Karinė padėtis Lenkijoje 1981–1983 m.

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Straipsnis turi prasidėti aiškiu apibrėžimu. Jei galite, prašome parašyti apibrėžimą.

Karinė padėtis Lenkijoje, trukusi 1981–1983 m., buvo įvesta 1981 m. gruodžio 13 d. Prieš tai, gruodžio 12 d., nutarimą dėl nepaprastosios padėties įvedimo nevienbalsiai (prieštaravo vienas Lenkijos seimo narys, už tai jam buvo atimtas deputato mandatas) patvirtino Lenkijos parlamentas, jos vykdymą pavedęs Karinei liaudies saugojimo tarybai (virškonstitucinei tuometinei valdžiai, faktiškai vadovaujančiam organui). 1982 m. gruodžio 19 d. Lenkijos parlamentas paskelbė paliaubas, o galutinai karinė padėtis nutraukta 1983 m. liepos 20 d. Lenkijos parlamento tos pačios dienos sprendimu.

Turinys 1 Karinės padėties įvedimo priežastys 2 Karinės padėties teisinis pagrindas 3 1981 m. gruodžio 13 d. 4 Visuomenės pasipriešinimas 5 Represijos 6 Kontroversijos dėl karinės padėties įvedimo 6.1 Istorikų vertinimai 6.2 Argumentai už karinės padėties įvedimą 6.3 Argumentai prieš karinės padėties įvedimą 7 Karinės padėties įtaka pasauliui 8 Nuorodos lenku kalba

[taisyti] Karinės padėties įvedimo priežastys

Oficiali karinės padėties skelbimo priežastis buvo ekonominės situacijos pablogėjimas, kurio pasekmės buvo prekių (taip pat ir maisto)trūkumas ir jų įsigijimo reglamentavimas (nuo 1981 m. balandžio įvesti prekių talonai kai kurioms pagrindinėms maisto prekėms: mėsai, sviestui, riebalams, miltams, ryžiams, naujagimių maisto produktams ir t. t.), taip pat energetiniai sunkumai artėjant žiemai. Tikra priežastimi buvo komunistinio režimo valdžios silpnėjimas, kuris buvo siejamas su nepriklausomų judėjimų kontrolės praradimu, konkrečiai su Nepriklausoma Savivaldžia Profesine Sąjunga “Solidarumas” (lenk. Solidarność), taip pat kovojant įvairioms skirtingoms Lenkijos Jungtinės Darbo Partijos jėgoms, kurios negalėjo susitarti, kaip toliau reformuoti socialistinę Lenkiją. Ženkliai sumažėjo pasitikėjimas komunistų valdžia. Pagal Visuomeninės Nuomonės Tyrimo Centro (lenk. Ośrodek Badania Opinii Publicznej) duomenis 1981 m. birželyje vyriausybe pasitikėjo 24 % respondentų, Lenkijos Jungtine Darbo Partija - 6 %, o Nepriklausomą Savivaldžią Profesinę Sąjungą “Solidarumas” palaikė net 62 % lenkų.

Pagrindiniu argumentu buvo galima kitų Varšuvos sutarties pakto valstybių intervencija. Bet 1981 m. gruodžio 13 d., kai buvo įvesta karinė padėtis, nepastebėti jokie karinių pajėgų judėjimai, taip pat kokie nors padidėję radijo pokalbiai Varšuvos sutarties valstybėse. Pranešimą apie nepadidėjusius radijo pokalbius pateikė Generalinis NATO sekretorius Josepas Lungsas 1981 m. gruodžio 13 d. apie 16:00 NATO būstinėje Briuselyje; apie 4:20 ryto JAV departamentas išleido komunikatą, kuriame patvirtino, kad „nenustatytas joks Sovietų armijos judėjimas“'. Dar gruodžio 10 d. per Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Politbiuro pasitarimą SSRS Vyriausybė patvirtino, kad intervencija į Lenkiją yra laikoma paskutiniu žingsniu, žengtinu tuo atveju, jei lenkų saugumo pajėgos, kariuomenė ir Lenkijos Jungtinė darbo partija negalėtų susitvarkyti su situacija. Taip pat dar buvo bijoma antikomunistinio perversmo Lenkijos armijoje. Per debatus prieš intervenciją pasisakė SSKP Politbiuro narys Jurijus Andropovas.

