Pastojimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Pastojimas – procesas, kurio metu susijungia spermatozoidas su kiaušialąste ir šitaip yra užmezgama nauja gyvybė (įvyksta apvaisinimas). Laikotarpis tarp pastojimo ir gimdymo vadinamas nėštumu.

Moters gebėjimą pastoti lemia pakankamas lytinių organų išsivystymas, įgalinantis normalią sueitį, ir normali kiaušidžių funkcija (įvyksta ovuliacija ir po to seka mėnesinės). Išimtiniais atvejais pasitaiko pastojimų dar iki pirmųjų mėnesinių (pas mergaites, nesulaukusias lytinės brandos). Pastoti taip pat įmanoma esant nepilnai sueičiai (kuomet ejakuliacija įvyksta makšties prieangyje arba sėkla išsilieja tiesiog ant dėvimo apatinio trikotažo), nepažeistai mergystės plėvei. Sulaukus klimakterinio laikotarpio, dažniausiai po 45 metų, pastojimas neįvyksta dėl nustojusios ovuliacijos.

Sveikatos problemos, neleidžiančios pastoti: įvairūs išorinių ir vidinių lytinių organų susirgimai, dubens patologijos, lytinių organų uždegimai ir vėžiniai susirgimai, vidaus sekrecijos liaukų sutrikimai, lėtinės infekcijos ir intoksikacijos, chirurginių operacijų pasekmės (pašalinta gimda, kiaušintakiai, kiaušidės ir pan.).

Pastojimo reguliavimo būdai vadinami kontracepcija, nors yra kontraversiškai vertinamų (dėl moralinių ir etinių priežasčių) kontracepcijos būdų, kurie ne užkerta kelią pastojimui, bet nutraukia nėštumą.