Pranas Jodelė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pranas Jodelė (1871 m. vasario 13 d. – Kupriuose (Rokiškio raj.) – 1955 m. gruodžio 8 d. Kaune) – žymiausias nepriklausomos Lietuvos chemikas technologas, profesorius, VDU rektorius.
[taisyti] Biografija
Mokėsi Užpalių pradžios mokykloje. Išvykęs į Rusiją pas ištremtą dėdę 1891 m. baigė Oriolo gubernijos Livnų realinę gimnaziją. 1891 – 1896 m. studijavo Charkovo veterinarijos institute. 1904 m. baigė Kijevo politechnikos institutą, 1906 m. gavo inžinieriaus technologo diplomą, dirbo Rusijos cemento, stiklo, metalurgijos įmonėse, tačiau vėl sugrįžo į institutą, dirbo laborantu.
1908 m. stažavosi Vokietijoje, Šveicarijoje 1909 m. išrinktas Kijevo politechnikos instituto docentu. Dėstė statybos medžiagų technologiją. 1912 m. išrinktas ekstraordinariniu profesoriumi. 1913 m., atsisakęs profesūros, grįžo į Lietuvą ir visas jėgas atidavė nepriklausomos valstybės kūrimui. 1913 m. suprojektavo ir vadovavo Valkininkų cemento fabriko statybai (pirmojo Lietuvoje, per I Pasaulinį karą sugriauto). Vienas iš bendrovės akcininkų buvo dr. Jonas Basanavičius.
Nuo 1920 m. dirbo Kauno miškų departamente. 1921 – 1922 m. buvo vienas iš Lietuvos Aukštųjų kursų organizatorių, jų lektorius, profesorius. 1922 m. vasario 16 d. su kitais įkūrė Lietuvos universitetą. 1922 – 1927 m. buvo pirmasis Technikos fakulteto dekanas, įkūrė ir vadovavo Statybos ir statybinių medžiagų katedrai. 1927 m. paskelbė cemento kietėjimo teoriją. 1927 – 1928 m. ir 1932 – 1940 m. paskirtas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) prorektoriumi, 1928 – 1929 m. – rektoriumi.
Jam vadovaujant pastatyti Medicinos fakulteto rūmai, Fizikos – chemijos instituto rūmai Aleksote ir didžiausias tarpukario Lietuvos statybų objektas – Universiteto klinikos (atsidėkodami medikai jam suteikė medicinos garbės daktaro laipsnį).
P.Jodelė suorganizavo Lietuvos mineralinių žaliavų tyrimą, buvo Energijos komiteto žemės turtams tirti komisijos pirmininkas, taip pat Technikos draugijos pirmininkas, nuo 1924 m. – Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungos vadovas. Tyrė statyboms tinkamų žaliavų išteklius Lietuvoje.
1936 m. paskirtas Žemės turtų tyrimo komisijos pirmininku. Tyrė Skirsnemunės kreidos, mergelio, Menčių, Karpėnų, Vegerių klinčių, Biržų, Pasvalio gipso, Šventosios kvarcinio smėlio, Merkio kreidos telkinius. Jo pastangomis 1938 m. pradėtas statyti (per II Pasaulinį karą sugriautas)Skirsnemunės (Jurbarko raj.) cemento fabrikas, vadovavo Karpėnų klinčių telkinių tyrimams, kuriais pasinaudojus po II Pasaulinio karo pastatyta Akmenės cemento gamykla.
1940 m. išėjo į pensiją. Tačiau, įsteigus Statybos medžiagų pramonės tresto laboratoriją, buvo pakviestas jai vadovauti. Iki 1941 m. vasaros – Lietuvos geologinių tyrinėjimų ir statybinių medžiagų tresto konsultantas. 1944 m., būdamas 73 metų amžiaus, vėl įsitraukė į mokslinį ir pedagoginį darbą. 1945 m. profesoriui suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1947 – 1949 m. jis užėmė Kauno valstybinio universiteto Neorganinės technologijos katedros vedėjo pareigas.
Mirė 1955 metų gruodžio 8 d., palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Svarbiausieji mokslo darbai: „Trumpas statybinių medžiagų bandymų vadovas“ (1909 m., rusų kalba), „Geologiniai tyrinėjimai su Lietuvos geologijos daviniais“ (1922 m.), „Statybos medžiagų technologija“ (1923 m.), „Cemento kietėjimo technologija“ (1927 m.), „Statybinės medžiagos“ (1948 m.) ir kt. 1924–1928 m. organizavo ir redagavo Lietuvos universiteto mokslo darbų leidinį „Technika“, paskelbė daug straipsnių, rašė leidiniams: „Švietimo darbas“, „Tautos ūkis“, „Ūkis“, „Lietuvos aidas“, bendradarbiavo laisvamanių laikraštyje „Laisvamanis“, vadovavo rašantiems disertacijas.
1928 m. buvo apdovanotas 3-ojo laipsnio, o 1932 m. – 2-jo laipsnio DLK Gedimino ordinais. 1979 m. skulptorius Leonas Žuklys sukūrė jo medinį biustą (saugomas Lietuvos dailės muziejuje). Serijoje „Lietuvos mokslo paminklai“ išleista monografija „Profesorius Pranas Jodelė“ (1996 m.).
Lietuvos universiteto rektorius ordinarinis profesorius Pranas Jodelė 1929 m. rašė: „Mokslo darbas – tai šventas tiesos ieškojimo darbas. Mokslas turi būti laisvas nuo bet kurių jam iš viršaus primestų nusistatymų ar išvadų. Mokslininkas turi imtis darbo su gryna sąžine ir nesuteptomis rankomis”.