„ (...) Negalime rizikuoti. Neplanuojame kariuomenės įvedinėti į Lenkiją. Tai yra pagrįsta nuostata ir turime mes jos laikytis iki galo. Nežinau, kaip pasisuks reikalai Lenkijoje, bet jei net Lenkija taps vadovaujama “Solidarumo”, tai bus tik tiek. O jei prieš Sovietų Sąjungą kapitalistinės valstybės panaudos įvairias ekonomines ir politines sankcijas, mums bus labai sunku. Turime rūpintis savo kraštu, stiprinti Sovietų Sąjungą. Tai mūsų pagrindinė linija.“ (Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Politbiuro 1981 m. gruodžio 10 d. posėdžio protokolas).

SSRS jau nuo 1980 m. vidurio vertė Lenkiją spręsti problemas savo jėgomis (Lenkijos armija ir saugumo pajėgomis), nes pati vykdė brangią karinę kampaniją Afganistane.

Komunistų valdžia savo naujus priešininkus rodė kaip esamos situacijos priežastį, tam naudodama visas monopolizuotas masinio informavimo priemones (radiją, televiziją, laikraščius). Brutalia propaganda buvo siekiama demoralizuoti „Solidarumą“, diskredituoti jį visuomenės akyse. Masinė žiniasklaida leido sau falsifikuoti ir keisti faktus, neretai naudojant šovinistinius lozungus. Iš kitos pusės, opozicija, turėdama žymiai mažesnes galimybes, viešino įvairias perspektyvas, kaip „nauja okupacija“ ar „karas su liaudimi“. Karinė padėtis buvo įvesta po 16 mėnesių trukusio streiko, privedusio prie „Solidarumo“ susikūrimo ir polinio atlydžio Lenkijoje.

[taisyti] Karinės padėties teisinis pagrindas

Lenkijos konstitucijoje buvo nurodyta, kad valstybėje gali būti įvesta karinė padėtis. Tačiau reikia pažymėti, kad Lenkijai ši konstitucija ir visas socialistinis ūkininkavimo bei valdymo būdas buvo SSRS primestas prievarta.

Socialistinėje Lenkijoje, kaip ir kitose socialistinėse ir nedemokratiškose valstybėse, žmonės ne tik negaudavo deklaruojamų laisvių, bet už įstatymais nedraudžiamus ar net leidžiamus veiksmus galėjo būti nubausti.

[taisyti] 1981 m. gruodžio 13 d.

Gruodžio 13 d. apie 1 val. nakties Motorizuotos Gyventojų Milicijos daliniai (lenk. Zmotoryzowane Odwody Milicji Obywatelskiej) visoje valstybėje pradėjo opozicijos veikėjų areštų akciją. Karinės padėties įvedimo dieną dalyvavo apie 70 tūkst. Lenkijos armijos kareivių, 30 tūkst. Vidaus reikalų Ministerijos ir administracijos (lenk. Ministerstwo Spraw Wewnętrznych i Administracji) funkcionierių betarpiškai, miestų gatvėse buvo apie 1750 tankų ir 1400 šarvuotų mašinų, 500 karinių transporto priemonių, 9 000 automobilių, keletas malūnsparnių ir transporto lėktuvų eskadrilių. Dvidešimt penki procentai visų pajėgų buvo sukoncentruota Varšuvoje ir jos apylinkėse.

Lenkijos armija pašaukė dešimtis tūkstančių rezervistų, gyventojams uždraudė turėti ginklus, keisti gyvenamąją vietą. Buvo militarizuota daug institucijų (į jas buvo nusiųsta iki 8 000 komisarų, tame tarpe 400 resortų į centrines institucijas), dalis strateginių ūkio sektorių, tokiu kaip komunikacija, telekomunikacija, energetika, kalnakasyba ir jūrų uostai, taip pat 129 svarbiausieji fabrikai. Išjungti telefonai (dėl to buvo mirties atvejų negalint iššaukti greitosios medicinos pagalbos), įvesta spaudos cenzūra, taip pat komendanto valanda (nuo 22:00 iki 6:00), sustabdyta spauda (išskyrus du valstybinius laikraščius), uždaryta valstybės siena, nutraukti civilinės aviacijos skrydžiai.

