Bonas (religija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Bonas (Bon) – senoji Tibeto religija vyravusi Tibete prieš įsivyraujant VII a. budizmui. Ji yra išlikusi greta keturių vyraujančių budistinių mokyklų iki šių dienų. Bono įkūrėju laikomas Buda Tonpa Šenrab. Remiantis įvairiais šaltiniais Bono religijai nuo 4000 iki 12000 metų.

Anot vieno žymiausio šių laikų Bono tyrinėtojų Rimpočės Lopono Tenzino Namdako, Bono raidos istoriją galima skirstyti į tris etapus:

[taisyti] Primityvusis Bonas

Senaisiais amžiais atstovauvo vietinį šamanizmą ir animizmą Tibete bei jo apylinkėse.

Pagal Bono tradiciją, kai kurios iš praktikų, tokių kaip dievų iškvietimas (lha gsol ba) ir piktųjų dvasių išvarymo (sel ba) ritualai buvo pateikti paties Tonpa Šenrabo, priešistoriniais laikais, jam lankantis Kongpo (pietryčių Tibetas).

Panašūs ritualai vėliau buvo įtraukti į Bono mokymų ir praktikų sistemą, žinomą kaip „Devynių nuoseklių kelių arba važiuoklių“ (theg pa rim dgu) mokymas. Ši šamanistinių praktikų įvairovė šiandien žinoma kaip "Priežastiniai Bono keliai" (rgyu'i theg pa). “Priežastinių Kelių” mokymai ir praktikos filosofiniu požiūriu laikomi dualistiniais, nes, anot jo, dievai (lha), atstovaujantys šviesiosioms tvarkos jėgoms, vadinamoms Jė, ir demonai (bdud), atstovaujantys tamsai bei chaosui vadinamam Ngam, egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų suvokimo. Tokiu būdu praktikuojantys dažniausiai atlieka ritualus, pritraukiančius teigiamas dievų energijas ir atstumiančius neigiamą piktųjų dvasių bei demonų įtaką (gdon).

Šamanistinių Bono tekstų tyrinėjimai rodo, kad šie tekstai nėra indiškos kilmės. Tačiau, kaip ir Budizmas apskritai, Jungdrung Bonas visiškai neigia kruvinų aukojimų praktikas (dmar mchod), kadangi šių praktikų kilmė priskiriama demonams kanibalams Sinpo (srin po), o ne Tonpa Šenrabui. Taigi Bono lamos net priežastinių Bono kelių nesieja su šamanizmu ar šamanais, vis dar klestinčiais Nepalo kalnuose ir atlikinėjančiais kruvinus aukojimus.

[taisyti] Senasis Bonas

(bon rnying ma) arba Jungdrung Boną (g’yung drung bon) sudaro mokymai ir praktikos, priskiriamos Šenrabui Miuvočė, kuris žinomas ir kaip ypatingų aukščiausių mokymų: Sutros, Tantros bei Dzogčeno šaltinis ir mokytojas (ston pa). Šiuos mokymus savo pasekėjams Olmo Lungringe, kuris tapatinamas su Tagzigo šalimi (šiuolaikiniai Tadžikistanas ir Pakistanas). Jis paliko žemėje ir kituose lygmenyse, būdamas Čimed Cugphudo įsikūnijimu (Chi med gtsug phud).

Manoma, kad šie Tonpa Šenrabo mokymai, užrašyti jo gyvenimo periodu arba vėliau, buvo perkelti iš Olmo Lungringo į Šangšungo šalį šiaurės vakarų Tibete, kur buvo išversti iš tagzigo į šangšungo kalbą. Panašu, kad šangšung buvo savarankiška kalba, besiskirianti nuo tibetiečių kalbos, tikriausiai gimininga Vakarų Himalajų Tibeto birmiškajam dialektui Kinauri. Tai nebuvo dirbtinai sukurta kalba, sugalvota Bono sekėjų, tam, kad atitiktų budistinių rankraščių indiškąjį sanskritą.

Manoma, jog Tibeto karaliaus Mutri Canpo (mu khri btsan po) valdymo laikais kai kurie Bono tekstai, ypač Tėviškos tantros (pha rgyud) atkeliavo iš Šangšungo į Centrinį Tibetą ir buvo išversti į tibetiečių kalbą.

Bonpo tikina, jog kaip tik tuo metu tibetiečiai įgijo raštą, kurio pagrindas buvo Marjig (sMar yig) abėcėlė naudojama šangšungo kalboje. Ši abėcėlė davė pradžią ume (bdus med) abėcėlei, kuria ir šiais laikais dažnai rašomi tibetiški bonpo tradicijos rankraščiai.

Bonpo išgyveno du vienas po kito sekusius persekiojimo ciklus. Pirmasis vyko aštuntojo Tibeto karaliaus Driguno (bri gung) Canpo ir antras – didžiojo Tibeto budistų karaliaus Tricong Deceno valdymo laikais, aštuntame mūsų eros amžiuje.

