Katarai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Katarai (lot. catharus, iš gr. katharos 'švarus') arba albigiečiai (pagal Albi miestą) – krikščionybės atmainos XI – XIV amžiuje pietų Prancūzijoje, šiaurės Italijoje, katalikų bažnyčios pripažintos erezija, išpažinėjai.
Katarai ragino grižti prie ankstyvųjų krikščionybės principų, skelbė neturto, asketizmo idėjas. Nepripažino sakramentų. Teigė, kad Dievas sukūręs tik dvasinį pasaulį, o žemiškąjį – Šėtonas. Jėzus Kristus tebuvęs tik vizija, todėl negalėjo numirti, tuo pačiu ir prisikelti iš numirusiųjų. Albigiečiai reikalavo naikinti bažnyčios žemėvaldą, dešimtinę, indulgencijas. Siekė turtinės lygybės.
Daugumą šio judėjimo sudarė neturtingieji, nekilmingieji riteriai, taip pat buvo ir keletas kilmingųjų, tokių kaip Vilhelmas IX, Reimondas VI ir kiti.
Popiežius Inocentas III prieš juos paskelbė kryžiaus žygį (1209-1229), kuriuo prasidėjo Albigiečių karai, trukę nuo 1209 iki 1229 m. Katarai inkvizicijos galutinai užgniaužti XIV amžiaus pabaigoje.