Lenkijos Saugumo tarnybai veiksmuose prieš opoziciją aktyviai padėjo Vokietijos Demokratinės Respublikos STASI žvalgyba – operatyvi STASI grupė buvo įkurta Varšuvoje jau nuo 1980 m. vidurio, po masinių streikų visoje valstybėje bangos. STASI ir Lenkijos Saugumo veiksmus palaikė ir koordinavo SSRS KGB, kuri jau nuo 1970 m. vidurio veikė rytų bloko valstybėse, kontroliavo ir neutralizavo opozicinius judėjimus.

[taisyti] Visuomenės pasipriešinimas

Pasipriešinimas karinės padėties įvedimui vyko įvairiomis formomis. Daugelis aktorių ir menininkų boikotavo viešus pasirodymus valstybinėje žiniasklaidoje. Apie 800 žurnalistų buvo atleista iš darbo. Vėliau pasipriešinimas sušvelnėjo.

Paprasti gyventojai kurie prieštaravo generolo Voiceho Jaruzelskio politikai, ant drabužių pradėjo nešioti protesto simbolius ar specialiai vėluodavo į darbą, kad tuo pareikštu savo požiūrį (naujais darbo simboliais tapo sraigė ir vėžlys). Ant namų, sunkiai pasiekiamuose vietose atsirado užrašai „Žiema jūsų, pavasaris mūsų“, „Varna erelio nenugalės“ (panašus į varnos pavadinimą buvo karo padėtyje veikusios represinės organizacijos pavadinimo sutrumpinimas WRON). Tokie užrašai specialių brigadų buvo uždažomi ar tiesiog keičiami, pvz., pavadinimas „KOR = Żydzi“ ar „S = $“.

Pasipriešinimo simbolis buvo V ženklas (viktorija), o populiariu ženklu buvo kiškis, kurio ausys sudarė tokį ženklą. Taip pat vystėsi pogrindinis filatelistų judėjimas, kuris prekiavo Solidarumo pašto ženklais, o iš jų gautomis pajamomis buvo finansuojama opozicija. Prieidavo iki gatvių pervardinimo. Pavyzdžiui, Naujos Hutos miete Rožių alėjos gatvė pervardinta į Zomostrasse, taip parodant ZOMO dalinių kovos būdą. Į talpas buvo įpilama lako, kuriuo apipurškus saugumo tarnybos transporto priemonių langus, sumažėdavo matomumas; buvo nešiojamos dujokaukės, mažinančios nervus paralyžiuojančių dujų veikimą.

[taisyti] Represijos

Per pirmą karinės padėties savaitę kalėjimuose ir internavimo vietose buvo uždaryta apie 5 tūkst. žmonių. Iš viso karinės padėties metu buvo internuota apie 10 tūkst. žmonių 49 internavimo vietose visoje šalyje. Tai daugiausiai buvo „Solidarumo“ nariai, patarėjai ir susiję su jais intelektualai bei kiti opozicijos veikėjai. Gruodžio 28 d. numalšinus kasykloje „Piast“ paskutinį streiką išmesta iš darbo 2 tūkst. darbuotojų. Masiniai atleidimai vyko visoje valstybėje. 1982 m. rugpjūčio 31 d., per antras rugpjūčio susipratimo metines, 34 vaivadijose sulaikyta apie 5 tūkst. žmonių, iš jų trys tūkstančiai stojo pagal įvairius kaltinimus prieš nusižengimų kolegiją, o 126 žmonėms buvo iškeltos baudžiamosios bylos.

Taip pat buvo baudžiamos ir nenorėjusios persitvarkyti organizacijos. 1982 m. kovo 20 d. uždaryta Lenkų žurnalistų sąjunga, 1983 m. – Lenkijos artistų mimų sąjunga, Lenkijos literatų sąjunga, taip pat PEN klubas.

