu reikėdavo. Stovykla būdavo kvadrato formos, perimetrą juosdavo griovys ir tvora su smaigais.
Taip pat armija gebėdavo statyti akmeninius ir (arba) medinius tiltus per upes. Vieni žinomiausių – Cezario kampanijos Galijoje metu pastatyti du tiltai per Reiną, laikomi karinės inžinerijos šedevru. Vienas jų, virš devyniasdešimties metrų ilgio, buvo pastatytas per dešimt dienų.
Dauguma apsupties ginklų buvo pritaikyti ir patobulinti graikų išradimai. Žinomiausi jų yra balista, katapulta, skorpionas. Nuo III a. fortų ir miestų apgulčiai pradėtas naudoti onagras.
Eidami per priešišką teritoriją, romėnų legionai labai dažnai paskui save tiesdavo akmenimis grįstus kelius, padedančius užtikrinti greitą provizijos tiekimą bei pastiprinimus esant reikalui. Taip pat patogūs keliai padėdavo greitam atsitraukimui, jei prireikdavo. Romėnų keliai taip pat laikomi inžinerijos šedevru, dalis jų puikiai išsilaikę iki šių laikų. Istorikas Michael Grant Via Appia (Apijos kelią) laiko nulėmusiu romėnų pergalę antrajame samnitų kare.[4]
Taip pat romėnų kariai kartais dalyvaudavo civilinio naudojimo pastatų statyboje, jei tuo metu nedalyvaudavo karinėse kampanijose. Tai padėdavo užtikrinti armijos užimtumą, sunkus fizinis darbas palaikydavo jų formą, be to, priešingu atveju nieko neveikiančią armiją Romai būtų nuostolinga išlaikyti.
Viena žymiausių romėnų karinių konstrukcijų buvo dviguba siena apie apsiaustą Alesijos miestą Galijoje: viena aptverti miestui kad iš jo niekas neištrūktų, ir antra išorinė – kad sulaikyti ateinančius pastiprinimus. Ji buvo pastatyta Cezario karo Galijoje metu.[5]
[taisyti] Laivynas
Iki pirmojo Pūnų karo romėnų laivyną tesudarė keli laivai – triremos, patruliavę jūros pakrantėse ir upėse. Pirmuosius laivų susidūrimus su stipria jūrine Kartaginos valstybe Roma triuškinančiai pralaimėjo. Tačiau, pasak legendos, pavykus užgrobti kartaginiečių laivus, romėnai prisigamino jų kopijų. Taip pat kare prieš Kartaginą romėnai pradėjo naudoti ir savo pačių išradimą – „varną“ (corvus), kažką panašaus į priešo laivo denin įsmingančias kopėčias, kuriomis tarp laivų galėdavo pereiti legionieriai. Tai buvo visiškai nauja jūrų mūšių taktika, anksčiau tiesiog būdavo stengiamasi padegti, taranuoti ar kitaip sunaikinti priešo laivą. Pirmosios didesnės romėnų laimėtos jūrų kautynės buvo Mylae mūšis (260 m. pr. m. e.) netoli dabartinio Milaco pietinėje Sicilijos pakrantėje. Antrojo Pūnų karo metu Romos laivynas jau buvo stipresnis, nei Kartaginos.
Respublikos laikais didelę romėnų laivyno dalį sudarė sąjungininkų pajėgos, labiausiai – graikų. Viduržemio jūrą romėnai galutinai užvaldė Pompėjui 67 m. pr. m. e. įveikus piratus, tuo metu – rimtą jėgą.
Paskutinė didelė Romos jūrų kova buvo Akcijaus mūšis, užbaigęs pilietinį karą tarp Antonijaus ir Oktaviano. Vėliau flotilės būdavo naudojamos tik transportavimui, nedidelėms kovoms su piratais ir pakrančių apsaugai. Svarbius vaidmenis laivynas suvaidino Britanijos užkariavime, Dakijos užkariavime. Vėliau dar keli jūrų mūšiai įvyko prieš germanų tautas.
Didžiumą laivyno sudarė dviejų tipų buriniai–irkluojami laivai – triremos ir kvinkviremos. Ji būdavo ginkluoti specialiu priekyje įtaisytu taranu, galėjusiu pramušti skylę kito laivo šone ir jį nuskandinti, todėl ypač didelė taktinė klaida būdavo atsukti laivą šonu į priešą. Paties priešo laivo šturmavimui naudotos virvės su kabliais bei nuo Pūnų karų – „varnas“. Denyje būdavo įtaisytos balistos ir katapultos, skirtos priešo bombardavimui. Jūreiviai būdavo lengvai šarvuoti ir esant reikalui taip pat galėdavo dalyvauti artimoje kovoje.
Romėnai turėjo dvi pagrindines jūrų bazes ir jose dislokuotas flotiles: Misenume (šiaurės Italija, netoli dab. Miseno) ir Ravenoje. Mažesnės provincijų flotilės buvo Germanijoje (Reino kontroliavimui), Britanijoje, Juodojoje jūroje ir kitur.
[taisyti] Nuorodos
- ↑ Juozapas Flavijus. Žydų karas.
- ↑ Elton, Hugh, 1996, Warfare in Roman Europe
- ↑ The Seven Great Monarchies of the World: Parthia
- ↑ Michael Grant. The History of Rome
- ↑ Gajus Julijus Cezaris. Užrašai apie Galų karą (Commentarii de Bello Gallico).
