Mindaugas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Paminklas Mindaugui Vilniuje

Lietuvos karalius Mindaugas (imaginacinis portretas)

Mindaugas (~1200-1263), Lietuvos didysis kunigaikštis (~1236-1251 ir 1261-1263 m.), taip pat pirmasis Lietuvos karalius (1253-1263 m.). Jo vainikavimo Lietuvos karaliumi diena yra Lietuvos Respublikos valstybinė šventė.

Istoriografijoje nuo XX a. pradžios vyrauja savotiška aksioma virtusi rusų istoriko Dmitrijaus Ilovaiskio XIX a. 6 ar 7 dešimtmetyje iškelta ir ukrainiečių istoriko Vladimiro Antonovičiaus 1878 m. išplėtota hipotezė, anot kurios Lietuvos valstybė buvusi sukurta būtent Mindaugo; pastaruoju metu vis daugiau istorikų šią daugelio istorijos šaltinių duomenims prieštaraujančią hipotezę atmeta ir teigia Lietuvos valstybę (Lietuvos kunigaikštystę) gyvavus jau XI ar net X amžiuje.

[taisyti] Mindaugo kilmė ir giminystės ryšiai

Žinių apie Mindaugo kilmę ir jo artimuosius istorijos šaltiniuose labai nedaug; sprendžiant iš Livonijos eiliuotojoje kronikoje įvardyto Mindaugo tėvo turėto didžiojo kunigo (vok. ein kunic grôß) titulo, Henriko Latvio kronikoje nurodytų kai kurių iki Mindaugo valdžiusių LDK valdovų žūties datų ir Volynės metraščio žinios apie tai, kad 1219 m. Lietuvos ir Haličo-Volynės taikos sutartis buvo sudaryta ir dviejų Mindaugo brolių vardu, galima spėti Mindaugą buvus 1213 m. prie Lielvardės (dab. Latvijoje) žuvusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio sūnumi ir jaunesniuoju Daujoto broliu.

Rusios Voskresensko kronika liudija, kad XII amžiuje jau būta Vilniaus. Šio miesto gyventojai, bijodami Mstislavo Didžiojo puolimo (kuris 1128 metai užėmė krivičų žemes) pasidavė Haličo (vengrų) valdžiai, vietininkais pasikvietė Dovilą ir Maukoldą, Rostislavo Rogvoldovičiaus sūnus. Rogvoldas savo kilme, spėjama, buvo tikras vikingas. Dovilas (Dovydas) turėjo sūnus Vidą (Dovydą) ir Erdeną (Jerdeną), Maukoldas turėjo sūnų Mendogą (Mindaugą)(M.Balinskis "Vilniaus miesto istorija"). Kronika teigia, kad Erdenas (Jerdenas) ir nužudęs Mindaugą, kurio palikuonis Vaišelga Domantas valdžios neperima. Toliau kraštą valdo Traidenis Vido sūnus (Tables genealogiques de Koch publiees par Schoel). Ši Voskresensko versija turi didelių chronologinių ir loginių klaidų (Voskresensko metraštis rašytas Žygimanto Senojo laikais), todėl vertintina itin atsargiai.

[taisyti] Mindaugo veikla iki 1248 metų

Istorijos šaltiniuose Mindaugas pirmą kartą paminėtas 1219 m. kaip vienas iš kelių tikrosios Lietuvos ar vadinamosios Lietuvos žemės kunigaikščių, kurių vardu tuometinio Lietuvos „vyriausiojo kunigaikščio“ „Živinbudo“−*Gimbuto ar smulkių lietuvių kunigaikštysčių konfederacijos vadovų pasiuntiniai tais metais sudarė Lietuvos ir Haličo-Volynės valstybių taikos sutartį.

Kada Mindaugas įveikė kitus (hipotetinius) kandidatus į žuvusio jo brolio (?) paliktą tuščią Lietuvos valdovo sostą ir tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ar (pasak D. Ilovaiskio − E. Gudavičiaus teorijos) „pirmuoju suvienytos Lietuvos valdovu“, tiksliai nežinoma, tačiau faktas, kad 1236 m. Haličo-Volynės didysis kunigaikštis Danila Romanovičius su Mindaugu derėjosi kaip su visos Lietuvos valdovu leidžia manyti, jog pastarasis didžiuoju kunigaikščiu tapo 1236 m. ar šiek tiek anksčiau.