Pačioje Lenkijos jungtinėje darbo partijoje buvo atleidžiami darbuotojai ir uždaromi kai kurie teritoriniai skyriai. Iki gruodžio 20 d. darbą prarado 500 partijos narių ir uždaryta keletas dešimčių teritorinių skyrių. Dažniausiai propagandiniais tikslais buvo areštuoti kai kurie garsūs komunistų veikėjai.

2006 m. Liaudies atminties institutas įvardijo žuvusių karinės padėties metu nuo mirtinų šūvių ar sumušimų per streikus ir manifestacijas 56 asmenis. Bendras žuvusiųjų nuo represijų skaičius per 1981–1983 m. sudaro ne mažiau kaip 91 žmogų. Tai nustatė Nepaprastoji Seimo komisija. Ji ištyrė 122 mirties atvejus, kurių priežastimi buvo įtariami milicininkai. Iš viso galima kalbėti apie 100 nužudytųjų.

[taisyti] Kontroversijos dėl karinės padėties įvedimo

Karinės padėties įvedimą nepavyko vienareikšmiškai įvertinti. Lenkai šiuo klausimu yra susiskaldę.

[taisyti] Istorikų vertinimai

Normanas Daviesas karinės padėties įvedimą pavadino „netobuliausiu kariniu veiksmu dabartinėje Europos istorijoje". Pagal Andrzejų Ajnenkielą, tai buvo sui generis karinis žingsnis karine padėtimi. Vojciecho Roškovskio nuomone, “ karinė padėtis teisiškai atitiko situaciją". Andrzejus Friszke tvirtina, kad Lenkijos Seimo sprendimas įvesti karinę padėtį buvo “įstatymų sulaužymas".

[taisyti] Argumentai už karinės padėties įvedimą

Pagal kitas nuomones dauguma visuomenės pritarė karinės padėties įvedimui. Ankstesni įvykiai Vengrijoje (1956 m. Vengrijos sukilimas), ir Čekoslovakijoje (1968 m. Čekoslovakijos sukilimas) parodė, kad ir šį kartą buvo galimas Varšuvos sutarties šalių įsikišimas. Generolas Vojciechas Jaruzelskis tvirtina, kad jei nebūtu įvesta karinė padėtis, tai tikriausiai sovietų armija būtu įvesta į Lenkiją. To patvirtinimui jis pateikia tokius argumentus:

• Brežnevo doktrina 1981 m. įpareigojo, o jos vykdytoja toliau buvo Sovietų Armija, kuri 80 metų pradžioje buvo gerai aprūpinta ir apmokyta, nors SSRS intervencija į Afganistaną truputi mažino jos jėgą. Taip pat kitų Varšuvos sutarties narių: Čekoslovakijos, Vokietijos Demokratinės Respublikos armijos buvo pasiruošusios įžengti į Lenkiją, kur jau bazavosi ženklios Sovietų armijos jėgos;
• JAV vyriausybės perspėjimas, kad SSRS armijos įvedimas į Lenkiją sukels daug problemų;
• sovietų valdžios spaudimas pateikti žemėlapius, padėsiančius įvesti į Lenkiją kariuomenę;
• įvairių srovių Lenkijos Jungtinėje Darbo partijoje atsiradimas. Kai kurios nusprendė bent dalinai įdiegti „socializme rinkos elementus“ primenančius Nepo politiką, ar pereiti palaipsniui į kitą santvarką su laisvosios rinkos elementais. Įvedus karinę padėtį, radikaliais metodais buvo susidorota su bandymais pakeisti socialistinį ūkininkavimo būdą;
• Lenkijos Jungtinės Darbo partijos funkcionierių noras išvengti atsakomybės už neefektyvų užsienio paskolų panaudojimą 70 metais, kurios 1981 m. peržengė 20 milijardų dolerių. 1981 m. pavasarį Lenkijos Jungtinės Darbo partijos Centro Komitetas tyrė funkcionierių finansinius piktnaudžiavimus, kas sukėlė kai kurių partijos narių pasipiktinimą . 1981 m. liepos 16 d. komisija pateikė raportą, kuriame buvo kaltinama „klaidomis ir broku partijos funkcionavime“, nurodant pagrindinius kaltininkus ir asmenis, „nesilaikiusius Lenkijos Jungtinės Darbo partijos nuostatų“. Komisijos vadovo raportas buvo paskelbtas tik 1985 m., atšaukus karo padėtį, pogrindžio literatūroje per Literatų Institutą Paryžiuje.

