Seksologija

Seksologija (lot. sexus – lytis + gr. logos – mokslas) – mokslas, tyrinėjantis žmogaus seksualumą ir su juo susijusius reiškinius. Ji apima visus žmogaus seksualumo aspektus, taip pat bando įvertinti ir nustatyti tam tikrus normalaus seksualumo kriterijus. Tai aprašomojo pobūdžio mokslo šaka, kadangi ji stengiasi apibendrinti esamą situaciją seksualumo srityje, remdamasi objektyvumo ir empirizmo kriterijais, bet ne moralės. Mokslas iš esmės susiformavo XX amžiuje, nors atskirų darbų buvo atlikta ir anksčiau.

Tai mokslo šaka, tirianti lytinius santykius fiziologiniu, psichologiniu ir socialiniu aspektais. Šiuolaikinė seksologija – daugiadisciplininis mokslas, kuris naudoja biologijos, medicinos, psichologijos, statistikos, epidemiologijos, sociologijos, antropologijos ir kartais net kriminologijos mokslų žinias ir stebėjimo metodus. Seksologija tiria žmogaus lytinės raidos ypatumus, lytinius santykius ir su jais susijusius reiškinius (ypač elgesį ir sueities techniką) bei lytinius sutrikimus ir patologiją.

Seksologiniai tyrimai ne visada sėkmingi. Kadangi su seksu susijusių reiškinių tyrimui nepritaria konservatyvioji visuomenės dalis, todėl atlikti tyrimus gali būti sudėtinga. Be to, lytinis gyvenimas nėra viešas, jis slepiamas nuo trečiųjų akių, apie tai gėdijamasi kalbėti, todėl duomenų gavimas yra apribotas. Taip pat pažymėtina, kad tokių tyrimų validumas irgi ribotas, kadangi egzistuoja gana didelis atotrūkis tarp garsiai reiškiamų žmogaus pažiūrų ir tikrosios lytinės elgsenos.

[taisyti] Seksologijos tyrimo objektas

lytiniai organai (medicinos, ypač anatomijos ir ginekologijos bei andrologijos mokslo žinios);
lytinė elgsena (psichologijos, sociologijos ir antropologijos žinios);
lytiniai refleksai (neuromokslų žinios);
lytinės elgsenos sutrikimai (psichiatrijos žinios);
su seksualumo apraiškomis susiję teisiniai dokumentai (ypač kriminologijos žinios);
kitų gyvūnų lytinė elgsena (biologijos žinios);
lytinės elgsenos priežastys (evoliucinės biologijos žinios);
lytiniu keliu plintančių infekcijų paplitimas ir epidemiologija;
lytinės visuomenės sveikatos problemos – abortai, visuomenės sveikata, gimimų kontrolė, lytinis išnaudojimas, vaisingumo technologijos ir kt.

[taisyti] Istorija

Seksologija kaip atskira mokslo šaka susiformavo tik XX amžiuje, padidėjus seksualumo žinių poreikiui. Tačiau seksas ir su juo susijusios problemos žmoniją domino nuo seno. Senovės mitologijoje, o vėliau ir filosofijoje buvo nagrinėjami lyčių skirtumai, lytinių organų anatomija ir fiziologija, sueities technika, pastojimas, nėštumas, gimdymas ir kt. Tačiau senoji erotologija, t.y. meilės meno teorija ir praktika (klasikinis pavyzdys – Kamasutra) nesistengė moksliškai nagrinėti seksualumą. Ir tik dėl gamtos ir socialinių mokslų pažangos, pasaulėjant visuomenei, ėmus abejoti lytiniais prietarais prasidėjo objektyvūs seksualumo tyrimai. Lytinį gyvenimą pirmiausia ėmėsi tirti gydytojai, nors dažniausiai jų tyrimo objektas buvo ne patologijos.

Tarp seksologijos pradininkų dažniausiai minimi:

Vienos universiteto psichiatrijos profesorius Richard Freiherr von Krafft-Ebing (1840-1902),
Šveicarijos neuropatologas, psichiatras ir entomologas Auguste Forel (1848-1931),
Vokietijos psichiatrai Albert Moll (1862-1939) ir Magnus Hirschfeld (1868-1935),
Austrijos psichiatras ir psichoanalizės pradinininkas Zigmundas Froidas (1856-1939),
vokiečių dermatologas ir venerologas Iwan Bloch (1872-1922),
anglų publicistas, leidėjas ir gydytojas Henry Havelock Ellis (1859-1939),
olandų ginekologas Theodor Hendrik van de Velde (1873-1937).

Vėliau didelį įnašą į seksologijos mokslą padarė:

JAV biologas Alfred Kinsey (1894-1956),
vokiečių gydytojas Hans Giese (1920-1970),
JAV ginekologas William Masters (1915-2001) ir Virginia Johnson (g. 1925).

XX a. 2-ojoje pusėje prie seksologijos mokslo raidos daug prisidėjo genetikos, endokrinologijos, neurofiziologijos, embriologijos, evoliucinės biologijos, ginekologijos ir kitų mokslų pasiekimai.