Istoriografija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Istoriografija (gr. `ἱστορειν – tirti + γραφειν – rašyti) suvokiama 1. kaip visuma istorijos veikalų, arba siauresniąja prasme – kaip visuma istorijos veikalų, parašytų remiantis istorijos metodologija, taip pat 2. kaip disciplina, tyrinėjanti istorijos tyrinėjimų raidą (vadinamoji „istorijos istorija“).
JAV ir Britanijoje sąvoka istoriografija taip pat apibrėžia istorinių tyrimų rašymo teoriją ir metodologiją. Vokietijoje nuo Johanno Martino Chladeniuso (1710–1759) laikų tai vadinama istorikos (vok. Historik) terminu. Per vokiečių istoriografiją pastarasis terminas XX a. pabaigoje populiarinamas ir Lietuvoje.
Klasifikuojant istoriografijos raidą, esmine ašimi tampa istorizmas, nes sukūrus istorijos metodą bei įtraukus istoriją į universitetų studijų programas, istoristinė istoriografinė tradicija pirmoji atsiribojo nuo istoriografinio literatūrinio žanro ir pareiškė pretenziją tapti dalimi mokslo. Todėl istoriografijos raidoje skiriama: 1. ikiistoristinė epocha, 2. istorizmas ir 3. postistoristinė epocha (anot J. Rüseno, istorizmo įveika).
[taisyti] Nuorodos
