Rapolas Skipitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Rapolas Skipitis (1887 m. sausio 31 d. Baukuose (Pasvalio raj.) – 1976 m. vasario 23 d. Čikagoje) – teisininkas, advokatas, Lietuvos politinis veikėjas.

[taisyti] Biografija

1901 – 1904 m. mokėsi Palangos progimnazijoje, 1905 – 1909 m. – Šiaulių gimnazijoje. Būdamas gimnazistu dalyvavo revoliuciniame judėjime, platino uždraustą lietuvišką spaudą. 1910 m. – socialistų aušrininkų organizacijos veikėjas.

1909–1910 m. Maskvos universitete studijavo mediciną, 1916 m. baigė teisės fakultetą. 1911 – 1915 m. buvo Maskvos lietuvių studentų draugijos pirmininkas. 1917 m. Petrapilyje su kitais įkūrė „Santaros“ partiją, buvo laikraščio „Santara“ redaktorius. 1917 – 1918 m. – Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje narys, vėliau Tarybos pasiųstas įgaliotiniu į Ukrainą, kur be diplomatinių pareigų, rūpinosi ir lietuvių pabėgėlių reikalais.

1918 m. gegužės mėn. grįžo į Šiaulius, mokytojavo, 1918 m. lapkričio 24 d. išrinktas Šiaulių miesto tarybos vykdomosios komisijos sekretoriumi, paskirtas taikos teisėju ir tardytoju bei Švietimo ministerijos įgaliotiniu Šiaulių miestui ir apskričiai. 1918 – 1919 m. dalyvavo kovose su bermontininkais.

1919 – 1920 m. – taikos teisėjas Kaune, nuo 1919 m. kovo 6 d. iki 1920 m. birželio 18 d. – valstybės gynėjas prie Kauno apygardos teismo, komisijos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymui paruošti narys. Nuo 1920 m. birželio iki 1922 m. vasario mėn. – Lietuvos vidaus reikalų ministras. 1922 – 1940 m. dirbo prisiekusiuoju advokatu, 1932 – 1940 m. buvo advokatų tarybos narys. Bendradarbiavo laikraščiuose „Lietuvos žinios“, „Aušrinė“, „Naujienos“.

1923 m. – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos narys, jos atstovas II Seime. 1925 – 1928 m. – Ūkininkų sąjungos pirmininkas, laikraščio „Ūkininko balsas“ redaktorius. 1926 m. – Ūkininkų sąjungos atstovas III Seime.

1927 – 1928 m. – Šaulių sąjungos pirmininkas. 1932 – 1940 m. – Draugijos užsienio lietuviams remti pirmininkas. 1937 – 1940 m. redagavo šios draugijos žurnalą „Pasaulio lietuvis”. Kartu 1937–1940 m. – laikraščio „Namų savininkas“ redaktorius. 1940 m. birželio mėn. emigravo į Vokietiją.

1941 – 1945 m. – Berlyno lietuvių sąjungos pirmininkas. 1941 m. balandžio mėn. jam numatytas teisingumo ministro postas Laikinojoje vyriausybėje po vokiečių kariuomenės įžengimo į Lietuvą, tačiau po 1941 m. birželio 22 d. vokiečiai savo pažadus pamiršo.

1946 m. emigravo į JAV. Buvo Pasaulio lietuvių I kongreso iniciatorius, organizatorius ir jo pirmininkas. Išleido atsiminimų dvitomį „Nepriklausomą Lietuvą statant” (1961 m.) ir „Nepriklausoma Lietuva” (1967 m.) 1926 m. apdovanotas Suomijos nacionalinės gvardijos kryžiumi.