Konkistadoras
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Konkistadorai (isp. conquistador 'užkariautojas') – XV-XIX a. ispanų ir portugalų užkariautojai, rengę grobiamuosius žygius daugiausia Naujajame Pasaulyje. Konkistadorai dažniausiai būdavo idalgai arba kabaljerai. Daugelis jų tėvynėje būdavo iššvaistę turtus ir siekdami praturtėti keliaudavo į naujas žemes.
Daugelis konkistadorų žiauriai išnaudojo ir naikino Pietų, Centrinės ir Šiaurės Amerikos pietinės dalies vietos gyventojus (indėnus) ir jų kultūrą.
Garsiausi konkistadorai:
- Ernanas Kortesas - užkariavo Meksiką, sunaikino astekų valstybę
- Fransiskas Pisaras - užkariavo Peru, sunaikino Inkų imperiją
- Diegas de Almagras - užkariavo Jukataną
- Vasco Núñez de Balboa - užkariavo Centrinę Ameriką
- Pedras Alvaresas Kabralis - užkariavo Braziliją
- Pedro de Valdivia - užkariavo Čilę
- Diego Velázquez de Cuéllar - užkariavo Kubą