1244 m. prieš Livonijos ordino valdžią sukilusiems pietiniams kuršiams pasiprašius Mindaugo globos, 1244-1245 m. žiemą pastarojo vadovaujama LDK kariuomenė, tada nesėkmingai bandžiusi užimti Livonijos riterių neseniai užvaldytą buvusią kuršių Embūtės (dabar − Embūte, Latvijos Liepojos rajono rytuose) pilį, visame tuometiniame Pietų Kurše (t. y. būsimoje „žemaičių dounininkų“ teritorijoje, – nepainioti su dabartinės, latviškosios Kurzemės pietine dalimi) ir galbūt nedidelėje tuometinio Šiaurės Kuršo dalyje (dab. Liepojos rajono pietinėje dalyje) laikinai įtvirtino Lietuvos didžiojo kunigaikščio administraciją.

[taisyti] 1249-1254 m. vidaus karas. Mindaugo krikštas ir jo išdavos

1248-1249 m. žiemą išsiplėtusio Mindaugo domeno ir svarbesnių Mindaugo valdytų pilių lokalizacijos schema

1248 m. pab. ar pačioje 1249 m. pr. Mindaugui iš savo sūnėnų (našlaičių Daujoto (?) sūnų) Tautvilo ir Gedvydo bei šiųdviejų kunigaikščių motinos brolio, dalį Žemaičių (?) valdžiusio Vykinto atėmus jų tėvonijas, 1249 m. pavasarį ar vasarą Lietuvoje kilo vidaus karas (sprendžiant iš Volynės metraščio, tas karas kilo dėl „Lietuvos žemės“; pasak daugumos istorikų, Tautvilas su Gedvydu Lietuvos žemę ar jos dalį valdė iki 1248 m.). Mindaugo brolėnus stipria volynėnų ir polovcų kariuomene nedelsdama parėmė Haličo-Volynės valstybė; Tautvilas apie 1250 m. pr. dar atvyko į Rygą, ten apsikrikštijo, užsitikrino Livonijos katalikų bažnyčios hierarchų bei (neilgam laikui) Livonijos ordino paramą kovoje su Mindaugu ir tikriausiai apsiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Vis dėlto iki 1254 m. trukęs Mindaugo karas su jo (centralizatoriška?) politika nepatenkintais vidaus oponentais (dauguma aukštaičių, rytinių (Vidurio Lietuvos) žemaičių, nalšėnų ir jotvingių 1249-1254 m. vidaus karo metu liko ištikimi Mindaugui) ir jų užsienio rėmėjais baigėsi visiška Mindaugo pergale. 1251 m. vasarį ar kovą apsikrikštijęs (šio krikšto iniciatorius buvo Livonijos krašto magistras Andrius Štirijietis) ir visokeriopą Vokiečių ordino Livonijos šakos palaikymą užsitikrinęs Mindaugas greitai išardė ir įveikė antilietuvišką tikrosios Lietuvos („Lietuvos žemės“) kunigaikščių Tautvilo ir Gedvydo, Haličo-Volynės, pietinių jotvingių ir vakarinių žemaičių koaliciją (daugumą Tautvilą palaikiusių lietuvių ir jotvingių Mindaugas nugalėjo ar perviliojo į savo pusę dar iki 1252 m. pab.).

Mindaugo krikštas. XVII a. paveikslo, vaizduojančio Lietuvos vyskupą Vitą, fragmentas

Netrukus po Mindaugo ir kelių šimtų jo artimųjų bei rėmėjų krikšto (Volynės metraščio liudijimu, Mindaugo krikštas buvęs grynai formalus), t. y. 1251 m. liepos 17 d., Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė popiežiaus Inocento IV Milane surašyta bule buvo paskelbta katalikiška Lietuvos karalyste, suteikiant jai „šv. Petro nuosavybės“ teises, – taip Lietuvą kaip suverenų europinės politikos subjektą pripažino didžiausias tuometinės Vakarų Europos autoritetas, taigi ir pati Europa.

