Domicianas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Titas Flavijus Domicianas (51 m. spalio 24 d. – 96 m. rugsėjo 18 d.), žinomas kaip Domicianas, buvo Romos imperatorius, priklausęs Flavijų dinastijai. Jis buvo Vespasiano sūnus ir imperatoriaus Tito, kurį pakeitė 81 m. spalio 14 d., brolis.

[taisyti] Ankstyvasis gyvenimas

Domicianas gimė Romoj, kai jo tėvas buvo dar tik politikas ir karo vadas. Jis gavo priveligijuotos senatorių klasės jaunuolio išsilavinimą. Studijavo retoriką ir literatūrą, išleido kelis savo kūrinius apie įstatymus ir valdymą. Biografijoje Svetonijus jį apubudina kaip išsilavinusį gražiai kalbantį jaunuolį. Priešingai nei žymiai vyresnis brolis Titas, Domicianas nedalyvavo tėvo žygiuose į Afrikos provincijas ir Judėją.

Per keturių imperatorių metus, Domicianas laikėsi atsargios pozicijos, bet tuoj pat įsikėlė į imperatoriaus rūmus, kai jo tėvas buvo paskelbtas imperatoriumi. Jis buvo Flavijų šeimos atstovas senate, kol Vespasianas ir Titas atvyko į Romą. Su tėvo valdžio augimu Domicianas tapo drąsesniu.

70 m. jis sugebėjo priversti Domiciją Longiną išsiskirti, kad galėtų ją vesti. Lucijus Elijus Lamija, jos vyras, negalėjo pasipriešinti princo valiai ir Domicija tapo imperatoriaus marčia. Nepaisant pradinio beatodairiškumo, sajunga buvo naudinga abiem pusėm. Domicija Longina buvo jaunesnė generolo Gnėjaus Domicijaus Korbulo, Nerono aukos, prisimenamo kaip geras vadas ir garbingas politikas, duktė. 71 m. jie susilaukė sūnaus, o 74 m. dukros, abu mirė jauni. Jų santuoka visiškai nepriminė tradicinės: Domicianas buvo pagarsėjęs mergišius, bet jo žmona visiškai nepavydėjo. Kai kurie šaltiniai teigia, kad žmona prisidėdavo, kai jis linksmindavosi su meilužėmis.

Kaip antras sūnus Domicianas buvo atleistas nuo atsakomybės. Jis kelis kartus buvo garbės konsulu ir dvasininku, bet ne imperium pareigūnu. Brolio Tito valdymo metu viskas išliko taip pat, nes niekas į jį nežiūrėjo kaip į būsimą imperatorių. Bet Domicianas turėjo savų planų. Kai Titas buvo bemirštąs, jis sugebėjo būti sveikinamu kaip imperatorius, nes gavo pretorijų sargybos paramą.

[taisyti] Kaip imperatorius

Kaip valdovas Domicianas greit pasirodė ęsąs nesekmė. Ekonomika iš pradžių sustojo, po to nusmuko, priversdama jį nuvertinti denarus (sidabrinė valiuta). Kompensuoti ekonominę situaciją buvo pakelti mokesčiai ir tuoj pat atsirado nepasitenkinimas. Dėl savo meilės menams ir padidinti populiarumą, Domicianas daug pinigų investavo į Romos, vis dar jautusios didžiojo Romos gaisro 64 m. ir pilietinio karo 69 m. pasekmes, rekonstrukciją ir gražinimą. Apie 50 naujų pastatų buvo pastatyta ar restauruota, įskaitant Jupiterio šventyklą ant Kapitolijaus kalvos ir rūmus ant Palatino kalvos.

85 m. Domicianas save paskiria cenzoriumi iki gyvos galvos. Šios pareigybės užduotis yra prižiūrėti romėnų moralę ir elgesį, o tai jis vargiai galėjo padaryti net su savim pačiu. 83 m. jo paties santuoka buvo lūžyje dėl neištikimybės ir abipusių skandalų. Tais metais Domicija Longina buvo pagauta su savo meilužiu Pariu. Jis buvo pasmerktas mirčiai, o Domiciano žmona ištremta po skubotų skyrybų. Sekančiais metais jis užsidegė aistra dukterėčiai Julijaj Flavijai (Tito dukra)ir, kaip pirmos santuokos atveju, pagrobė merginą atsikratydamas jos vyru. Julija Flavija mirė per abortą 91 m. ir buvo po to sudievinta. Po to Domicija Longina buvo pakviesta atgal į rūmus, bet Domicianas niekada jos iš naujo nevedė.

Domiciano didžiausia aistra buvo menai ir žaidimai. Jis organizavo Kapitolijaus žaidynes 86 m. Kaip Olimpinės žaidynės, jos turėjo būti rengiamos kas keturis metus ir jose buvo atletų pasirodymai, žirgu lenktynės ir iškalbos muzikos ir vaidybos varžybos. Pats imperatorius rėmė dalyvių keliones iš visos imperijos ir dalino prizus. Jis labai mėgo gladiatorių kovas ir pridėjo svarbių išradimų (pvz.: moterų ir neūžaugų gladiatorių kovos).

Domicianas neturėjo karo vado talento dėl mokymosi Romoje, toli nuo legionų. Tikriausiai dėl to jis apribojo Romos armijos iniciatyvas. Jis pretendavo į kelis Romos triumfus, būtent prieš chatus ir Britanijoje, bet tai tik propoganda, nes karai vis dar buvo kariaujami. Tačiau visgi jo valdymo metais buvo surengti keli kariniai žygiai, ypač Dunojaus fronte prieš Decebalą, dakų karalių. Domicianas taip pat įkūrė Legio I Minervia (romėnų legionas) 82 m. kovoti su chatais.

Domiciano valdymo, prasidėjusio nuosaikiai, pabaigoje atsiskleidė žiauri jo asmenybė. Pagal kelis šaltinius jo valdymo metais žydai ir krikščionys buvo itin persekiojami. Imperatorius įgijo paranojinę persekiojimo baimę, kuri privedė prie to, kad jis liepė nužudyti senatorius ir raitelius. Jis nemėgo aristokratų ir nebijojo to parodyti, atimdamas iš Senato bet kokią galią daryti įtaką sprendimams.

Domicianas buvo nužudytas 96 m. rugsėjo mėn. dėl sąmokslo suorganizuoto jo priešų senate, Stefano (mirusios Julijos Flavijos ūkvedžio), pretorijų sargybos narių ir Domicijos Longinos. Imperatorius tai žinojo. Pagal astrologines prognozes jis turėjo mirti vidurdienį. Tad jis visada buvo neramus tuo dienos metu. Paskutinę dieną jis buvo sutrikęs ir kelis kartus klausė berniuko kiek yra valandų. Berniukas, įtrauktas įsąmokslą teigė, kad tada buvo žymiai vėlesnis laikas. Atsipalaidavęs imperatorius nuėjo prie stalo pasirašyti kelis dekretus, kur Stefanas jam dūrė aštuonis kartus.

Domiciano įpėdinis buvo Nerva (paskirtas Senato), pirmasis iš penkių gerų imperatorių. Damnatio memoriae (atminties prakeiksmas – visų įrašų apie nusikaltusį žmogų ištrinimas) paprotys įvestas Domicianui, ištrinant jį iš visų įrašų. Daugelis Domiciano įpėdinio atvaizdų yra iš tiesų Domiciano. Atvaizdai buvo pakoreguoti įvedus damnatio.

Romos imperatorius
Anksčiau valdė: Titas	Domicianas (81–96) Flavijų dinastija	Vėliau valdė: Nerva
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis