Vienuolis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vienuolis (iš bžn. lot. monachus – gyvenantis atskirai; iš gr. monos vienas) – asmuo, priklausantis kokiai nors vienuolijai.
Vienuoliai gyvena tam tikrose bendruomenėse, atsiskyrę nuo pasauliečių (žr. vienuolynas); kai kurios vienuolijos aktyviai bendradarbiauja su pasauliečiais, kai kurios gyvena visiškai uždarą gyvenimą. Vienuolių gyvenimo paskirtis ir būdas- nuolatinė malda, paprastai meldžiamasi už visą pasaulį.
Krikščionių benediktinų vienuolynuose dienotvarkė susideda iš liturginių valandų, per kurias visi vienuoliai renkasi kartu ir meldžiasi, giedodami grigališkąjį choralą.