Persekiojamieji išminčiai, pasak tradicijos, paslėpė savo mokymo tekstus įvairiose Tibeto vietovėse ir jo apylinkėse, taip pat Butane. Šie slapti tekstai pradėti atrasti nuo dešimtojo šimtmečio. Jie žinomi kaip iš naujo rastieji tekstai, arba “Paslėptosios brangenybės” (gter ma). Kai kurie tekstai niekada nebuvo paslėpti kaip termos, o išliko nenutrūkstama eile perduodami iš lūpų į lūpas. Šie tekstai žinomi kaip snyan rgyud, - “Žodinė tradicija”. Jie buvo užrašyti ankstyvuoju periodu. Vienas tokios “žodinės tradicijos” mokymų pavyzdys – Šang Šung Njėndžiud (snyan rgyud). Šią tradiciją aštuntajame šimtmetyje žymiojo mokytojo Tapihritsos nurodymu jo mokinys Gerpungpa (Gerpungpa) užrašė slaptų glaustų žodinių nurodymų forma (man ngag, sanskr. upadeša). Kartais senovės išminčiai, lamos arba dievybės tekstus užrašydavo ekstaziškų vizijų metu arba pasikeitusios sąmonės būsenoje. Vienas tokių pavyzdžių – garsusis Tonpa Šenrabo gyvenimo aprašymas, žinomas kaip Zidžid (gZi brjid), kurį Lodamui Ningpo (bLo ldan snying po, gim. 1360 m.) padiktavo kalnų dvasios. Šis tekstų skirstymas tikriausiai panašus į Njingma tradicijos klasifikaciją. Ji savo tekstus skirsto į kama (bka' ma) - tiesioginę nepertraukiamą mokymų liniją ir terma (gter ma) - naujai atrastus paslėptus mokymus. Šie tekstai priklauso senojo Bono atmainai, klestėjusiai vakarų ir Centriniame Tibete iki pat mūsų dienų.

Tonpa Šerabo atskleisti Bono mokymai skirstomi į tris tradicinius jo gyvenimo aprašymus. Manoma, kad Tonpa Šerabas atskleidė tris Bono mokymų ciklus:

• Devyni Keliai (arba devynios nuoseklios praktikos stadijos) vedančios į Nušvitimą (theg pa rim dgu)
• Keturi Bono portalai ir penktasis – Brangenybių Lobis (bon sgo bzhi mdzod lnga)
• Trys Mokymų ciklai, kurie skirstomi į išorinius, vidinius ir slaptuosius (bka' phyi nang gsang skor gsum)

Šie devyni Keliai arba devynios Nuoseklios Priemonės, vedančios į nušvitimą (theg pa rim dgu), apibūdinamos pagal tris skirtingas paslėptų tekstų (gter ma) sistemas, kurios buvo paslėptos ankstyvuoju Bono persekiojimo periodu ir vėl buvo atrastos vėlesniais šimtmečiais. Šios trys slaptų raštų sistemos apibūdinamos pagal jų radimo vietą.

• Pietinių lobių sistema (lho gter lugs). Šie tekstai vėl buvo atskleisti Pietų Tibete, Drigcam Takare (brig mtsham mtha' dkar) ir Butane, Paro vietovėje (spa gro). Juose Devyni keliai skirstomi į "Keturis Priežastinius Kelius", kuriuose gausu mitų ir magiškų šamanistinių ritualų. Šie ritualai aprašomi kaip energijų valdymas norint pasiekti pasaulietinės sėkmės. Po jų seka penki aukštieji dvasiniai keliai, žinomi kaip Pasiekimo Keliai. Šių praktikų tikslas - ne valdžia ar sveikata, klestėjimas šiame pasaulyje, o apibrėžtų dvasinių tikslų įgyvendinimas: išsilaisvinimas nuo samsaros kančių, patiriamų nesibaigiančiame persikūnijimų rate. Galutinis – aukščiausiasis šioje devynių dalių klasifikacijoje – mokymas yra Dzogčenas.
• Šiaurinė Lobių sistema (byang gter lugs). Šie tekstų lobynai buvo aptikti įvairiose vietovėse esamose šiauriau nuo Centrinio Tibeto. Deja, anot Lopono Tenzino Namdako, apie šią sistemą šiuo metu žinoma nedaug.
• Centrinė Lobių sistema (dbus gter lugs) - tai tekstai, kurie buvo naujai atrasti Centriniame Tibete, taip pat ir didingame Budistiniame vienuolyne Samjė. Apskritai šis mokymų skirstymas identiškas Njingmos (Tibeto Budizmo) Devynių Važiuoklių sistemai. Manoma, jog kai kuriuos iš šių Bono tekstų į Tibetą iš Indijos atvežė didis Tibeto vertėjas Vairočana, vertęs tiek Budistinius, tiek ir Bono veikalus.