Sėlos dovanojimo Vokiečių ordinui aktas su Mindaugo anspaudu

Vainikuoti Mindaugą ir jo žmoną Mortą^[1] popiežius įpareigojo Kulmo vyskupą Heinrichą Haidenreichą. 1253 m. birželio 29 d. (pasak T. Baranausko; E. Gudavičius Mindaugo vainikavimo diena yra siūlęs laikyti 1253 m. liepos 6-ąją arba liepos 13-ąją), t. y. sekmadienį, kuris tais metais sutapo su šv. apaštalų Petro ir Povilo švente, Mindaugas ir Morta neseniai pastatytoje Vilniaus katedroje (?) buvo vainikuoti (Rygos meistrų nukaldintomis karūnomis) Lietuvos karaliumi ir karaliene. Netrukus po to (1253 m. liepą) mainais už taiką ir Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą Mindaugas kryžiuočiams atidavė visą Nadruvą, visą Karšuvą (t. y. maždaug pusę tuometinės Žemaitijos) ir pusę Dainavos, 1255 m. – taip pat visą Sėlą, o 1259 m. rugpjūčio 7 d. – jau visą tuometinę Žemaitiją (iki Šventosios rytuose), visą Skalvą ir beveik visą Dainavą.

Su Haličo-Volynės didžiuoju kunigaikščiu Danila Romanovičiumi Mindaugas susitaikė apie 1254 m. pab. (1255 m. taika dar buvo sustiprinta Mindaugui ar Vaišelgai už Danilos sūnaus Švarno ištekinus Mindaugo dukterį). Vis dėlto šią taiką jau 1258-1259 m. žiemą nutraukė Aukso ordos karvedžio Burundajaus vadovaujamos totorių ir jų priverstinių sąjungininkų volynėnų kariuomenės žygis, kurio metu buvo nusiaubta ne tik tikroji Lietuva, bet ir šiauriau jos buvusi Nalšia (iš popiežiaus Aleksandro IV 1260 m. bulės matyti, kad nuo šio totorių ir volynėnų puolimo nukentėjo didesnė LDK dalis). Dalis istorikų svarbiausiu Burundajaus žygio akstinu laiko „antitotorišką“ karaliaus Mindaugo politiką, – žinoma, kad 1255 m. jis netgi planavo ir jau buvo pradėjęs (netikėtai nutrūkusį) Lietuvos kariuomenės žygį į totorių valdomą Kijevą.

1. ↑ Arba Marfą, – Lietuvos ir Haličo-Volynės 1219 m. taikos sutarčiai skirtos Volynės metraščio dalies paleografinė analizė ir įvairiuose rusėnų metraščiuose pateiktų genealoginio pobūdžio žinių sugretinimas leidžia spėti, kad, priešingai visuotinai įsigalėjusiam požiūriui, ši valdovė buvusi ne tariamai Mindaugo 1251 m. prie Tviremet' (= Vembutų?) pilies nukauto Vismanto našlė (pastaroji, pasak Volynės metraščio, atiteko tada Vismantą nukovusiam Mindaugaičiui), bet greičiausiai apie 1220 m. už dar jauno Mindaugo ištekinta Haličo kunigaikščio Mstislavo Narsiojo duktė (Danilos Romanovičiaus pirmosios žmonos Anos jaunesnioji sesuo).

[taisyti] Mindaugo atsimetimas nuo krikščionybės. Paskutinieji Mindaugo valdymo metai

Padrąsintas po Durbės mūšio kilusio antivokiško prūsų ir kitų baltų sukilimo bei pakurstytas LDK submonarcho, Žemaičių kunigaikščio Treniotos, 1261 m. vasaros pab. ar rudens pradžioje Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės; išvijęs iš LDK beveik visus joje buvusius vokiečius ir susigrąžinęs 1259 m. jo paties Vokiečių ordinui užrašytus Žemaičius, jis vėl atnaujino LDK karą su kryžiuočiais.

1263 m. rudenį Mindaugą (kartu galbūt ir jo sūnus Ruklį bei Girstautą) nužudė Treniotos (?) vadovaujami suokalbininkai. Viena iš kelių spėjamų Mindaugo žūties vietų yra Agluona (dabar – Latvijoje, į šiaurės rytus nuo Daugpilio). Žuvus Mindaugui, Ldk pusmečiui tapo Treniota, o 1264 m. – Mindaugo sūnus Vaišelga, kuris 1267 m. atsisakė sosto ir pasitraukė į Ugrovsko stačiatikių vienuolyną.

[taisyti] Nuorodos

Puslapis projekte Vikicitatos -

Mindaugas

• Voruta
• Interviu su E.Gudavičiumi apie Mindaugo vainikavimo datą, vietą ir aplinkybes