Demonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Demonas (gr. δαίμων – dievybė, dvasia) folklore, mitologijoje ir religijoje dvasia (gera arba pikta), padedanti ar trukdanti žmogui vykdyti jo sumanymus. Dažnai įsivaizduojama, kad demonus galima iššaukti ir valdyti.

Įvairiose religijose tai dvasinė būtybė, užimanti tarpinę padėtį tarp dievo ir žmogaus, dažniausiai veikianti žmogaus nenaudai. Krikščioniškuose mituose demonas – piktoji dvasia, velnias. Šėtono angelai, sukilę prieš Dievo valią ir virtę velniais, demonais. Viduramžiais su miegančiomis moterimis santykiaujantys demonai vadinti inkubais, su vyrais – sukubais. Šie demonai užmušdavo savo aukas, išsiurbę visą gyvybės energiją^{[reikalinga citata]}. Moterys nuo inkubų galėdavo susilaukti palikuonių, kurie dažniausiai būdavo išsigimę (kraujomaišos paaiškinimas).

Senovės graikų mitologijoje demonų buvo daug. Senovės graikų religijoje iš pradžių – beasmenė jėga, vėliau – dievams pavaldi dvasia. Demonas tapatinamas su romėnų genijumi, dvasia globėja, vadovaujančia žmogaus veiksmams ir mintims.