Keturi Bono Portalai ir Penktasis Lobynas (bon sgo bzhi mdzod lnga) tai dar viena, ir tikriausiai nepriklausoma Bono mokymų klasifikacijos sistema, suskirstyta į keturias grupes, žinomas kaip Keturi Portalai (sgo bzhi) kartu su priedu, vadinamu Lobynu (mdzod). Štai šios mokymo grupės arba klasės:

• Baltųjų Vandenų nuožmių mantrų (užkeikimų) Bonas (chab dkar drag pu sngags kyi bon). Tai ezoterinių Tantrinių praktikų tekstų rinkinys, kurį sudaro nuožmios mantros (drag snags), susietos su įvairiomis meditacinėmis dievybėmis. Šiai grupei priklauso Čipung arba “Bendro Skyriaus” ciklas (spyi spungs skor). Šios praktikos priskiriamos Tėviškosioms tantroms (pha rgyud).
• Juodųjų vandenų Bonas siejamas su egzistencijos nenutrūkstamumu (chab nag srid pa rgyud kyi bon). Jame - įvairūs magiški ritualai, laidojimo apeigos, išpirkimo ritualai, būrimo praktikos ir t. t. Ritualai skirti apsivalymui ir neigiamų energijų pašalinimui. Panašu, kad šis tekstų rinkinys atitinka anksčiau aprašytus “Keturis priežastinius Kelius”. Šiuo atveju terminas “juodasis” neatspindi praktikuojančiojo ketinimų, o kalbama apie blogybių pašalinimą, kurių simbolinė spalva yra juoda.
• Plačiosios Pradžnaparamitos Bonas iš Phanjulo (phan yul rgyas pa bum gyi bon) šalies. Šis tekstų rinkinys susideda iš dorovės pamokymų, įžadų, taisyklių ir etinių mokymų vienuoliams bei pasauliečiams, įšvęstiems į dvasinį luomą. Bonpo versijos, vadinamos Kamčen (khams chen) ir aprašytos šešiolikoje tomų, tekstai remiasi Pradžnaparamitos Sūtros filosofine ir etine sistema. Minėti tekstai apima Sūtros sistemą, o Čabkar (Chab dkar) - Tantros sistemą.
• Meistrų Slaptų Žodinių Pamokymų ir Raštų Bonas (dpon gsas man ngang lung gi bon). Tai įvairių meistrų, priklausančių Dzogčeno tradicijai rinktiniai raštai. Juos sudaro žodiniai (man ngag) ir rašytiniai (lung) pamokymai.
• Brangenybių Lobio, aukščiausiojo skaidrumo, visa apimantis Bonas (gtsang mtho thog spyi mdzod kyi bon). Tai tekstai, aprėpiantys pagrindinę Bono keturių Portalų medžiagą. "Brangenybių Lobis", penktasis Portalas (mdzod lnga), aprašomas Zermige (gzer mig): "Aukščiausiasis skaidrumas (gtsang mtho thog) apima viską ir kaip suvokimas priklauso visatos Bonui (spyi mdzod kyi bon). Jis apvalo sąmonės srautą visų Keturių Portalu atžvilgiu."

Trys Mokymų ciklai: Išorinis, Vidinis, Slaptasis (bka’ phyi nang gsang skor gsum)

• Išorinis ciklas (phyi skor) pateikia Sūtros mokymų (mdo lugs) sistemą, priklausančią Atsižadėjimo keliui (spong lam).
• Vidinį ciklą (nang skor) sudaro Tantrų (rgyud–lungs) mokymai, priklausantys transformacijos keliui (sgyur lam).
• Slaptasis ciklas (gsang skor) Upadešos mokymas (man ngag) priklauso Savaiminio išsilaisvinimo keliui, taip pat žinomam kaip Dzogčenas - Aukščiausiojo Tobulumo mokymas.

[taisyti] Naujasis Bonas

(bon gsar ma) susikūrė keturioliktajame šimtmetyje, atskleidus Termos sistemą, skirtingą negu aukščiau aprašytosios. Apskritai, ši sistema gan panaši į Ningmos. Guru Padmasambava joje irgi laikomas reikšminga asmenybe. Iš tiesų, kai kurie tertonai (slaptų mokymų radėjai), tokie kaip Doržė Lingpa, atskleidė Njingmos ir Bono Termas. Tokiuose tekstuose, kaip Bon Tri (bon khrid) naujai rastuose Cevango Gjalpo (Tsewang Gyalpo), tvirtinama, kad Padmasambhava nukeliavo į Udijaną ir gavo Dzogčeno mokymą tiesiogiai iš paties Sambhogakajos Šenlha Odkaro (gshen lha 'od dkar). Vėliau jis perkėlė šiuos mokymus į Tibetą, daugelį jų paslėpdamas kaip Termą ateinančioms bonpo kartoms. Taip pat, pasak Šardza Rinpočės, Naujasis Bono Judėjimas prasidėjo keturioliktajame šimtmetyje ir tęsiasi ligi šiol. Termos, atskleistos tokių meistrų kaip Lodan Ningpo, Midžig Dordžė (mi jigs rdo rje: taip pat žinomas kaip Doržė Lingpa), Kundrol Dragpa, Dečen Lingpa, Sangag Lingpa, Kandro Dečen Vangmo ir kitų vadinamos Tersar (gter gsar) arba iš naujo rastaisiais tekstų lobiais. Naujasis Bonas klesti Rytų Tibete.