[taisyti] Argumentai prieš karinės padėties įvedimą

Opozicijos veikėjų internavimas, telefoninių pokalbių kontrolė, kariuomenė miesto gatvėse, trukdžiai keliauti (draudimas palikti miestą per komendanto valandą) yra pasikėsinimas į gyventojų laisvę.Be to:

Jokios karinės intervencijos iš Varšuvos sutarties šalių nebuvo, o karinė padėtis buvo įvesta norint išsaugoti Lenkijos Jungtinės Darbo partijos valdžią. 1981 m. gruodžio 8 ir 9 d. ant šalutinio geležinkelio kelio Breste gen. V. Jaruzelskis susitiko su maršalu Viktoru Kulikovu ir SSRS vicepremjeru Baibakovu, kurių paprašė karinės pagalbos. Apie tai buvo kalbama gruodžio 10 d. Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Politbiure. Rusai V. Jaruzelskio prašymą atmetė ir pasiūlė problemas su opozicija spręsti patiems.

SSRS intervencija į Afganistaną, pradėta 1979 m. gruodžio 25 d., dar labiau padidino šaltojo karo įtampą ir nubraukė planus sumažinti karinį ginklavimąsi – 1980 m. JAV kongresas neratifikavo susitarimo dėl strateginių ginklų SALT II ribojimo. Buvo didelė tikimybė, kad Sovietų armijos įvedimas į Lenkiją sukeltų tokią pačią JAV reakciją. Tai būtų suprasta kaip provokacija, pretekstas pradėti griežtesnes varžybas ir Europoje išdėstyti dar daugiau trumpojo nuotolio raketų.

[taisyti] Karinės padėties įtaka pasauliui

Kai Lenkijoje buvo įvesta karinė padėtis, JAV nusprendė pagreitinti naujos generacijos raketų MGM-31 Pershing ir Cruis dislokavimą, o 1983 m. kovo 23 d. JAV prezidentui Ronaldui Reiganui buvo lengviau patvirtinti ir oficialiai paskelbti apie lazerinės sistemos (ang. Strategic Defense Initiative – Strateginės gynybos iniciatyva) įvedimą, geriau žinomą „žvaigždžių karų“ programos pavadinimu.

Tai buvo dar viena ginklavimosi varžybų banga, į kurią SSRS jau nesugebėjo atsakyti tokiomis pačiomis technologijomis, ypač informatikos srityje. Ji nepajėgė daugiau didinti išlaidų kariuomenei (karas Afganistane jau ir taip SSRS kainavo apie 100 milijardų JAV dolerių). Paradoksalu tai, kad karinė padėtis, turėjusi išsaugoti Lenkijos Liaudies Respubliką ir socializmą, iš dalies pagreitino SSRS ir viso komunistinio lagerio žlugimą.

[taisyti] Nuorodos lenku kalba

• V. Jaruzelskis skelbia karinę padėtį (1)
• V. Jaruzelskis skelbia karinę padėtį (2)
• Per karinę padėtį suimtų žmonių svetainė
• 1982 m. gegužės 1 d. manifestacijos Gdanske nuotraukos
• 1982 m. rugpjūčio 31 d. tragiški įvykiai
• Marija Ščesniak „Eik ir užmušk“ – kasyklos pacifikacijos šūkis 1981 m. gruodžio 16 d.
• Žuvusiųjų per 1981 - 1983 komuną laiškai
• 100 žuvusiųjų per karinę padėtį laiškai
• 1982 metai remiantis Lenkijos tyrimo stoties duomenimis